Zoriana Stakh/Unsplash.com nuotr.

Straipsnis skelbtas rugsėjo mėn. „Artumos” numeryje.

Jau daugiau nei du dešimtmečius ir Lietuvos katalikai turi malonę rengtis ypatingam – Santuokos – įvykiui katecheze bei įvairiais, nuolat tobulinamais, kursais. Tokia palydėjimo būtinybė kyla ne vien iš socialinių, bet pirmiausia iš teologinių paskatų. Mat katalikų tradicijoje vienintelis sakramentas, kurio teikėjas nėra dvasininkas, yra Santuoka. Tai ne tik puošni žmogiška iškilmė, bet ir iš tikėjimo kylantis Dievo ir žmogaus sambūvio ženklas. Tad kas gi tie Santuokos sakramento teikėjai ir kodėl?

Tai – patys besituokiantieji, abu pakrikštytieji Kristaus išpažinėjai. Per Krikštą žmogus susivienija su Kristumi ir atgimsta kaip dieviškojo gyvenimo dalyvis. Krikšto galia jis yra įjungiamas į Bažnyčią ir tampa Dievo tautos nariu bei Kristaus misijos dalininku. Grynai juridiškai kalbant, Krikštu žmogus tampa kanoniniu asmeniu su krikščionims būdingomis teisėmis ir pareigomis. Krikštas duoda neištrinamą žymę, leidžiančią ir įgalinančią dalyvauti krikščionių religijos kulte. Taigi krikščionys sutuoktiniai savo meilę išgyvena kaip akivaizdų ženklą jų visiškos priklausomybės Kristui per Krikštą. Dėl Krikšto santuokinė sutartis tampa sakramentu – regimu, apčiuopiamu Kristaus ženklu. Šitai suteikia Santuokai naują būtį – natūrali santuokinė sandora yra, taip sakant, „reformuojama“ iš esmės. Taip perkeista nauja realybė tampa išganymo istorijos dalimi ir jai suteikiama galia parodyti Kristaus ir Bažnyčios vienybę.

Krikštas nėra vien vartai į Santuoką kaip sakramentą, bet kur kas daugiau. Krikštas leidžia santuokai būti sakramentu. Savo forma Santuokos sakramentas iš esmės nesiskiria nuo natūralios (civilinės) santuokos. Santuoka yra sakramentas, nes tuokiasi du pakrikštytieji. Dėl Krikšto Santuoka tampa sakramentinė ir yra pripildoma antgamtinės pilnatvės. Taigi be Krikšto neįmanomas nei Santuokos sakramentas. Santuoka tampa sakramentu tik tada, kai sutuoktiniai į santuokinį gyvenimą įžengia per Kristų, į kurį yra įjungti per Krikštą.

Pakrikštytasis, krikščionis, gyvena Kristuje ir Jo Bažnyčioje. Taip yra dėl abipusės Kristaus ir Bažnyčios meilės. Ši meilė akivaizdžiausiai išreiškiama santuokos įvaizdžiu. Kaip Kristus myli Bažnyčią, o Bažnyčia – Kristų, sako liturgija įkandin apaštalo Pauliaus, šitaip ir vyras turi mylėti žmoną, o žmona – vyrą. Kaip Dievas dovanojasi žmogui, o Kristus – Bažnyčiai, kaip Dievas gyvena su žmogumi, o Kristus – su Bažnyčia, kaip Dievas myli žmogų, o Kristus – Bažnyčią. Savo Santuoka krikščionys skelbia apie jau įvykusią Dievo ir žmonijos santuoką Kristaus ir Bažnyčios santuokoje. Tokiam gyvenimo būdui besituokiantieji ir duoda sutikimą. Dviejų pakrikštytųjų santuoka kyla iš šio sandoros slėpinio, jį išreiškia, jį pratęsia laike bei Kristaus Kūne, kuris yra Bažnyčia, pagal asmenines sutuoktinių galimybes.

Tarp Krikšto ir Santuokos yra slėpiningas ryšys, nes vien dėl to, kad besituokiantieji yra pakrikštyti, net jiems apie tai negalvojant, santuokinis jų sutikimas savaime tampa sakramentu.

Kalbėti apie Santuoką kaip sakramentą – tai kalbėti apie Kristuje gyvenančiųjų būtį ir buitį. Kiekvienas santuokinis aktas yra sakramentinis aktas. Santuokos sakramentas išgyvenamas ne vieną, bet kiekvieną kartą abipusiu pakrikštytųjų dovanojimusi, gyvenimu drauge ir meile Kristaus pavyzdžiu.

Artuma logotipas