Šimtmečiais istoriją skaičiuojantys miestai slepia daugybę paslapčių. Vienas tokių miestų – Šiauliai, po kuriuo driekiasi ištisas požemynas. Vieni iš jų apgriuvę, apipinti legendomis. Kiti – lengvai prieinami ir lankytojams. Amžiams bėgant šie požemiai turėjo savo paskirtį: buvo žydų slaptavietės, kalėjimai, ginklų saugyklos. Tarp žmonių sklando ir legenda, kad iš Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios po Talkšos ežeru eina gana platus urvas. Šio urvo pabaiga yra Salduvės piliakalnyje. Tokių požemių egzistavimą tyrinėja Šiaulių miesto kraštotyrininkas, dizaineris ir kultūros istorikas Vilius PURONAS – jis gali papasakoti ne tik požemių istoriją, bet ir juos supančias legendas.

Dauguma šiauliečių galvoja, kad požemiai – tik graži legenda. Tačiau įvairūs liudijimai, žmonių pasakojimai rodo, kad tai ne vien legenda. Manau, tolesni požemių tyrinėjimai gali atskleisti dar įdomesnių faktų“, – sako kultūros istorikas V. Puronas.

Kraštotyrininkas Vilius Puronas. Asmeninio archyvo nuotr.

Požemiai po Šiaulių Šv. Petro ir Povilo katedra

Kraštotyrininkas V. Puronas pasakoja, kad kalbos apie Šiaulių požemius nėra iš piršto laužtos. Pačiam istorikui teko su jais susidurti, domėtis, rinkti archyvinę medžiagą, kuria dalijosi ir su kitais požemių tyrinėtojais. Istorija rodo, kad ne kartą Šiauliuose buvo įsikūrusios armijos, todėl galima daryti prielaidą, jog požemiai atliko gynybinę funkciją.

Tokių požemių dalis yra išlikusi po Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios altoriumi. Viena rūsio dalis buvo skirta turtingų bajorų šeimos kapvietei. Jo šoninės kriptos buvo naudojamos laidoti turtingiems ir garbingiems šiauliečiams, kunigams. Vėliau buvo atrasta, kad tarp tų laidojimo kriptų yra ir pusračio formos požemis, kurio centrinis koridorius tęsiasi tik 8 metrus ir niekur neveda. Jo aukštis yra apie 2,5 m, plotis – 1 m. Koridorius buvo iš pradžių užverstas plytgaliais, bet tyrinėtojų ekspedicijai išvalius tuos griozdus koridoriaus gale buvo rasta mūro siena ir į viršų vedanti siaura anga. Manoma, kad šiame požemyje slėpėsi 1863 metų sukilėliai.

„Tais laikais į tokius požemius jie patekdavo tik per specialiąsias slaptas angas, kurios yra išlikusios ir iki šių dienų. Visi jas mato, bet net neįtaria jų paskirties“, pasakoja kraštotyrininkas.

Buvusio senojo kalėjimo paslaptys

Kultūros istorikas užsimena ir apie kitą šių požemių legendą. Esą Šv. Petro ir Povilo bažnyčios požemiai vedė į Vilniaus gatvėje buvusį senąjį kalėjimą. Baltasis kalėjimas – „pilis“, manoma, buvo įkurtas po 1831 metų sukilimo. Spėjama, kad seniau toje vietoje stovėjęs vienuolynas, nes remontuojant kalėjimą sienoje buvo rastas kardas su užrašu: Mater Dei, ora pro nobis – „Dievo Motina, melskis už mus“. Pagal senų žmonių pasakojimus, apie 1934 metus iš šio kalėjimo požemių bandė pabėgti keletas kalinių. Pasak V. Purono, vieną iš tokių pasakojimų išgirdo šiaulietis Giedrius Mačiūnas iš savo dėdės, ir šis perpasakojo jam.

„Jo dėdė pats sėdėjo kalėjime. Senukas pasakojo, kad iš raudonų plytų išmūrytas požeminis tunelis buvo gana aukštas, todėl normalaus ūgio žmogus galėdavo eiti ir nesusilenkęs. Tačiau kalėjimo vadovybė įsakė užmūryti rūsio įėjimą, kad apsidraustų nuo kalinių pabėgimų. Būtent remonto metu kalėjimo sienoje ir buvo rastas senovinis kardas su lotynišku užrašu Mater Dei, ora pro nobis“, – sako V. Puronas.

19 a. Baltasis kalėjimas Vilniaus g.

Požemiai po Zoknių aerodromu: tiesa ar prasimanymas?

Kraštotyrininkas prasitarė, kad po Šiauliais gali slypėti visas požemių miestas, kuris galėjo būti naudojamas ir kariniams tikslams. Anot V. Purono, vieni geležinkelininkai jam pasakojo, kad apie 1956 metus matė, kaip iš Zoknių aerodromo teritorijos būtent požemiais buvo išvežta nemažai žemių. Esą tuo metu aerodrome buvo vykdomi visokie grandioziniai darbai, požemiuose buvo slepiama reaktyvinė aviacija. Ir dabar, pasak istoriko, šiauliečiai tarpusavyje šnabždasi, kad požemiai po Zoknių aerodromu tikrai egzistuoja ir jie net didesni už patį aerodromą.

V. Puronas pasakoja, kad vienas žmogus tvirtino, kaip 1957 metais, tarnaudamas Zoknių aerodrome, po tuos požemius buvo vežiojamas kažkokiu sunkvežimiu. Esą tas žmogus net matė, kaip požemiuose buvo slepiamos raketos su atominiais užtaisais. V. Puronas mano, kad tokie požemiai buvo įslaptinta informacija, tačiau dažnai ji nutekėdavo tarp gausaus aerodromo personalo, kurie dažnai prarasdavo budrumą girtoje kompanijoje. Vieni jų pasakojo, kad apie 1992 metus šiuose požemiuose buvo laikomas ir atominis ginklas, tačiau niekas apie tai net neįtarė, nes ta vieta buvo pažymėta nekalta rodykle „Pivzavod“, kuri iš rusų kalbos išvertus reiškė „Alaus darykla“.

Zoknių požemių liekanos.

Rūsys po buvusiu „Birutės“ fabriku

Kitas požemis, pasak V. Purono, yra vis dar išlikęs po buvusiu „Birutės“ saldainių ir šokolado fabriku. Tai gana platus požemis, kuriuo buvo galima pravažiuoti ir automobiliu. Manoma, kad prieš Pirmąjį pasaulinį karą jį įsirengė fabriko savininkas, kad turėtų galimybę savo produkciją greitai išgabenti į kitas šalis. Šio požemio sienoje yra išlikę ir keli įrašai, įrėžti vinimis. V. Purono teigimu, karo metu čia galėjo būti kalinami ir rusų kareiviai bei vietos žydai. Tačiau šis požemis nebeveikia. Jis buvo apgriautas tiesiant dabartinę Dubijos gatvę. Dabar šiuose rūsiuose pastato gyventojai yra įsirengę kelis garažus, sandėliukuose laikomos uogienės.

Atsiranda ir skeptikų

Kraštotyrininkas sako, kad po Šiauliais yra tikras požemių lobynas. Tačiau daugelis apie juos net nepagalvoja. Pavyzdžiui, po Respublikinės Šiaulių ligoninės teritorija kasdien seselės vežioja neįgaliuosius, tačiau nesusimąsto, kad ten irgi po karų išlikę požemiai. Seniau Lietuvoje buvo pilna gerai ginkluotų kariuomenių iš svetur. Todėl požemiai buvo vienintelė saugi vieta slėpti savo turtą, išsaugoti gyvybę, atitiko miesto gynybinę funkciją.

Tačiau V. Purono teigimu, atsiranda ir skeptikų, kurie neigia jų egzistavimą. Pasak jo, vis atsiranda koks nors „specialistas“, kuris pradeda kritikuoti Šiaulių menamus požemius: „Jų nėra ir nebuvo, jei ne aibė sutapimų ir tuntai užfiksuotų pasakojimų ir legendų.“. Kad ir kaip būtų, kraštotyrininkas viliasi, kad kada nors požemiai taps kultūriškai svarbūs ir bus pradėti archeologiniai kasinėjimai, kurių metu pavyks atrasti ne tik mažus išlikusių buvusių tunelių fragmentus.

O skeptikams V. Puronas atviras: „Niekas tiksliai neįrodė požemių egzistavimo, tačiau neatsirado nė vieno, kuris tai paneigtų.“