K. Czyzewskis (Donato Puslio nuotr.)

Pirmą kartą vienas su kitu buvome supažindinti Kaune. Kalbėjomės bendrame draugų būryje, dalijomės savo požiūriu apie tai, kad nederėtų gėdytis gyvenimo provincijoje. Veikiau dera į jį žvelgti kaip į galimybę naujam, inovatyviam požiūriui skleisti. Taip pat sutikome su tuo, kad gyvenimas periferijoje yra galimybė suprasti ir išsaugoti atminimą tų vietų, kurias pateikė mums likimas. Atmininmą, kuris praėjusioje epochoje buvo naikinamas ir nuolat tildomas. Nenorėjome palikti ar išvykti iš tų vietų į Europą, o stengėmės atkurti jų giminiškumą su Europa. Tokį savo požiūrį laikėme priešnuodžiu siekiui viską centralizuoti ir ideologizuoti. Manėme, kad tokia mūsų pozicija yra savaime priešiška tiek nacionalizmui, tiek komunizmui. Mūsų gimtųjų kraštų ir kultūrų provincializmas turėjo būti įveiktas pačios provincijos galia.

Vėliau susitikome Genujoje, Europos Parlamento Kultūros komiteto susitikime. Po to vyko panašūs susitikimai kitose vietose. Mūsų dialogai tapo platesnio tarptautinio forumo dalimi, jie persikėlė ir buvo girdimi platesniame pasaulio kontekste, kuriame atradome galimybę būti naudingi remdamiesi savita Vidurio Rytų Europos patirtimi. Kai Sarajeve atidarėme Kelionių akademiją „Naujoji Agora“, Leonidas buvo kartu su grupe iš Paribio fondo. Taip jis tapo knygos „Dialogo vadovas: tapatybė ir pasitikėjimas“ bendraautoriumi. Jo redaguotos knygos „Yet Another Europe After 1984: Rethinking Milan Kundera and the Idea of Central Europe“ puslapiuose diskutavome apie Vidurio Rytų Europos idėjos aktualumą. Abu tapome Bolonijos universiteto profesoriais bei galėjome dėstyti toms pačioms studentų grupėms. Leonidui tapus Europos Parlamento nariu atsakinėjau į jo komentarus ir apeliacinius skundus dėl žmogaus teisių pažeidimų atvejų. Abu buvome įsitraukę į tas veiklas, kuriose jautėmės reikalingi, tačiau tuo metu dar nebuvome supratę, jog iš tiesų esame labiausiai reikalingi ne veikloms, o vienas kitam. Tikriausiai tai ir yra tikros draugystės paslaptis, apie kurią Leonidas rašė kaip apie saitą, kuris nėra matuojamas laiku, tačiau gilia tarpusavio atjauta – tuo „paslaptingu įsitikinimu, kad esi reikalingas savo draugui“.

Mūsų tikroji draugystė prasidėjo tuo laikotarpiu, kai Leonidas apsisprendė grįžti į Lietuvą, atsiduoti akademiniam ir pedagoginiam darbui Kaune, ir dar daugiau – pasistatyti šeimos namus Šeteniuose su mintimi įkurti ten „mažą pasaulio centrą“, kurį globotų Česlovas Milošas bei „Santaros-Šviesos“ judėjimo tradicija. Seinuose veikęs „Paribio“ fondas ir Tarptautinis dialogo centras Krasnagrūdoje jo buvo suvokiami kaip natūralūs ir svarbūs atskaitos taškai. Mūsų pokalbiai vykę Krokuvoje, Briuselyje ar Vilniuje, iš kurių ne vienas vyko dalyvaujant Zygmuntui Baumanui, vis labiau koncentravosi į tai, ką reikėtų padaryti namuose, vietoje, kurioje esi šiuo metu. Tai būtų veikla, kuri ilgalaikėje perspektyvoje įgytų galią spinduliuoti kitiems. Pokalbyje, kuris tarp mūsų vyko Krasnagrūdos kavinėje „Dainelė apie porcelianą“, aiškiai jutau, jog svečiuojasi žmogus, kuris – kalbant Č. Milošo „Isos slėnio“ kalba – atrado savo likimo siūlą ir stipriai laiko jį delne, pasiruošęs savo knygose suformuotas filosofines refleksijas ir etinį kodeksą pradėti įkūnyti gyvenime, kuriant savo ateitį, grindžiamą Kauno–Šetenių projektu. Tais pačiais metais jis dalyvavo simpoziume „Tony Judta skaitymai“ Krasnagrūdoje, kurį rengėme kartu su Marci Shore, Timothy Snyderiu ir Jaroslavu Hrycaku. Neperlenksiu lazdos tvirtindamas, jog savo kalbomis jis įkvėpė ir „pakerėjo“ doktorantus ir jaunus intelektualus iš Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos. Tą kartą netgi susidariau įspūdį, jog Leonidas tapo tikru atradimu mūsų svečiams iš Lietuvos, iš kurių teko girdėti: „Mes iš tikrųjų turėjome atvykti čia vien tam, kad galėtume visiškai įsitikinti tuo, kokį intelektualą turime savo šalyje.“ Štai, aš tada pamaniau, jų charizmatiškas mentorius, su kuriuo kartu jie galėtų kurti didžius dalykus.  Rugsėjo pradžioje „Santaros-Šviesos“ bičiulių būryje surengėme bendrą diskusiją „Europa po Brexito“. Netrukus po jos naujai pastatytuose Jolantos ir Leonido namuose Šeteniuose vyko mūsų paskutinis pokalbis, kurio metu mes su užsidegimu pripildėme kalendorių planuodami konkrečias veiklas, kurias numatėme įgyvendinti. Atrodytų, kad viskas tik prasidės, viskas dar tik prieš mus. Tačiau po akimirkos mano draugo jau nebebuvo tarp mūsų, tarp gyvųjų…

„Draugo mirtis – tai įvykis, išlaisvinantis mintyse įstrigusią knygą“ – tai vienas iš jautriausių Leonido aforizmų. Jis dažnai grįždavo prie nuostatos, keičiančios netekties suvokimą kūryboje, besistengdamas pasakyti, jog mūsų artimiausių žmonių mirtis – tam, kad nepasėtų mumyse tuštumos absurdo – yra savita auka mūsų tolesnei ateičiai kurti. „Mirdamas draugas pratęsė mano gyvenimą, pratęsė ir perplėšė „minčių žemėlapį“, tapusį paskata naujai knygai.“ Ištikimybė draugystei, kaip spėju, kad Leonidas sakytų, nėra atminimo įamžinimas, bet tęsinys.

Klausimas, kurį sau užduodu dieną skirtą Leonidui Donskiui prisiminti, susijęs su nauja knyga, kurią jis mums paliko parašyti. Kai klausimą apie knygą užduodu sau, tarsi išgirstu raginimą, kvietimą statyti Kastaliją, tą ypatingą pedagoginę provinciją, apie kurią kalbėdavome patikėdami vienas kitam slapčiausias svajones. Krasnagrūda šiam tikslui yra per maža, ji turėtų kirsti Lenkijos ir Lietuvos sieną, apimti Šetenius, Kėdainius ir Kauną, kaip ir bet kuris kitas bendras mūsų kūrybos centras. Veiklos ir idėjos, kurios čia būtų tyrinėjamos ir praktikuojamos, turėtų sietis su talentu tiesti „nematomus tiltus“, jungiančius daugiakultūrinio pasaulio paribius. Tokiame kūrybiniame centre turėtų būti plėtojama „moralinė vaizduotė“, kurią Leonidas įsivaizdavo kaip stiprų atskaitos tašką, svarbų dabarties „taikiųjų pojūčių“ laikotarpiu, vaizduotė – sugebanti derinti mintį su konkrečiu veiksmu ir mokanti šiuolaikinės meilės ir draugystės.

Prisimindamas šį klausimą, galvoju apie savo draugus iš Lietuvos. Iš tikrųjų ne aš privalau į jį atsakyti, tačiau turiu kažkokią intuiciją, kurios nesugebu išsaugoti paslaptyje. Pagalvokite apie Leonido Donskio biografijos parašymą. Turiu omeny ne įprastą biografiją, kuri remtųsi dokumentiniu darbu ir galutiniame rezultate atspindėtų datų ir pasiekimų konstruktą. Parašykite išmintingą biografiją arba – perfrazuojant kitą „Moralinio aklumo“ bendraautoriaus aforizmą – tokią, kuri leistų „matyti su jumis besikalbančio asmens veidą ir girdėti viską, ką jis sako“. Ne Leonidui reikalinga tokia knyga, bet jūsų Lietuvai ir jūsų kartai. Taip pat mūsų Europai. Dovana, jo buvimas tarp mūsų, yra ta, jog jis buvo kitoks ir šį kitoniškumą sugebėjo patvirtinti savo gyvenimu. Tai galimybė „perplėšti savo minčių žemėlapį“ ir išlaisvinant jas sukurti laisvą vietą „naujai knygai“ iškilti.  Esant tokiai galimybei, drąsus intelektualinis pasakojimas apie Leonido gyvenimo ir minties dramą leis atrasti Lietuvą tokią, kokios dar nežinojote, ir dar gilesne prasme suartins ją su gimtąja Europa. Argi ne nuo to priklauso atsakymas į Leonido Donskio užduodama klausimą apie tai, kas yra tėvynė: vieta, kurioje tampama tėvu, ar vieta, kurioje tėvas nužudomas?