K. Mačiūno nuotrauka

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui vis labiau nerimstama, kaip gyvensime toliau. Kur link Lietuva turėtų eiti? Kas bus ta ranka ir tos idėjos, kurios turėtų ją pervesti per kitą šimtą metų, tikėtina, kiek palankesnį nei besibaigiantis? Viešumoje pasigirsta raginimų ieškoti uždegančios vizijos ar plano ateičiai, link kurio būtų artėjama. Planas turėtų motyvuoti ir stimuliuoti tautą, ištraukti ją iš nusivylimo ir noro palikti tėvynę, o išvykusius – skatinti grįžti Lietuvon. Ateities vizija turėtų suvienyti dabar susiskaldžiusią ir tarsi savęs neatrandančią Lietuvą. Tačiau iš tiesų labiausiai Lietuvoje trūksta ne tiek veržimosi į ateitį, kiek susitvarkymo dabartyje.

Postideologinės visuomenės ilgisi vienijančios vizijos, kuri skatintų drauge veikti ir sukurtų tam veikimui prasmę. Problemiškos tokios vizijos yra todėl, kad jos sugriūva netrukus po to, kai yra nubrėžiamas konkretus tokios vizijos paveikslas. Išskyrus tais atvejais, kai vizijos žavesį stimuliuoja, generuoja ir palaiko totalinė valdžia. Totalitarinėse valstybėse tokios vizijos turėjo emociškai pozityviai skatinti visuomenę, kad ji būtų atitraukta nuo minčių apie skurdžią savo ekonominę būklę ar net valstybės vykdomą terorą.

Dažniausiai pateikus tokį planą ar projektą jis trumpam patraukia dėmesį, o vėliau tautą palieka abejingą. Kai kada supriešina. Turbūt niekas nebeatsimena visai nesenos savaitraščio Atgimimas inicijuotos kelerius metus iš eilės vykusios akcijos „Padovanok Lietuvai viziją“. Skelbtas konkursas žmonių teikiamiems sėkmės receptams Tūkstantmečio Lietuvai: „Tūkstant­metis yra ne tik gera proga apžvelgti tai, bet ir puiki galimybė sukurti bendrą ilgalaikę mūsų valstybės viziją“. Reikalauta „sulaužyti stereotipų rėmus ir pateikti novatorišką idėją ateities Lietuvai“. Buvo siekiama išjudinti žmones, paskatinti juos galvoti apie Lietuvos ateitį. O ir gauta nemažai pasiūlymų, geriausios vizijos apdovanotos prizais. Buvo prisiųsta įvairiausių idėjų. Pavyzdžiui, stabdant karą keliuose siūlyta eismo pažeidimus priskirti kriminaliniams nusikaltimams. Siekiant pagerinti politikos veikimą, siūlyta įvesti senolių vykdomą Seimo pilietinę priežiūrą. Santykiuose su Rusija siūlyta vadovautis pragmatišku požiūriu ir nesikapstyti po praeitį. Vizijų konkursas buvo įdomus, prizai išdalyti, o vizijos taip ir nugulė užmaršties užkaboriuose, netapusios visų idėjomis ir norais.

Viena ryškiausių pastarojo meto vizijų buvo išdėstyta programoje „Lietuva 2030“. Specialiai sukurtame tinklapyje ji pristatoma kaip Lietuvos ateities vizija. Jos pagrindas – bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir aktyvių piliečių idėjos, kaip paversti Lietuvos ateitį sėkminga. Tai esąs visuomenės ir valdžios bendras pažadas sukurti sėkmingą Lietuvą, kuri būtų ekonomiškai ir socialiai stipri, atvira pasauliui ir puoselėjanti tapatumą. Taigi ja siekiama, kad „Lietuva taptų šalimi, kurioje iš tikrųjų gera gyventi“. Strategijos pažadintų idėjų įgyvendinimas turėtų garantuoti „visuomenės gerovę, piliečių orumą ir valstybės saugumą“. Deklaravusi bendrus tikslus, strategija siūlo idėjas kiekvienam valstybės sektoriui. Su pateiktais konkrečiais tikslais visi sutiktume: sukurti veiklią savarankišką, sveiką, savimi pasitikinčią, kūrybingą ir iniciatyvią visuomenę; pasiekti, kad valstybės valdymas atitiktų visuomenės poreikius; valstybėje remtis pasitikėjimu žmogumi ir kūrybinių jėgų sutelkimu ir panašiai.

Strategija turėjo tapti visos visuomenės nuosavybe. Ji buvo formuluojama kaip nauja tautos sutartis, trinanti priešpriešas tarp visuomenės ir valdžios. Tokia idėja iš tiesų pagirtina. Vis dėlto jos kūrimas ir buvo bene aktyviausias etapas. Dabar ją paminėjus diskusijose klausiama, ar ją kas skaitė. O jei kadais skaitė, ar atsimena, kas joje parašyta. Ji netapo visuomenės „nuosavybe“. Kaip ir nutinka su daugeliu valstybinių strategijų, jos nuostatos buvo įspraustos į valstybės biurokratinės rutinos diktuojamus darbus. Ji taip ir netapo impulsu veikti. Ji neįtikino daugelio, kad Lietuva taps žymiai šviesesnė ir smagesnė.

Vizijos pasižymi tuo, kad jos prasilenkia su realiomis galimybėmis ir stipriai pranoksta gebėjimus jas įgyvendinti.

Rengiantis minėti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, paskelbta nauja „Idėja Lietuvai“. Ji pristatoma kaip nacionalinė iniciatyva, „siekianti suburti nepriklausomos šalies šimtmečio slenkstį liudijančius protus, kuriems rūpi mūsų valstybės išlikimas, stiprybė ir gerovė. Kaip gyvensime po 5, 10 ar… 100 metų? Kokią Lietuvą paliksime ateinančio šimtmečio kartoms? Kokių valstybės masto idėjų įgyvendinimas užtikrins Lietuvos gerovę ateityje?“ Raginama kelti drąsias idėjas, kurias įgyvendinant būtų pasiektas šalies kokybinis proveržis, siekiama suvienyti „Lietuvos mylėtojus“, remtis kitų šalių gerosiomis praktikomis. Iniciatyvos startas buvo smagus, jai buvo skirtas aukščiausias politinis dėmesys. Jos vystymas neabejotinai paįvairins šimtmečio minėjimo metus, suteiks jiems ateities vilčių giedros. Tačiau galima prognozuoti, kad iniciatyvai pasibaigus vizijos, net jei ir padariusios įtaką bendrai viešajai nuomonei ar atlikusios tam tikrą jos edukaciją, nuguls į retai lankomus archyvus. Vizijos pasižymi tuo, kad jos prasilenkia su realiomis galimybėmis ir stipriai pranoksta gebėjimus jas įgyvendinti.

Greta minėtų iniciatyvų, esama ir tokių vizijų ar simbolių, kurie išduoda menką jų kūrėjų vaizduotę. Tokios vizijos paprastai ir būna įgyvendinamos. Valdovų rūmų projektas ir statyba turėjo būti jei ne vizija, tai pasididžiavimui sutelkiantis simbolis. Visuomenę jie rimtai domino tik tol, kol buvo statomi. Šiandien rezultatas labiau nuvilia nei stebina. Rūmai primena cementinę išdidintą trobą, o ne didingus ir įkvepiančius rūmus tautos valdovams. Jie prikišamai parodo mūsų protėvių kultūrinį ir civilizacinį ribotumą bei primena, kad nelabai kuo turime girtis ir didžiuotis. Rūmų akivaizdoje besikalantį emocinį pakilumo daigą sužlugdytų bet kuri trumpa išvyka į kurį nors Europos civilizacinių centrų, kad ir į Romą.

Šiandien svarstomos idėjos apie kadais pamirštus ir vėl prisimintus Tautos namus, turinčius stimuliuoti kiek išblėsusį tautos dvasios pakilumą. Vis dėlto iš atgarsių matyti, kad Namai nepalieka be žado jokio lietuvio, ką ir kalbėti apie pasaulį. Mušamasi dėl paminklų asmenybėms ar valstybei įsimbolinti, o paminklų vizijos bent šimtu metų atsilikusios nuo laiko. Simboliai, turintys uždegti ir įkvėpti veiklumui, iš tiesų yra anti-vizijos.

Valstybių generuojamoms vizijoms dažniausiai nėra skirta tapti bendram tikrovės perkūrimui uždegančiais veiksmais. Pertvarkas atlieka arba stabdo biurokratai ir politikai. Skambios, emociškai paveikios vizijos dažnai buvo kuriamos siekiant žmonių žvilgsnį nukreipti nuo emociškai ir fiziškai sunkiai pakeliamos tikrovės. Vizijos yra būdas valdyti žmonių nepasitenkinimą konkrečia tikrove, jų norą nuo jos pabėgti. Jos pasiūlo nesamos, tačiau svajojamos tikrovės vaizdinį, apie kurį svajodami žmonės galėtų mažiau dėmesio kreipti į kasdienybę.

Vizijos XX a. ne vien skatino kurti ir vienijo, bet ir griovė. Tautos ir valstybės vizijos ne vien sureikšmino vienus žmones, bet ir skatino naikinti kitus. Stiprios valstybės ir tautos vizijos Lietuvoje neabejotinai turėtų didelį griaunamąjį potencialą, kurio iš pirmo žvilgsnio galime jomis susižavėję ir neatpažinti.

Kai turi uždegančią viziją, apie kurią svajoji, kažin ar ieškosi būdų susitarti su namo kaimynais, kad būtų pataisytos lauko durys ar bendromis lėšomis suremontuota laiptinė.

Net smulkesnio masto vizijos toli gražu nėra geras ir nekaltas dalykas. Jos gali paskatinti nemenką dalį valstybės mokslo lėšų skirti tam, kad Lietuva taptų „kosmine“ ar prisiliestų prie hadronų greitintuvo. Žvilgsnį nukreipi į vaizduotės sunkiai aprėpiamus naujovių tolius. Ir džiugios minties tikrai nesudrums kurio nors elementaraus reagento trūkumas kurio nors vieno mokslininko laboratoriniam darbui atlikti. Įsisvajoji apie valdovų rūmus ar simbolinius tautos namus. Gražiai vizijai juk nepagailėsi vienos kitos dešimties milijonų. Negi svajas sudrums apleisti istoriniai pastatai, senųjų dvarų varvantys stogai ir supuvusios grindys. Žaliai apsukti griūvantys Vilniaus senamiesčio balkonai vizijos perspektyvoje atrodo pernelyg menkas rūpestis. Kaip ir išsiklaipę šaligatviai, grafičiais apipiešti netoli ir toliau nuo centrinių aikščių esantys namai, baisūs šiukšlių konteineriai su aplink juos nemenku atstumu paskleistomis šiukšlėmis. Kai turi uždegančią viziją, apie kurią svajoji, kažin ar ieškosi būdų susitarti su namo kaimynais, kad būtų pataisytos lauko durys ar bendromis lėšomis suremontuota laiptinė. Jei laikaisi uždegančios įmonės vizijos, tai argi rūpės joje dirbančios valytojos darbo sąlygos. O jei esi įsisvajojęs apie viziją visai valstybei, tai negi rūpės geranoriškumas ir rūpestis savo artimu.

Jei Lietuvoje būtų sukurta visus uždeganti ateities vizija, ji būtų pragaištinga, nes sugriautų mūsų kasdienybę, kuri ir taip sunkiai veikia. Apleisti žmonių tarpusavio santykiai ne taip pavaizdūs kaip nušiurusios laiptinės. Tačiau su žmonėmis susiduriame kasdien ir labai norėtume daugiau draugiškumo, vien paprasto nuoširdumo ar elementaraus mandagumo. Senovės graikų dirbiniuose nesunku atskirti barbarą nuo heleno. Pirmasis yra piktas ir rūstus, ir ne vien santykyje su priešu. Piktumas įrašytas į jo būdą. Helenas – ramaus ir giedro veido net ir kovos įkarštyje. Barbarai įvairiose epochose turėjo vizijų ir ambicijų, ir jos tikrai buvo nemenkos. Tačiau reti kurie barbarai sugebėjo perimti ir net nusavindami bei perkurdami pratęsti civilizaciją.

Lietuva gali suformuoti viziją kurioje nors srityje pasivyti ir pralenkti visą pasaulį, kad ir siaurame ruoželyje. Tačiau neturint civilizacinių įgūdžių ir gebėjimo rūpintis paprastais dalykais, tokia vizijos pergalė būtų trapi.

Civilizacijai, kurioje esame, ir žmonių bendrijai, kurioje gyvename, reikalingos svajonės kurti naujus neregėtus dalykus. Tačiau daug labiau reikalingas kruopštus ir nuoseklus palaikymas, tobulinimas ir gerinimas to, kas sukurta. Reguliariai perdažomi Baltojo tilto turėklai yra gal net didesnė ambicija nei Guggenheimo muziejaus pastatymas. O ir ką bedžiugintų toks muziejus, kuris po dvejų metų būtų apipieštas grafičiais, po dešimties jau kviestų lankytojus aptrupėjusiais laiptais ir nulaužtais gatvės šviestuvais.

Tvarkingi, negriūvantys, nenuteplioti senamiesčio namai yra net daug ambicingesnis tikslas nei vizija pastatyti paminklą Vyčiui ar kokį didingą tautos istoriją menantį pasakojimą. Pasukti nuo svajų prie kasdienybės šiandien ir yra ambicingiausia Lietuvos atsinaujinimo vardo verta vizija.

Naujasis židinys