Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos fotografas klierikas Robert Voičan.

Ekumeninės pamaldos Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje

Šių metų spalio 31-ąją baigsis Reformacijos 500 metų sukakties minėjimai, trukę metus. Spalio 31 diena simboliškai laikoma Reformacijos pradžia, kai augustinų vienuolis ir kunigas Martynas Liuteris paskelbė savo tezes apie indulgencijas, tiksliau, apie tai, kas jam atrodė indulgencijų iškraipymas.

Šiandien dauguma istorikų sutinka, kad kolektyvinėje sąmonėje paplitęs įsivaizdavimas apie Martyną Liuterį, kuris iššaukiančiai prikalė savo tezes prie bažnyčios durų, mesdamas iššūkį tamsiųjų „viduramžių Bažnyčiai“, tarsi kviesdamas revoliucijai, yra tolimas konkrečioms istorinėms aplinkybėms. Tai vėlesnių kartų įsivaizdavimas.

Tačiau tikrai žinoma apie Liuterio išsiuntinėtus laiškus ir kvietimą diskusijai indulgencijų klausimu. Tikėtina, kad vienas iš tokių kvietimų buvo prikabintas prie neseniai įsteigto Vitinbergo universiteto bažnyčios durų, kurios atliko ir „skelbimų lentos“ vaidmenį, tiek šituo, tiek kitais atvejais. Savaime šiose tezėse Liuteris mąsto kaip reformatorius katalikas, kuris kritikuoja piktnaudžiavimus viena bažnytine praktika, tuo pat metu pats priimdamas tos praktikos tradicinius supratimo aspektus, paveldėtus iš ankstesnių amžių, iš viduramžių teologijos.

Nors skirtingai nuo vėlesnių kartų vaizdinių, vis tik Liuterio žingsniai tomis dienomis lėmė jo tapimą to, kas vėliau bus pavadinta Reformacija, veidu, įkūnytoju, iniciatoriumi. Reformacija pakeitė Vakarų krikščionijos ir visą Europos veidą, civilizacijų istorikai kalba apie jos poveikį pasaulinei istorijai.

Kaip gerai žinoma, Reformacija lėmė Vakarų krikščionybės – katalikybės – skilimą: ne vien teologinį, bet taip pat socialinį, politinį, karinį. Tų pačių dalykų vertinimas radikaliai skyrėsi: tai, kas vieniems buvo „sugrįžimas prie tikrosios krikščionybės“, kitiems buvo tokios krikščionybės ardymas, o Reformacijos sukaktys tapdavo progomis katalikų Bažnyčiai ir reformuotoms Bažnyčioms tai pabrėžtinai pakartoti.

Tačiau XX – XXI amžiaus ekumenizmo procese, leidusiame susitikti ir vienas kitą geriau pažinti, tapo įmanoma į Reformaciją pažvelgti kitaip: atsisakyti klaidinančių ir priešinančių stereotipų, kritiškai įvertinti savo ir kito istoriją, pripažinti savo trūkumus ir kito stipriąsias puses. Po kelerių metų paruošiamojo darbo apie tai, kaip katalikai ir Reformacijos Bažnyčios gali kartu ją paminėti, Švedijoje įvyko, 2016 spalio 21-ąją, Lundo susitikimas: Pasaulinės liuteronų federacijos pirmininkas ir popiežius kartu vadovavo Reformacijos 500 sukakties minėjimų inauguracijai ir pamaldoms. Šių pamaldų centre buvo ne vienas prieš kitą nukreiptas triumfalizmas, tačiau bendro tikėjimo į Kristų iškėlimas, abipusė atgaila už praeities trūkumus, pripažinimas, kad galima vienas iš kito pasimokyti.

Tai buvo labai „stiprus ekumeninis ženklas“, „kulminacinis taškas“, – Vokietijos katalikų Bažnyčios portale „katolisch.de“ paskelbtame interviu patvirtino kardinolas Kurtas Kochas, Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas. Jo buvo paprašyta pasidalinti keliomis mintimis, likus mažiau nei mėnesiui iki Reformacijos sukakties minėjimų pabaigos.

Tai, kad susitelkta ne į polemiką, ne į Liuterio asmenį, o į tai, kas bendra tikėjime į Kristų, yra „labai pozityvu“, „geriausia ekumeninė mintis“, pažymėjo interviu kardinolas, priminęs, kad Reformacija ir jos minėjimai, kuriuose jis dalyvavo, nebuvo vienodi. Vienaip buvo minima Vokietijoje, kiek kitaip Šveicarijoje ar Skandinavijoje. Čia Reformacijai vadovavo skirtingi lyderiai, ji buvo įgyvendinta skirtingu būdu ir pačios Bažnyčios yra kiek skirtingos.

Kalbėdamas apie dabartinę ekumenizmo padėtį, apie krikščionių ir Bažnyčių tarpusavio santykius, Kurtas Kochas konstatavo, kad „sutariame apie Kristų, bet ne apie Jo Kūną, kitaip tariant, Bažnyčią. Abu sudaro neišskiriamą vienumą, nes Kristus nori būti ir yra savajame Kūne. Tačiau santykis tarp Kristaus ir jo Kūno išlieka atvira problema“. Kita esminė problema, pasak kardinolo, yra pats ekumenizmo ir jo tikslo suvokimas. O be jo sunku žengti kitus žingsnius. Abi pusės vartoja terminą „sutaikytas skirtingumas“, tačiau nevienodai. Daugeliui krikščionių evangelikų atrodo, kad jau esame susitaikę, tad lieka pilnai pripažinti vienam kitą „Bažnyčia“ ir ekumenizmo tikslas jau pasiektas. Tačiau katalikų požiūriu ekumenizmas yra darbas, kad būtų pašalinti būtent bažnytiniai pasidalijimai. Tai yra susitaikymas, kurio „viduje“ galima išlikti skirtingiems.