Rugsėjo 25 dieną Irako Kurdistano autonominėje srityje įvyko daugybę emocijų sukėlęs referendumas dėl regiono nepriklausomybės. Jo metu vietos gyventojai kurdų, arabų, turkų ir asirų kalbomis buvo paklausti, ar nori, „kad Kurdistano regionas ir teritorijos už regiono administracijos ribų taptų nepriklausoma valstybe“. 5.2 milijono gyventojų turinčioje srityje rinkėjų aktyvumas siekė 72.16 %, iš kurių „taip“ atsakė 2.9 milijono gyventojų arba 92.73 % dalyvavusių rinkėjų. 6.65 % (arba 219 990) biuletenių pripažinti negaliojančiais.

Tačiau vargu ar buvo nustebusiųjų dėl referendumo rezultatų. Absoliuti dauguma Irako kurdų šį referendumą suvokė kaip savotišką istorinę kompensaciją už ilgametes kovas, dažnai kruvinai pasibaigdavusias, su Bagdadu dėl platesnių teisių ir vykdytą regiono arabizaciją, tai jiems atrodė kaip galimybė kurti naują ateitį, kadangi Irako kurdai tiesiog nebemato savo ateities federaciniame Irake. Jie šį referendumą pavertė nacionaline švente, eidami balsuoti ar švęsti referendumo rezultatų su kurdiškais tautiniais simboliais. Spaudoje buvo galima rasti gausybę įvairių pasakymų, tokių kaip „istorinė diena“ ar „laimingiausia mano gyvenimo diena“, kuriuos tarė tiek rinkėjai, tiek aukščiausio rango politikai. Praėjus porai savaičių po referendumo ir aprimus jo aistroms įvykių Katalonijoje kontekste, būtų prasminga pažiūrėti, kas vis dėlto įvyko ir kaip viskas gali pakrypti toliau šioje istorinėje Mesopomatijos žemėje.

Turbūt tiksliausias atsakymas į klausimą, „kas įvyko“, būtų – „nieko“ arba „nieko netikėto“. Viena vertus, referendumas dar nieko oficialaus nereiškia, ką pabrėžia ir pats Erbilis. Jo funkcija buvo tik „pasiklausti“ vietos gyventojų nuomonės. Kita vertus, referendumo baigtis dar prieš jam įvykstant buvo akivaizdi, ir jis neabejotinai rodo išaugusį kurdų pasitikėjimą savimi, peraugusį jau ir į suverenumo kategoriją, šiai tautai išgyvenant tikrą tautinį atgimimą Irako Kurdistane, į kurį buvo eita visą šimtmetį. Po Pirmojo pasaulinio karo subyrėjus Osmanų imperijai, regione susikūrė galios vakuumas, kurį laikinai užpildyti bandė prancūzai ir anglai, pasidalindami Artimuosius Rytus. Vėliau susikūrė Sirija ir Irakas, o kurdai liko Irako sudėtyje. Bruzdėję visą 20 amžių, autonomiją galutinai išsikovojo 1992 m., o priėmus 2005 m. Irako Konstituciją, Irako Kurdistanas yra de facto nepriklausomas darinys. Apie nepriklausomybės skelbimą arba referendumo dėl jos rengimą aukščiausiu lygiu buvo kalbama dar 2014 m., tačiau tuomet iškilusi „Islamo valstybė“, pakeitusi regiono jėgų balansą, privertė atidėti šiuos planus iki laikų, kai geopolitinė regiono situacija stabilizuosis. Šiandien, kai Irako Kurdistanas jau nebeturi tiesioginės sienos su „Islamo valstybe“, o Irako pajėgos sėkmingai atsikovoja vieną gyvenvietę po kitos, panašu, jog tokie laikai jau atėjo.

Šiandienis Irako Kurdistano regionas yra iš esmės visiškai funkcionuojantis savarankiškas darinys, vykdantis ne tik savarankišką vidaus, bet ir aktyvią užsienio politiką. Erbilis turi 13 diplomatinių misijų (14 artimu metu bus atidaryta Ankaroje) įvairiose užsienio valstybėse (artimiausia Lietuvai yra Lenkijoje) ir atstovą prie Europos Sąjungos, o Irako Kurdistane įvairaus rango atstovus turi 38 Jungtinių Tautų valstybės narės. Techniškai Irako Kurdistano transformacija į visavertę nepriklausomą valstybę nebūtų sudėtinga, tačiau pagrindinis Erbilio galvosūkis, kurį šis turi išspręsti, yra santykiai su kaimynais. Audringiausiai į referendumo rengimą ir jo rezultatus reagavo Irakas. Bagdadas šį referendumą pavadino antikonstituciniu ir atsisakė derėtis su Erbiliu. Irako ministras pirmininkas Haidaras al Abadis tai paaiškino tuo, jog „mes esame partneriai šioje šalyje, o partnerystė reiškia, kad dirbame kartu ir nepriimame vienašališkų sprendimų, kurie veda į susiskaldymą ir konfliktą bei vienas kito silpninimą“. Abadis taip pat pareikalavo, kad Erbilis pradėtų mokėti pinigus Bagdadui už naftą, išgaunamą ginčijamose teritorijose, ir teigė, kad „Irakas yra stiprus ir nesileis į kompromisus, liečiančius Irako integralumą ir suverenumą, kadangi „Erbilis nesiklausė mūsų raginimų nerengti referendumo, todėl ir mes su jais nesikalbėsime“. Irako parlamentas tuo tarpu paragino tarptautinę bendruomenę atšaukti diplomatines misijas Erbilyje ir pagrasino, kad į Irako Kurdistano teritorijas, dėl kurių Erbilis nesutaria su Bagdadu ir kuriose taip pat buvo vykdomas referendumas, bus įvestos Irako karinės pajėgos, kurios susigrąžins šių teritorijų kontrolę.

Referendumas suvienijo ir Iraną bei Turkiją. Abi valstybės turi gausią kurdų populiaciją ir baiminasi, kad Irako Kurdistano nepriklausomybė gali paskatinti vietos kurdus pradėti judėti. Turkijos prezidentas Redžepas Tajipas Erdoganas teigė, kad tolesni veiksmai, vedantys į Irako Kurdistano nepriklausomybę, gali išprovokuoti gilesnius konfliktus, todėl Turkija pareiškė nepripažinsianti referendumo rezultatų. Iranas pakvietė blokuoti visus Irako Kurdistano sienos perėjimu punktus su Turkija, Iranu, Iraku ir Sirija. Pastaroji taip pat pareiškė nepripažįstanti referendumo. Turkija pagrasino ir uždarysianti sienas ir sustabdysianti naftos eksportą per Turkiją.

Tokią retoriką lydėjo ir parodomieji veiksmai. Spalio 2 dieną prasidėjo jungtinės karinės pratybos tarp Irano ir Irako karinių pajėgų Irano ir Irako Kurdistano pasienio teritorijoje, ties Parvizo Chano sienos perėjimo punktu. Pasienio punktas buvo uždarytas, tiesa, tik prekybai, kadangi gyventojų judėjimas nebuvo apribotas. Irako gynybos ministras penktadienį teigė, jog Bagdadas kooperuos su kaimynais, siekdamas išsaugoti Irako „konstitucinę viršenybę“ žemių ir oro sienų atžvilgiu“. Analogiškas karines pratybas buvo pradėjusios ir Irako bei Turkijos pajėgos.

Haidaras al Abadis pagrasino, jog Erbilis turi perduoti abiejų srityje esančių tarptautinių oro uostų – Erbilyje ir Suleimanijoje, kontrolę Bagdadui, priešingu atveju Bagdadas uždarys tarptautinius skrydžius.

Tačiau nebūtų galima sakyti, jog referendumas sulaukė plačios tarptautinės bendruomenės reakcijos. Vakarų valstybės atsargiai pakvietė abi puses nesiimti vienašališkų veiksmų, ir tik JAV buvo pasirodę kalbų, jog gali būti įšaldytas 296 milijonų JAV dolerių vertės ginklų pešmerga daliniams pardavimas. Vis dėlto sudėtinga pasakyti, kiek tokį retorikos pokytį lėmė referendumas, kadangi Donaldo Trumpo administracija yra mažiau aktyvi Irako kurdų klausimu, nei buvo Obama.

Pačiame Irako Kurdistane taip pat buvo kelios jėgos, kurios neturėjo vieningos ir besąlygiškos pozicijos dėl referendumo. Irako Turkmėnų frontas teoriškai palaikė referendumą, jeigu jų keliamos sąlygos būtų įvykdytos. Asirijos demokratinis judėjimas buvo taip pat atsargus, kadangi Ninevijos aukštumos, kurių kontrolę pešmerga daliniai perėmė 2014 m., asirams yra teritorija, kurioje jie svajoja ateityje turėti autonomiją. Tuo tarpu vienintelė tikra opozicinė referendumui grupė buvo Gorran partija, tačiau ir ji suvokė, kad atvira konfrontacija su nepriklausomybės šalininkais būtų pražūtinga jiems patiems. Pagrindinė opozicija kilo iš vietos arabų gyventojų, bijančių kurdifikacijos. Jie teigė, kad nepriklausomame Kurdistane nekurdai taptų antrarūšiais piliečiais, o Irako Kurdistano Turkmėnų fronto aktyvistas Ali Mehdi netgi pareiškė, jog Erbilio veiksmai Kirkuke primena Sadamo Huseino politiką.

Tačiau, praėjus dviem savaitėms po referendumo, situacija, atrodo, ima rimti. Praėjusią savaitę Haidaras al Abadis jau pakvietė kurdus „pradėti naujos konstitucijos formavimą ir aptarti Irako vienybę“. Jis taip pat teigė, jog „jei po dešimties metų situacija liks nepatenkinama, jūs galėsite rengti dar vieną referendumą“. Irako centrinis bankas trečiadienį, spalio 4 dieną, palengvino Kurdistano regionui anksčiau įvestus apribojimus, skirtus kontroliuoti kurdų finansinius srautus: visiems keturiems Irake registruotiems ir kurdiškam kapitalui priklausantiems bankams vėl buvo leista atlikti finansines operacijas doleriais ir užsienio valiuta savarankiškai.

Ekonomika tapo vienu pagrindinių saugiklių, leidžiančiu išvengti neramumų. Prekybos tarp Irako Kurdistano ir Turkijos apimtis sudaro apie 10 milijardų JAV dolerių, ir Erbilis yra trečiasis pagal dydį Turkijos prekybos partneris. Ir ši partnerystė turi tendenciją augti: pirmąjį šių metų pusmetį tarpusavio prekybos augimas sudarė 20 %. Tai abipusiška: Formos apačiaIrako Kurdistane per dieną išgaunama 650 000 barelių naftos, kurių 85 % pirkėjus pasiekia per Turkijos vamzdynus ir Džeihano uostą.

Irano prekybos apimtis su Erbiliu sudaro 4 milijardus, nors dar prieš 2014 m. krizę ji sudarė 8 milijardus JAV dolerių. Galiausiai vos savaitę prieš referendumą Rusijos naftos kompanija „Rosneft“ sudarė daugiau nei milijardo JAV dolerių vertės sandorį su Erbiliu, kas „Rosneft“ padarė stambiausiu žaidėju regione naftos rinkoje. Reaguojant į įtampą ir baiminantis galimų kurdų naftos eksporto per Turkiją trukdžių, naftos kainos pasiekė aukščiausią vertę per pastaruosius dvejus metus, pasiekdamos 59 JAV dolerius už barelį, nors vėliau nukrito iki 57 JAV dolerių. Bet ir šie 57 doleriai yra daugiau nei 52–53 doleriai – žyma, ties kuria naftos kainos laikėsi pastaruosius 27 mėnesius. Tolesni įvykiai tik dar labiau kaitintų situaciją, o tai jau paliestų pernelyg daug interesų. Be paramos iš užsienio Bagdadas vienas nebūtų pajėgus konfrontuoti su pešmerga daliniais tebeegzistuojančio konflikto su „Islamo valstybe“ grėsmės fone.

Tai tik dar labiau padidino kurdų entuziazmą, tačiau kurdai neskuba. Irako Kurdistano ministras pirmininkas Nehirvanas Barchanis pareiškė, kad, nors ir referendumas nereiškia „nepriklausomybės rytoj“ ir tai nėra sienų perbraižymas bei nekelia grėsmės Ankarai, ir refendume ištartas „taip“ leis taikiai su Bagdadu išspręsti šį ginčą.

Irako Kurdistano nepriklausomybė būtų itin stiprus simbolinis veiksmas, neabejotinai pajėgus pakeisti regiono galios balansą ir bent trumpam išvesti Irano bei Turkijos kurdus į gatves. Tačiau Erbilis neskuba. Šiandien tai jau yra pakankamai stipri jėga, kurios klausimą vieną dieną reikės spręsti bet kokiu atveju, ir tikėtiniausias sprendimas yra nepriklausomybė, kadangi akivaizdu, kad kurdai nebenori gyventi Irake. Tačiau iki to Erbilio dar laukia daugybė neišspręstų uždavinių tiek su kaimynais, tiek regiono viduje. Todėl labiausiai tikėtinas scenarijus artimiausiu metu yra status quo išsaugojimas, kuris tenkina visas puses: formalus Erbilio išlaikymas federacinio Irako sudėtyje iš esmės paliekant beveik nepriklausomybės lygio autonomiją. Bent jau tol, kol nebus išspręsta situacija Irake ir Sirijoje. 

Autorius yra turkolgas, Lietuvos generolo Jono Žemaičio karo akademijos ir VU Orientalistikos centro lektorius