unsplash.com nuotr.
Lietuvoje vis dar vyrauja Renesansui būdingas įsitikinimas, kad kūrybai reikia labai daug talento ir rašytoju galima būti tik esant genijumi. Taip LRT RADIJUI sako dramaturgė, kūrybinio rašymo dėstytoja Gabrielė LABANAUSKAITĖ. Anot jos, poetai, mitologizuodami kūrybą, kerta šaką, ant kurios sėdi, – jei poezija priklauso vien nuo įkvėpimo, tai nėra profesija, už kurią reikia mokėti atlygį.

Mūsų rašytojai dažnai saviugdos procesą pradeda ir baigia skaitymu. Neskaitant knygų vargu ar galima parašyti gerą kūrinį. Tačiau kodėl vien skaitymo neužtenka? Kaip pati pasukote prie kūrybinio rašymo dėstymo?

Mano gyvenime viskas vyko po truputį. Lankiausi įvairiuose kursuose, sąmoningai ieškodama žinių, taip ir sukaupiau savo bagažą. Dalį davė praktika. Tačiau pradinis interesas kilo iš troškulio, noro sužinoti, gauti kūrybinio vandens, techninių žinių.

Dramaturgija – tokia sritis, kurioje neišmanydamas amato pjesės neparašysi. Nesakau, kad žmogus, neturintis žinių, negali rašyti. Tačiau jis vis tiek turės peržvelgti vieną kitą dramą – kaip dėstomos dialogo eilutės, kaip monologai. Reikės bent pradinių žinių. Atsiradus norui gilintis ir tobulėti reikės kreiptis į dėstytoją, bičiulį ar pan.

Norint rašyti, vien skaitymo neužtenka todėl, kad kai skaitai, tu skaitai sau. Kai rašai, rašai kitam. Žinoma, galima sakyti, kad ir rašai sau, bet tas kuklumas ir rašymas į stalčių – savisauga. Vis vien visi tikimės pasiekti auditoriją. Kalbant apie dramaturgiją skaitymas taip pat būtinas, jis ugdo ir tobulina.

Skaitymas reikalingas tam, kad iš naujo nebūtų išradinėjamas dviratis. Svarbus ir skaitymo malonumas, bet pomėgiai ir žinios eina išvien. Rašymas dramaturgijoje yra daugiau nei vien užrašymas, nes eini pjesės repetuoti su aktoriai, režisieriais.

Apie tai gerai pasakė Stephenas Kingas savo knygoje „Apie rašymą“. Vienam žmogui, kuris klausė, ką daryti neturint laiko skaityti, bet norint išmokti rašyti, S. Kingas atsakė – kaip tuomet turėsi laiko rašyti? Taigi skaitymas reikalingas ir dėl erudicijos, ir dėl kitų priežasčių.

Besikeičiantis požiūris į rašymą susijęs su XXI a. tendencija, kad kūrėju gali būti kiekvienas. Kitaip nei Antikos ar Renesanso laikais, darbo ir talento procentai pasiskirsto kitaip.

Lietuvoje tik dabar prasideda kūrybinio rašymo kursai. Ką tai sako apie mūsų literatūrą, kultūrą?

Man atrodo, kad Lietuvoje vis dar vyrauja renesansinis įsitikinimas, kad kūrybai reikia labai daug talento. Taip, reikia ir žinių, ir darbo, bet manoma, kad jei turi talentą ir esi ypatingas, gali kurti. Arba turi būti genijus, arba visai negali būti kūrėju.

Rašymo srityje matomas toks renesansinis įsitikinimas ir mitologizavimas. Ne visi susimąsto, kad talentas taip pat auginamas ir puoselėjamas, tam reikia įdirbio. Yra ne vienas pavyzdys, kai gabus ir talentingas rašytojas išleidžia vieną kultinį romaną, o kiti nebūna verti dėmesio. Vientisą lygį galima palaikyti vien darbu ir pastangomis.

Žinomi ir liūdni atvejai, kai rašytojai geria, depresuoja, degraduoja. Žinoma, kad jiems skaudu ir liūdna, bet keista, kodėl prie problemos neprieinama iš kitos pusės, nebandoma jos įveikti. Nereikia kliautis vien įkvėpimu ir talentu.

Man atrodo, kad rašytojai ir liks paskutiniai mohikanai, kurie sakys – ne, man mokytis nereikia. Tačiau tie, kurie nori būti rašytojais, turi gyslelę, bet nežino, nuo ko pradėti, ateina mokytis. Kai yra mokinių, atsiranda ir mokytojų.

Besikeičiantis požiūris į rašymą susijęs su XXI a. tendencija, kad kūrėju gali būti kiekvienas. Kitaip nei Antikos ar Renesanso laikais, darbo ir talento procentai pasiskirsto kitaip. Antikos metu poetai buvo tarsi mediatoriai tarp Dievo ir žmonių. Kūrybos procesas – mitologizuotas, nes kaip galima kontroliuoti tai, kas ateina iš Dievo.

Renesanso laiku manyta, kad kurti gali tik genijai. Vėliau buvo dar daug etapų, bet XXI a. viskas apsiverčia aukštyn kojomis – kūrėju gali būti kiekvienas, jei tik įdės darbo, pastangų, skirs tam laiko ir turės talento.

Žinia, Vakaruose kūrybinis rašymas yra dėstoma disciplina universitetuose. Ją baigus galima gauti bakalauro, magistro diplomą. Manau, kad sistemingą žinojimą norėtų gauti ne vienas. Su tuo susijęs dar vienas svarbus dalykas. Patys poetai kerta šaką, ant kurios sėdi.

Poetai mitologizuoja poeziją, neva tai vien nuo įkvėpimo priklausantis dalykas. Tuomet poezija negali būti profesija, už tai nereikia mokėti jokio atlygio. Juk vieną dieną poetas įkvėptas, kitą – ne. Tai formuoja ne tokį ir teigiamą visuomenės požiūrį.

Taigi nesvarbu, kokiais gerais ir įdomiais poezijos festivaliais galime pasigirti. Kiek rastume poetų, galinčių iš to pragyventi? Gal tai skamba materialistiškai, bet jei esi poetas, rašai eiles ir tam skiri didžiąją laiko dalį, kodėl už tai neturėtų būti atlyginta? Man tai atrodo natūralus procesas.

Ne visi mano kursų dalyviai turi tikslą tapti rašytojais. Kai kurie nori lavinti stilių, kai kurie – išmokti rašyti trumpus kūrinius ir pan. Vienetai tokių, kurie ateina ir sako norintys parašyti romaną.

Jei vyrauja nuostata, kad kurti gali visi, tai rašytoju gali tapti kiekvienas?

Pasakymas, kad kiekvienas gali rašyti, nebūtinai suponuoja galutinį rezultatą – tapimą rašytoju. Kūrybinį rašymą suvokiu kaip procesą, kuris gali trukti ir visą gyvenimą, ir kelis užsiėmimus. Kažkas gali ateiti tam, kad praleistų laiką kitaip, kažkas tam, kad pasisemtų įkvėpimo.

Ne visi mano kursų dalyviai turi tikslą tapti rašytojais. Kai kurie nori lavinti stilių, kai kurie – išmokti rašyti trumpus kūrinius ir pan. Vienetai tokių, kurie ateina ir sako norintys parašyti romaną. Tačiau yra ir sėkmės atvejų, keli kursų dalyviai jau parašė romanus. Įdomu, kaip jiems seksis toliau.

lrt