Choreografė Aušra Krasauskaitė.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokėja, choreografė Aušra KRASAUSKAITĖ, įkūrusi savo vardo baleto mokyklą ir šokio spektaklyje „Žizel“ atliekanti pagrindinį vaidmenį, tiki, kad šokio mokytojui ypač svarbu skatinti, o ne žlugdyti mokinius ir ugdyti turiningą asmenybę. Pati mokslus baigusi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos baleto skyriuje, choreografė neneigia, kad ten problemų esama, tačiau, jos teigimu, jei tikrai nori šokti, galėsi iškęsti sunkias sąlygas mokslų, studijų metu, nes suprasi, kad be sunkaus darbo nebus ir rezultato.

Vedate edukacinius užsiėmimus mokyklose, esate įkūrusi savo vardo baleto studiją. Kas paskatino užsiimti edukacine veikla? Ar tai kaip nors susiję su jūsų pačios vaikyste?

Priežastis labai paprasta – man tiesiog labai patinka vaikai, su jais randu ryšį, bendrą kalbą. Vis sulaukdavau tokių komentarų, kodėl pati nepabandau vesti jiems šokių pamokų. Prisimenu, kai pati kliedėjau baletu ir kokie svarbūs buvo man tie mokytojai, kurie manimi tikėjo, o ne žlugdė. Noriu tai kartoti, nes yra mažųjų talentų, iš kurių reikia tą talentą gebėti ištraukti.

Ar jauni žmonės, vaikai vis dar nori šokti? Nes, sakoma, kad mokykloje esanti šokio pamoka dažnai kaip tik atstumia nuo šokio kaip savęs išlaisvinimo priemonės, o moko viduramžių šokių, menueto, kuris jauniems žmonėms neįdomus. Ar sutiktumėte?

Pirmiausia problema ta, kad yra labai didelė pasiūla. Vaikams tiek visko siūloma, kad ir tėvai, ir vaikai toje pasiūloje pasiklysta – mokoma visko, visur ir visaip. Juk ne visi šokėjai gali būti mokytojai, o ir ne visi mokytojai gali būti šokėjai. Kai kurie dalykai atgraso, bet tie, kurie labai nori šokti, to trokšta, ima ir šoka, nepaisydami jokių aplinkybių. Pati turiu mažųjų mokinių, kaip tik šiais metais viena mergaitė išvažiavo į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, bandys kopti į baleto olimpą, žengti profesionalaus baleto keliu. Jos pasirinkimas labai sąmoningas – žino, kad tai kainuos daug jėgų ir energijos. Tad jaunų žmonių, norinčių šokti, tikrai vis dar yra.

Rinkdamasis baletą, tokią mokyklą ir profesiją, turi suprasti, kad tai ne darbas nuo 8 iki 17 val., neuždarysi durų. Tai gyvenimo būdas, pradedant tokiais buitiškais dalykais, kai turi žiūrėti, ką valgai, nes tai tavo forma, turi pailsėti, kad kitą dieną būtum energingas.

Pati mokėtės M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad baletas – siaubinga specialybė, beprotiškai išsunkianti, reikalaujanti nežmoniškų pastangų. Ar tikrai taip yra? Ar jaunieji šokėjai šiandien mokomi tinkamais metodais?

Man labai sunku atsakyti, juk visa tai išgyvenau asmeniškai. Bet yra dvi pusės: sunku, svarbu ir svoris, ir griežta disciplina, salėje praleidi labai daug laiko, kita vertus, nelabai įmanoma be viso to ką nors pasiekti. Kai kurios priemonės galbūt žiaurios, bet svarbiausia, kad mokytojas nežlugdytų, asmeninių traumų neperduotų mokiniui.

Rinkdamasis baletą, tokią mokyklą ir profesiją, turi suprasti, kad tai ne darbas nuo 8 iki 17 val., neuždarysi durų. Tai gyvenimo būdas, pradedant tokiais buitiškais dalykais, kai turi žiūrėti, ką valgai, nes tai tavo forma, turi pailsėti, kad kitą dieną būtum energingas. Turi įveikti visokias traumas, visokie kojų tampymai irgi nėra labai malonūs, bet turi suvokti, kad be viso šito nieko nebus. Tai – tam tikra auka, pasirinkimas.

Teisingiausia sakyti, kad, jeigu gali nešokti, nešok. Dažniausiai žmonės, kurie pasirenka šokį, tiesiog negali nešokti. Skamba galbūt romantiškai ar poetiškai, bet tiesiog nori šokti, dėl to gali ir dietos laikytis, gali ir skaudėti kojas.

Neneigiu, kad yra problemų. Pasitaiko daug psichologinių niuansų, į kuriuos pas mus dažnai numojama ranka. Svarbus priėjimas prie vaiko, tam tikrų dalykų pasakymas, supratimas, kaip žmogui nenukirpti sparnų, juk jauna asmenybė labai lengvai sužlugdoma. Labai svarbu išugdyti savimi pasitikinčią, realiai ir blaiviai mąstančią asmenybę. Kartais matau, žiauriai tariant, susidorojimą, mokytojas kartais iš mokinio trina bulvių košę.

Klaipėdos muzikinio teatro šokio spektaklyje „Žizel“ šokate pagrindinį, Žizel, vaidmenį. Kartu su jumis scenoje – ir neprofesionalūs šokėjai, aktoriai. Kaip jiems sekasi šokio scenoje? Kuo skirtingas darbas dramos ir šokio teatre?

Aktoriai, dalyvaujantys spektaklyje „Žizel“, labai disciplinuoti. Juk aktoriai vis tiek, nori to ar ne, turi bohemiškų bruožų, tačiau šie labai konkretūs ir atsakingi. Labai įdomu, kad jie visada klausia, kodėl reikalingas vienas ar kitas judesys, ką jis kalba – jiems visuomet reikia pateisinimo. Šokio spektakliuose choreografas visada pagrindžia savo sprendimus, bet yra tokių dalykų, kai kartais negali atsakyti, kodėl čia arabeskas, ar kodėl laikai ranką iškėlęs. Aš esu jų dėstytoja, jiems Klaipėdos universiteto Menų akademijoje dėstau šokį, tai prie to jau buvau įpratusi (juokiasi). Smagu, kad šokti jiems patinka.

Reikia daryti tai, kur veda širdis. Gal labai hedonistiškai nuskambės, bet gyvenimas vienas, kodėl jo nepraleidus šokant baletą, nors esi fizikas ar inžinierius.

Dažnai žmonėms Lietuvoje sunku išdrįsti nueiti kad ir į šiuolaikinio šokio užsiėmimus, baiminamasi, kad netinkamas kūnas ar neturi šokio pagrindų. Kaip peržengti tą barjerą?

Nežinau, šitas klausimas labai mistiškas, bet smagu, kad Lietuvoje vis dažniau atsiranda baleto pamokų suaugusiesiems, ten eina net vyresnio amžiaus žmonės. Tai yra ne šokio ar šokio mokytojų problema, o mūsų visuomenės – esame šiek tiek drovūs ir nelabai prisileidžiame kai kurių dalykų. Pavyzdžiui, prieš porą metų keliavau po JAV, ten susipažinau su daugeliu vyresnio amžiaus žmonių, kai jiems paminėjau, kad esu balerina, sulaukiau atsakymo, kad jie taip pat lanko baletą. Stovi prieš mane žilagalvė močiutė, o aš galvoju – apie kokį baletą ji gali kalbėti? Mums reikalinga vidinė laisvė.

Be abejo, jei patinka, jei to norisi, aišku, kad reikia šokti. Tai iš principo suteikia džiaugsmo. Esame pilni stereotipų, žinoma, labai lengva pabadyti pirštais ir pasakyti, kad esi toks ar anoks, bet iš jų kažkaip reikia vaduotis, būtina vaduotis iš įsivaizdavimų, nes jie neatitinka realybės. Reikia daryti tai, kur veda širdis. Gal labai hedonistiškai nuskambės, bet gyvenimas vienas, kodėl jo nepraleidus šokant baletą, nors esi fizikas ar inžinierius. Aš manau, kad nėra ribų. Žinoma, vis svarstome, kaip atrodysiu, ką kiti pagalvos, bet juk svarbiausia – surasti bendraminčių ir tiesiog smagiai šokti.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektaklis „Žizel“ rodomas Klaipėdos Žvejų rūmuose spalio 12 ir 27 d.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.