Akimirka iš Jauno teatro dienų, etiudas „Meilė“, rež. Karolis Vilkas, 2017 m.

TEATRO ŽURNALAS, Nr. 7

Scenografo profesija – aktuali ir svarbi Lietuvos scenos menui nuo teatro ištakų iki dabarties. Anksčiau scenografijos tikslas buvo tik iliustruoti pjesės laikotarpį ar nuotaiką, tačiau dabar dailininkai žvelgia giliau, siekia užmegzti kontaktą su žiūrovu ir priversti jį susimąstyti. Dailininkai ieško naujų, savitų erdvinių sprendimų, pasakojamą pjesės istoriją siejančių su dabar šalia mūsų vyraujančiomis socialinėmis, politinėmis ar kultūrinėmis problemomis.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, viena svarbiausių scenografijos funkcijų – perteikti idėją. Veidrodžiai scenoje nėra vien veidrodžiai, o kėdės vien kėdės. Visa vaizdinė medžiaga šiuolaikinio teatro scenoje turi gilesnes reikšmes, kurios po ilgo režisieriaus ir scenografo darbo įgauna prasmę. Vis daugiau dėmesio skiriama apšvietimui, tapusiam savarankiška teatrinio meno dalimi. Jaunieji dailininkai nesiekia nei šokiruoti, nei suardyti teatro dailės taisyklių, normų, svarbiausia – užmegzti dialogą su žiūrovu.

Šia tema kalbuosi su jaunosios kartos teatro dailininkėmis Goda PALEKAITE ir Paule BOCULLAITE, jau spėjusiomis prasiveržti į teatro sceną ir įsitvirtinti tarp geriausiųjų, taip pat su Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros studente Barbora SKABURSKE, žengiančia pirmuosius žingsnius profesionalaus teatro link.

Goda Palekaitė. „Teatro žurnalo“ nuotr.

Goda Palekaitė (g. 1987)

Teatro menininkė ir tyrėja. 2011 m. baigė scenografijos bakalauro studijas VDA, vėliau Vienoje studijavo antropologijos magistratūroje. Menininkė dirbo Austrijos jaunimo teatre ir įvairiuose teatruose Lietuvoje. Ji du kartus nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už spektaklius „Kova“ (2009 m., rež. Paulius Ignatavičius) ir „Europiečiai“ (2016 m., rež. P. Ignatavičius). Su menininke kalbamės apie pirmuosius darbus teatre ir vykdomus projektus, ateities planus.

Kada atsirado tavo, kaip dailininkės, pirmieji sąlyčiai su teatru ir kokie jie buvo?

Mano debiutas scenoje buvo pirmame kurse. Iš tiesų dar nieko nežinojau. Kartu su dizainere Marija Puipaite darėme scenografiją Jono Sakalausko trumpametražei operai „Gervė ir gandras“ festivalyje „Naujosios operos akcija“ Vilniaus teatre „Lėlė“. Biudžeto nebuvo, kaip galėjome, taip sukomės...

Prie šiukšlyno susiradome durų staktas ir iš jų padarėme scenografiją. Nebuvo galimybės susiformuluoti idėją ir tuomet bandyti ją įgyvendinti, tiesiog mėginome suktis iš padėties, rasti santykį su kartu dirbančiais žmonėmis ir pačiu kūriniu. Manau, kad man tai labai padėjo, buvau užsidegusi, entuziastinga ir, studijuodama trečiame kurse, gavau pasiūlymą dirbti su rimtesniu pastatymu.

Kartu su Pauliumi Ignatavičiumi 2009 m. statėme spektaklį „Kova“, čia buvo pirmoji mano galimybė iš tiesų įgyvendinti idėją. Tai buvo pirmas profesionalus susidūrimas su teatru ir gana stiprus susidūrimas su tikrove. Akademija leidžia daug prisisvajoti, visą laiką esi kūrybiniame procese, kiekvienam darbui bandai atrasti stiprią meninę išraišką. Paskui susiduri su tikrove... Pavyzdžiui, su išgėrusiais teatro darbininkais, kurie tavęs negerbia, nes esi mergaitė be patirties. Nežinai, kaip veikia štangos ar kitokia technika. Nesi pratusi dirbti scenoje. Žinoma, ne kiekvienas atsiduria Šiaulių dramos teatre, tuo metu tai buvo sovietmečio liekana, todėl ir patirtis buvo kiek traumuojanti.

Dar tebestudijuodama VDA išvykai ir apsigyvenai Austrijoje, ten pasilikai šešeriems metams. Kaip atsivėrė keliai į teatrą gyvenant užsienyje?

Penkerius metus dėsčiau piešimą Vienoje. Dirbau privačiai, todėl pas mane ateidavo ne tik studentai. Thomas Birkmeiris – žinomas vokiečių kilmės aktorius ir režisierius, šiuo metu Vienos jaunimo teatro direktorius, buvo vienas iš mano mokinių. Išsikalbėjome, kad esu baigusi scenografiją, jis tuo metu kaip tik statė spektaklį „Tschick“ ir pasiūlė dirbti kartu. Vėliau buvo ir kitas pastatymas.

Mažiau nei per pusantrų metų pastatei keturis spektaklius, dirbai dviejose šalyse. Iš kur semiesi idėjų kūrybai, kaip su jomis tvarkaisi?

Idėjos gali gimti bet kada ir bet kur. Gal ne taip svarbu, iš kur jos ateina, bet kaip tai tampa tikra idėja, ką tu su ja darai, kaip minkai nuojautų ir įspūdžių tešlą. Pradedant dirbti su kokia nors medžiaga ar užduotimi visuomet ima kilti įvairių vaizdinių: veiksmo, erdvės, kostiumų, objektų, taip pat visiškai asociatyvių. Niekada nėra taip, kad neturi idėjos, bet kaip su tuo dirbi, vertini, atsijoji ir kas tampa galutiniu pasirinkimu, man regis, yra daug svarbiau.

Kurdama scenografiją, žinoma, viso proceso metu kalbuosi su režisieriumi, tariamės ir priimame sprendimus kartu. Pavyzdžiui, Paulius Ignatavičius atsiunčia man kokią nors dainą, kurią girdi kaip spektaklio nuotaiką. Arba aš jam rodau įvairius atrinktus vaizdus ir stebiu, kaip reaguoja. Visa tai labai intuityvu ir impulsyvu. Tarkim, dirbdami su „Europiečių“ pastatymu, su Pauliumi aptarėme daug skirtingų variantų, kol dėl vieno sutarėme geriausiai.

O toliau vyksta įgyvendinimas, detalizavimas. Mano metodas – pradėti nuo „bardako“, o tada gryninti, kol visa tai įgauna formą. Aš niekada nežinau, kaip atrodys scenografija, kol nesu perėjusi viso proceso. Pradedu nuo visko daug, atmetinėju, ieškau, jungiu, ir atsakymai atsiranda patys, bet tam reikia labai daug laiko.

2016 m. žiemą praleidai Honkonge, o kelionės rezultatas – pradėjai rašyti pjesę „Pašnekesys ant Chungking Mansions stogo“, kurios skaitymai vyko jūsų organizuojamame festivalyje „Hong Kong Day“. Ar galėtum išsamiau papasakoti apie pjesę ir šį projektą?

Italų antropologė ir fotografė Alicja Khatchikian paprašė manęs iš savo perspektyvos parašyti apie Honkongą. Nutariau pabandyti parašyti pjesę. Nesu anksčiau prisilietusi prie šio žanro, nežinau taisyklių, ir man tai patiko. Šioje pjesėje nėra jokio tradicinio, draminio formato, o teisingesnis kūrinio apibūdinimas – režisieriaus užrašai. Pusė pjesės yra nuorodos, remarkos, kita – pokalbis. Ji išleista Alicjos knygoje „Further than I Thought“, o mano kolega Aaronas Kahnas skaitė ją „Hong Kong Day“ metu. Tai buvo performatyvus, technoteatrinis skaitymas. Festivalis „Hong Kong Day“ vyko liepos 1 d. meno centre „Autarkia“. Čia buvo pjesės skaitymas, Alicjos knygos pristatymas, muzika, instaliacijos, maisto eksperimentai.

Turi viziją, kaip ši pjesė galėtų atrodyti scenoje?

Įdomu, kaip tai galėtų atrodyti su aktoriais, didesniais erdviniais sprendimais, bet manau, kad iki to dar toli. Spektakliai nepastatomi vien iš noro, reikia labai didelio įdirbio, eiti žingsnis po žingsnio. Vizija yra, bet nemanau, kad verta ją pasakoti, nes viskas dar toli.

Gegužę keliavai į Kaukazo kalnus tyrinėti IX amžiuje mįslingai pradingusios Chazarų imperijos. Galėtum papasakoti apie kelionės planus ir siekius? Kaip gimė idėja?

Kelionė yra etnografinis (antropologinis), istorinis ir meninis (audiovizualinis) tyrimas. Važiavome trise: aš, Aaronas ir šiuolaikinio meno kuratorė Monika Lipšic. Nesiekiame objektyvumo ir esame atviri tam, ką ten radome. Pirmieji rezultatai birželį buvo pristatyti Londone, grupinėje parodoje. O kitais metais šio tyrimo pagrindu planuojame pastatyti spektaklį. Jau dabar esu nupiešusi keletą eskizų, turiu erdvinę viziją.

Įkvėpimo šaltinis buvo garsaus serbų autoriaus Milorado Pavićiaus knyga „Chazarų žodynas“. Tai ergodinės literatūros kūrinys. Tokia literatūra kviečia aktyviai skaityti, o Pavićiaus tikslas – leisti skaitytojui kurti ir keisti beskaitant. Tai yra pseudoistorija. Autorius sulieja tikrus ir savo paties išgalvotus faktus. Pirmuosiuose knygos puslapiuose pabrėžiama, kad tai yra žodynas ir skaityti galima ne iš eilės, to rezultatas – kiekvienas kuria savitą istoriją ir atsiranda naujų, skirtingų interpretacijų.

Būtent tai man pasirodė įdomu, ir būtent iš tokio ergodinio kūrinio mes norime sukurti įvietintą (site specific) spektaklį, kur žiūrovas taptų aktyvus, turėtų rinktis, kaip savo spektaklį, savo įspūdį susidaryti pačiam. Įkvėpimas ateina iš knygos, ir bandysime ją išversti į kitokią – performatyvią – kalbą. Turinį užpildysime tuo, ką rasime tyrimo metu: galbūt tai bus vietinių Kaukazo gyventojų šokiai ir dainos, o gal politinė Čečėnijos situacija.

Nesiekiame revoliucijos teatre, pasaulyje yra nemažai tokio pobūdžio spektaklių, nors Lietuvoje tai gali pasirodyti kiek neįprasta. Šiuo metu man įdomiau dirbti su tokia teatro forma nei su duota pjese, režisieriumi, scena. Žinoma, neketinu nustoti kurti scenografijos. Kai atsiras įdomus pasiūlymas su įdomia komanda, dirbsiu ir su tuo.

Paulė Bocullaitė. „Teatro žurnalo“ nuotr.

Paulė Bocullaitė (g. 1990)

Dailininkė, kūrybinį kelią pradėjusi kaip iliustruotoja. Dirbo kultūros leidiniuose „370“, „Pravda“ ir mados žurnale „L’Officiel“. 2013 m. VDA baigė grafikos specialybę. Menininkė aktyviai veikia kultūriniame Lietuvos gyvenime, daug dirba su festivalių ir įvairių koncertų scenografija. Per ketverius metus ji prisidėjo prie septynių spektaklių gimimo ir įgyvendinimo, o šiuo metu ruošiasi dar vienai premjerai. Su Paule kalbamės apie jos atėjimą į teatro sceną, kūrybą ir vykdomus projektus.

Kokie buvo tavo pirmieji žingsniai scenografijos srityje? Gal galėtum papasakoti apie pirmuosius darbus teatre?

Pirmasis mano, kaip teatro dailininkės, žingsnis buvo 2011 m. kartu su režisieriumi Vidu Bareikiu statytas spektaklis „Mr. Fluxus“. Su Vidu buvome šiek tiek pažįstami. Pamenu, jis vieną dieną parašė man žinutę, siūlydamas paeskizuoti scenovaizdį spektakliui, paremtam Jurgio Mačiūno biografija. Daugiau apie medžiagą nieko neatskleidė, tik man parodžius neadekvatų džiaugsmą pridūrė, kad dar ne laikas šokinėti iš laimės – yra ir daugiau žmonių, kurių jis to prašė, o atsirinks vieną, kurio eskizas patiks labiausiai.

Gal iš gėdos, kad per anksti apsidžiaugiau, labai entuziastingai kibau į informacijos apie „Fluxus“ judėjimą paiešką ir bandžiau fiksuoti vaizdinius, gimstančius galvoje. Pagaliau išsiunčiau Vidui keletą variantų. Vienas jų – „Mačiūno paštas“. Pavaizdavau paprasčiausią apvalią duobę, iš kurios kyla helio balionai. Jų viduje – laiškai Jurgiui Mačiūnui. Idėja buvo tokia, kad aktoriai, norėdami perskaityti šiuos laiškus, turi peršauti balionus. Įgyvendinime to nebuvo nė kvapo, bet vėliau režisierius prasitarė, kad šis eskizas ir nulėmė spektaklio komandos sudėtį, o tuo pat metu ir mano kūrybos posūkį.

Ar po pirmojo statyto spektaklio pasikeitė tavo požiūris į scenografo profesiją?

Dabar, kai prisimenu pirmuosius bandymus, tą patį eskizą su duobe, kyla šypsena. Jie atrodo labai naivūs, bet nepasakyčiau, kad požiūris pakito, greičiau tiesiog formavosi. Scenografo darbas visuomet labai dinamiškas, visi statomi spektakliai, vykdomi projektai į gyvenimą įneša gaivaus oro, įkvepia kurti, ieškoti ir atrasti. Norėčiau, kad eskizai, kuriuos piešiu šiandien, po kelerių metų taip pat keltų šypseną. Kiekvienas naujas darbas atneša tokią patirtį, kokios dar niekada iki tol nebuvo, ir man labai patinka šis nesibaigiantis mokymosi bei atradimų kelias.

Iš kur semiesi įkvėpimo, nuo ko prasideda tavo darbas?

Viskas prasideda nuo ilgų diskusijų su režisieriumi. Man svarbu suprasti režisieriaus mintis ir idėjas, verdančias jo galvoje. Svarbu suvokti, kodėl būtent čia ir dabar turime statyti pasirinktą kūrinį ir apie tai kalbėti. Tuomet susitelkiu į medžiagą, klausiu savęs: kodėl šiam kūriniui reikia scenografijos? Ar ji apskritai reikalinga? Jei randu šiuos atsakymus, tai jau pakankamas pagrindas kurti.

Kai nuoširdžiai pasineri į spektaklio idėją, kai gerai žinai, ką darai, kažkuriuo metu viskas būtinai sugula į konkretų vaizdinį. Tai sunkiai apibūdinama būsena – staiga susidėlioja visi taškai ant „i“, ir, negana to, su kiekviena diena tų taškų vis daugėja, jie pradeda lipti vienas ant kito. Asmeniškai man šis jausmas, kai susilieji su medžiaga, yra netgi sakralus. Staiga atsiranda prasmė, visu greičiu varanti į priekį.

Už scenografiją, sukurtą Vido Bareikio režisuotam spektakliui „Hamletas“, 2016 m. buvai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“. Gal galėtum pakomentuoti, kaip gimė idėjos, kaip buvo plėtojamas kūrybinis procesas ir kas įkvėpė būtent tokius pasirinkimus?

Kuriant scenografiją svarbiausia buvo nuosekli ir išgryninta scenovaizdžio koncepcija. Naudoti bėgantį vandenį kaip ekraną projekcijai iš tiesų buvo Vido pasiūlyta mintis. Atsispiriant nuo jos, gilinantis į šią nepaprastai daugiasluoksnę pjesę, taip pat įvyko tas „visi taškai ant „i“ momentas – medžiaga ilgainiui sugulė galvoje ir pasufleravo kodą, kurį panaudojau.

Tas kodas buvo perregimumas. Norėjau, kad žiūrovas kiaurai permatytų mechanizmą, ant kurio pastatytas personažų pasaulis. Kaip Klaudijus, žiūrėdamas Hamleto jam suorganizuotą spektaklį, yra priverstas pats kiaurai permatyti savo sąžinę. Kaip Hamletas po šio įvykio kiaurai permato kiekvieną personažą aplink. Forma tampa menama, todėl galima matyti, kas slypi po ja. Būtent dėl to atsirado vandens projekcija, ledo kaukolės (vėliau interpretuotos kaip Eimunto Nekrošiaus „Hamleto“ citata), stiklo grindys, įsiskverbiančios į žiūrovų salę, ir visi kiti elementai.

Kas tau yra scenografijos mokytojas, kuriuo žaviesi, kurio darbai įkvepia?

Scenografija kaip profesija apima per daug platų lauką, kad būtų galima semtis įkvėpimo vien iš to, ką matai teatre, ką jau kalbėti apie kokį nors vieną scenografą kaip savo mokytoją. Kiek leidžia jėgos, stengiuosi sekti ne tik tai, kas vyksta teatre, bet ir dailės, kino, muzikos, architektūros, mokslo bei kituose pasauliuose.

Žinoma, yra daugybė kūrėjų, kurių darbai verčia pasijusti tik mažu žirneliu didžiuliame kūrybos lauke. Galėčiau išskirti komandą „Numen/For Use“, kurios turbūt kiekvienas darbas stebina ir įkvepia. Taip pat šviesos menininką Jamesą Turrellą, legendinius scenografus Josefą Svobodą, Robertą Wilsoną ir daugybę kitų. Visi šie kūrėjai praplečia suvokimą apie tai, kaip paprastai galima suteikti technologijai kūną, kiek daug yra būdų tai padaryti, kokį didelį paveikumą gali sukelti šviesos ir paprasčiausio celofano kombinacija.

Kokie tavo siekiai kuriant scenografiją? Į ką daugiausia kreipi dėmesio?

Kas kartą statant spektaklį, pagrindinis mano siekis – sukurti tinkamiausią terpę medžiagai atsiskleisti. Man svarbu, kad toji terpė būtų nuosekli, kad ji ne prieštarautų spektaklio turiniui, o jį papildytų ir įtvirtintų.

Scenografija spektakliui „Žalia pievelė“. LNDT, rež. Jonas Tertelis, Kristina Werner, 2017 m.

Minėjai, kad su kūrybine komanda dirbai Visagine statomame spektaklyje.

Taip, Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) spektaklis „Žalia pievelė“ yra vienas įdomiausių kūrybos procesų, kuriuose teko dirbti. Tai dokumentinis spektaklis, pasakojantis apie Visagino gyventojus jų pačių lūpomis. „Žalios pievelės“ idėjos autorius – Rimantas Ribačiauskas, spektaklį režisavo Jonas Tertelis (su juo 2016 m. LNDT kūrėme spektaklį vaikams „Kaulinis senis ant geležinio kalno“) ir iš Vokietijos atvykusi Kristina Werner, dirbanti su dokumentiniais spektakliais.

Visi drauge gyvenome Visagine, tyrėme, kaip unikali šio miesto ir Ignalinos atominės elektrinės istorija paveikė čionykščius gyventojus. Niekada anksčiau nesusimąsčiau, kad tai tokia skaudi tema visaginiečiams... Žmonės atvyko statyti utopijos, o ji, nespėjusi iki galo susiformuoti, žlugo. Ir viso to fone reikia galvoti apie ateitį, kuri šiose apylinkėse kol kas labai miglota... Džiaugiuosi, kad LNDT ėmėsi iniciatyvos tiesti tiltą tarp atokių, pamirštų šalies kampelių ir sostinės. Žvelgdama iš šiandienės perspektyvos manau, kad tokios iniciatyvos labai reikalingos, turint omenyje, kad ši takoskyra Lietuvoje auga itin sparčiai.

Ar turi kokių nors idėjų, svajonių ar planų, kuriuos norėtum įgyvendinti teatro scenoje ateityje?

Žinodama, kokia nedidelė dalis teatro pasaulio pasiekia mane Lietuvoje, norėčiau kada nors išbandyti jėgas užsienyje, kitokioje terpėje, negu esu įpratusi. Mūsų šalyje neišvengiamai vyksta šioks toks virimas savose sultyse, o teatras vis dėlto yra medija, kurios niekaip kitaip negali patirti, tik būdamas su spektakliu čia ir dabar.

Spektaklių, juo labiau jų kūrybos proceso negali patirti dairydamasis po vaizdo įrašų ištraukas ar nuotraukas internete. Todėl manau, kad patirtis su teatru užsienyje galėtų labai stipriai praplėsti akiratį. Kita vertus, prisilietus prie, mano nuomone, opios takoskyros problemos, norisi prisidėti prie spektaklių, kuriamų ne vien Vilniuje ar Kaune, bet ir mažesniuose Lietuvos miesteliuose. Taip, žvelgiant iš profesinės pusės, tai nėra taip patrauklu – negali tikėtis nei didelių scenų, nei daugiatūkstantinių biudžetų, tačiau jausmas, kad savo darbu prisidedi prie konkretaus tikslo sumažinti žiojinčius tarpus tarp persisotinusio vilniečio ir primiršto Visagino ar Joniškio gyventojo, man suteikia daugiau prasmės.

Barbora Skaburskė. „Teatro žurnalo“ nuotr.

Barbora Skaburskė (g. 1994)

VDA scenografijos bakalauro absolventė. Pirmasis dailininkės debiutas įvyko Budapešte, o gegužės 12 d. išėjo antrasis spektaklis Lietuvos teatro scenoje. Šiuo metu prancūzų režisierius Gildas Madelénat kuria trumpametražį filmą apie šią jauną ir perspektyvią teatro dailininkę. Su ja pačia kalbamės apie pirmuosius sąlyčius su teatru.

Kaip jaunam kūrėjui atsiveria keliai į teatrą? Gal VDA siūlo praktikos galimybių?

Praktikos galimybių akademija suteikia tiems, kurie jos nori. Išeiti į profesionalaus teatro sceną labai sunku. Visiškai suprantama, kad jaunų ir nepatyrusių niekas nenori įsileisti. Bet negali nusileisti, turi parodyti, kad esi vertas. Svarbu kuo daugiau dirbti, bandyti, nebijoti suklysti. Reikia naudotis visomis kelyje pasitaikančiomis galimybėmis. Akademijoje dirbame šiltomis sąlygomis, yra sistema, pagal kurią reikia kurti, aspektai, kurie vertinami, ir prie to prisitaikai. Praktikoje darbas visiškai kitoks, reikia labai daug stengtis ir dirbti.

Kada atsirado tavo, kaip dailininkės, pirmieji sąlyčiai su teatru ir kokie jie buvo?

Mano debiutas teatre buvo 2016 metais. Budapešte kartu su vengrų kilmės režisieriumi ir choreografu Sebastianu Cortesu kūrėme spektaklį „An Orderly Life“. Tai spektaklis, paremtas benamio žmogaus parašytomis poemomis. Scenografijoje siekiau perteikti laikinumo, trapumo idėjas. Į Lietuvos teatro sceną žengiau kartu su režisiere ir aktore Sigita Pikturnaite, 2016 m. meno namuose „House of Puglu“ statėme edukacinį spektaklį vaikams „Ai, skauda“.

Kai su programa „Erasmus“ buvau išvykusi į Rygą, Sigita pamatė mano darbų rinkinį ir pasiūlė teatre surengti pirmąją asmeninę parodą, o po sėkmingos parodos pakvietė prisijungti prie spektaklio kūrybinės komandos. Ši patirtis leido geriau suvokti darbo teatre specifiką. Spektaklio pagrindinę idėją pasiūlė aktorius Valentinas Krulikovskis ir, nors perrašyti istorijos buvo pasikviestos dvi dramaturgės, visi kartu galvojome, tarėmės, kaip sukonstruoti veiksmo eigą, kaip ją pakreipti, kad gautume geriausią rezultatą. Dirbdama su šiuo pastatymu, visapusiškai pajutau, ką reiškia dirbti kolektyve, kai visi yra vienodai svarbūs.

Kokie tavo siekiai kuriant scenovaizdį, kostiumus? Į ką daugiausia kreipi dėmesio?

Pirmiausia daug dėmesio kreipiu į režisierių, kokie jo poreikiai. Stengiuosi suprasti kitą žmogų, ką jis jaučia, ką mąsto. Tuomet bandau padėti jam eiti tuo keliu, kuris abiem atrodo tinkamiausias. Spektaklio vaizdinis pagrindas ir idėja gimsta dialogo būdu, o scenografijos reikia atitinkamai nuo kartu su režisieriumi susikurtų taisyklių.

Tai lyg žaidimas: kartais vaizdas gali dominuoti, o kartais scenografija išvis nereikalinga. Priklauso nuo idėjos. Manau, scenografas turi būti it chameleonas (ir nors dailininkas turi kokį nors stilistinį braižą, nemanau, kad teatre reikėtų jį pabrėžti ar išryškinti). Statant spektaklį yra komanda, negali savęs nei nuvertinti, nei iškelti. Taip pat scenografijoje labai svarbi pati visuma. Scenovaizdis turi kontaktuoti su kostiumais, turi atsirasti dialogas tarp visų spektaklyje veikiančių komponentų.

Kas dar, išskyrus studijas, įkvepia, iš ko mokaisi, į ką atsigręži?

Šiuo metu truputį linkstu į konstruktyvizmą, kurio pagrindu ruošiau savo bakalauro darbą, kūriau scenografiją operai „Turandot“. Scenovaizdžio esmė – sukurti atmosferą. Jei atmosfera yra tinkama idėjai veikti ir plėtoti, viskas, ką sukursi ir kaip išspręsi, veiks.

Mano kūryboje veikia forma ir spalva, nemanau, kad sceną reikia apkrauti gausybe dekoracijų, kartais minimalesni sprendimai duoda geriausią rezultatą. Diplominiame darbe naudoju pakeliamąsias grindis, ir man to užtenka. Operoje erdvę užpildo muzika. Kai į vaizdą pridedi per daug detalių, gali būti, kad žiūrovas neišgirs... Taip pat labai imponuoja Roberto Wilsono estetika, keri jo savitas minimalizmas. Daug impulsų kūrybai pateikia ir kinas. Esu labai susižavėjusi Weso Andersono filmais. Žiūriu juos ir matau, kad tai yra teatras kine.

Kalbi apie kiną, bet daugiausia orientuojiesi į teatrą.

Porą kartų turėjau progų susipažinti su kino virtuve ir neatmetu galimybės kada nors padirbėti ir šioje srityje, bet šiuo metu teatras man artimesnis, čia jaučiuosi geriausiai. Mano moto: „Užkalkit mane teatre!“ Bendrauti su aktoriais, režisieriais, scenografais – visa tai lyg magija, aš noriu ten būti, tuo alsuoti, gyventi.

Minėjai, kad pastaruoju metu dirbai kartu su Artūru Areima. Ar gali plačiau papasakoti apie savo darbą su pastatymu?

Su Artūru susipažinome Klaipėdoje per Jaunimo teatro dienas. Jau per pirmąjį susidūrimą su režisieriumi užsimezgė kontaktas, sekėsi kartu dirbti, ieškoti sprendimų. Kitą dieną po renginio Artūras pakvietė mane prisidėti prie spektaklio „Kasykla“, kurio premjera buvo gegužės 12 d., kūrybinės komandos.

Režisierius iš karto pateikė scenovaizdžio viziją, o aš atlieku asistentės funkciją: ieškau rekvizitų, ruošiu techninius brėžinius, prižiūriu darbus. Tai, kas buvo Artūro eskize, labai keitėsi, kartu su režisieriumi ieškojome sprendimų, kaip erdvę paversti harmoninga visuma. Asmeniškai man tai be galo įdomus procesas: stebėti pirminį variantą ir tai, kaip viskas kinta, plėtojama ir atranda savas vietas pastatyme.

Kartais scenografiją gali padaryti iš atsitiktinumų ir reikia tuo pasinaudoti, nes tai, ko ieškai, ne visuomet yra tai, kas tiks. Kostiumų dailininkė Monika Gurskytė kuria provokuojamus, ryškius kostiumus, todėl scenovaizdį bandau pakreipti taip, kad padėtų jiems sužibėti, neužgožtų. Man labai svarbu, kad viskas tarpusavyje skambėtų ir eitų išvien.

Teksto autorė – Vilniaus dailės akademijos (VDA) dailėtyros bakalauro studentė, pasiūliusi „Teatro žurnalui“ publikaciją apie scenografiją. Pasinaudojome proga pristatyti jaunus teatro dailės kūrėjus taip pat jauno tyrėjo balsu.

„Teatro žurnalą“ galima įsigyti „Vagos" knygynuose ir spaudos kioskuose.