Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) taryba nutarė palikti valdančiąją koaliciją. Rimtos vyriausybių griūties Lietuvoje nebūta nuo pat 2006-ųjų, šį kartą turbūt taip pat laukia gana minimalus kėdžių perstumdymas. „Bernardinai.lt“ primena, kaip klostėsi partijų, kurios palikdavo valdančiąsias koalicijas, likimai.

Pirmoji istorija – 1999 m.

Analizuojant nutrūkusių koalicijų atvejus, pirmiausia reiktų atkreipti dėmesį, kad 1990–1992 m. šiuo požiūriu įvertinti sunku. Veikusias vyriausybes galbūt tiksliausia netgi būtų pavadinti „nacionalinės vienybės“, nes jos jungdavo skirtingų politinių pažiūrų asmenis, o ryškesnė partinė politika Lietuvoje datuotina nuo pirmųjų laisvoje Lietuvoje Seimo rinkimų 1992 m. 1992–1996 m. Seimo kadencija pasižymėjo didele vyriausybių kaita, tačiau kito personalijos, o ministrų kabinetai buvo vienpartiniai, vadovaujami Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP).

Pirmoji tikra koalicija buvo sudaryta po 1996 m. Seimo rinkimų. Tėvynės sąjunga (TS) ir Lietuvos krikščionių demokratų partija (LKDP) susitarė dėl bendro darbo. Postų vyriausybėje bei Seime turėjo ir Lietuvos centro sąjunga, kuri formaliai nebuvo valdančiosios koalicijos dalimi. Ši vyriausybė žlugo 1999 m. pirmiausia dėl vidinių TS nesutarimų premjero Gedimino Vagnoriaus vykdytos politikos atžvilgiu, LKDP nariai taip pat buvo įtraukti į šį konfliktą. Be to, 1998 m. kovą buvo kiek peržiūrėtas postų pasidalinimas koalicijoje, kuriuo krikdemai taip pat nebuvo patenkinti, kaip ir tuo, jog nauju premjeru TS siūlė Rolandą Paksą. Tol, kol dirbo R. Pakso ministrų kabinetas, LCS opozicija dar nepasiskelbė, tačiau po „Mažeikių naftos“ privatizavimo skandalo parama TS vyriausybei buvo nutraukta.

1996 m. Seimo rinkimuose LKPD buvo gavusi 10%, LCS – 8%. Po ketverių metų abi partijos gavo vos po 3% rinkėjų palaikymą ir į šalies parlamentą nebepateko. LKDP į parlamentą nepateko ir po ketverių metų, o 2008 m. susijungė su TS. LCS 2003 m. susijungė su Lietuvos liberalų sąjunga (LLS) ir Moderniaisiais krikščionimis demokratais. Nauja politinė jėga – Liberalų ir centro sąjunga (LiCS) iki pat 2012 m. dirbo Lietuvos parlamente. Nepatenkintieji nauju politiniu dariniu įkūrė Lietuvos centro partiją, kuri iki šiol dar niekada nebuvo parlamentinė. Šiuo metu jai vadovauja Naglis Puteikis.

Politikos naujokų skyrybos

2000–2004 m. laikotarpiu šalį valdė du ministrų kabinetai – Rolando Pakso ir Algirdo Brazausko. Visgi R. Pakso kabineto žlugimo nereiktų vertinti kaip kurios nors partijos pasitraukimo. Šios koalicijos architektas Valdas Adamkus vėliau kaip pagrindinę žlugimo priežastį įvardijo abiejų partijų brandos ir politinės patirties stoką, lėmusią nesutarimus.

2004–2008 m. kadencija pasižymėjo tuo, jog viena partija spėjo ir palikti valdančiąją koaliciją, ir į ją sugrįžti. Po 2004 m. rinkimų A. Brazauskas suformavo naują ministrų kabinetą, kuriame be socialdemokratų (LSDP) dirbo Darbo partija (DP), Naujoji sąjunga (NS) ir Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS).

Darbo partija koaliciją paliko 2006 m. pavasarį po suklastoto Viktoro Uspaskicho aukštojo mokslo diplomo skandalo. Be to, prezidentas išreiškė nepasitikėjimą kultūros ministru Vladimiru Prudnikovu ir sveikatos apsaugos ministru Žilvinu Padaiga, kurie buvo kaltinami neskaidriu valstybės lėšų panaudojimu.

Socialdemokratams teko ieškoti paramos. Ir šioje situacijoje jų veikimą galima prilyginti „valstiečių“ pozicijai pačių socdemų atžvilgiu šiemet. Pasinaudodama tuo, jog „darbiečiai“ nėra vieningi, LSDP pasiūlė Seimo pirmininko postą Viktorui Muntianui. „Darbiečių“ atskalūnai vėliau įkūrė Pilietinės demokratijos partiją (PDP), o pasipiktinę NS nariai (Seimo pirmininko postas priklausė Artūrui Paulauskui), paliko koaliciją. Visgi prieš rinkimus karo kirvis buvo užkastas ir NS grįžo į valdančiąją koaliciją 2008 m. pradžioje.

Kaip su šios istorijos dalyviais pasielgė rinkėjai? DP rinkimai nebuvo labai sėkmingi – gauta tik 9% balsų, kai prieš ketverius metus pavyko jų gauti trigubai daugiau. PDP buvo sutriuškinta ir gavo vos daugiau negu 1% balsų, 2011 m. ji reorganizuota į Tautos vienybės sąjungą. NS taip pat surinko kuklius 3,6% balsų ir į parlamentą nepateko.

2008–2012 m. kadencijoje vėl buvo panaši istorija. Tautos prisikėlimo partija (TPP) sėkmingai pasirodė rinkimuose ir gavusi 15% balsų į parlamentą delegavo 16 savo atstovų. Jau 2009 m. vasarą iškilo nesutarimai tarp frakcijos Seime seniūno Laimonto Diniaus ir Seimo pirmininko Arūno Valinsko. Pastarasis teigė, jog frakcijos seniūno šalininkai į valstybę žiūri kaip į „UAB'ą“ ir siekia užvaldyti ministerijas. A. Valinsko šalininkai įkūrė „Ąžuolo“ frakciją. Visgi, „Ąžuolo“ frakcija vėliau susigrąžino Tautos prisikėlimo partijos frakcijos vardą, L. Dinius ir dalis jo šalininkų pašalinti iš partijos, kai kurie jų bendražygiai patys sustabdė savo narystę TPP. Jie pasitraukė iš koalicijos, įkūrė „Vienos Lietuvos“ frakciją, paskui tapo Krikščionių partijos nariais. Po Lino Karaliaus ir Aleksandro Sacharuko apkaltos Laimontas Dinius grįžo į poziciją ir prisijungė prie Liberalų sąjūdžio (LRLS) frakcijos.

Visgi abiejų darinių – tiek TPP, tiek Krikščionių partijos likimai politikoje buvo panašūs. TPP 2011 m. susijungė su LiCS, tačiau jungtinė partija į Seimą 2012 m. nepateko. Šiuo metu politinė jėga vadinasi Lietuvos laisvės sąjunga, partija turi 3 metų postus, Seime neatstovaujama.

Krikščionių partija nuo pat įsikūrimo pradžios sėkme nepasižymėjo. 2011 m. Savivaldybių tarybų rinkimuose gauti 15 mandatų buvo didžiausias pasiekimas. 2013 m. Krikščionių partija susijungė su DP, kuri šiuo metu yra neparlamentinė politinė jėga. Šių metų kovą buvęs partijos pirmininkas su keliais bendražygiais paliko Darbo partiją.

Lenkų maištas

Kai 2012 m. prie LSDP, DP ir „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) koalicijos prisijungė Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), socialdemokratų sprendimas kviesti į koaliciją lenkų tautinei mažumai atstovaujančią partiją vertintas skeptiškai. Nors ji į Vyriausybę delegavo vieną profesionaliausių A. Butkevičiaus ministrų kabineto narių – energetikos ministrą Jaroslavą Neverovičių, partijų bendradarbiavimas buvo sudėtingas.

Premjeras Algirdas Butkevičius net ir žurnalistams skundėsi, jog su LLRA bendraujant koalicinėje taryboje nėra jokių problemų, tačiau po jų žiniasklaidai partijos atstovai pateikia priešingą poziciją negu partneriams. Visgi kantrybės socialdemokratams pakako, o koaliciją išardė pati LLRA.

Energetikos ministras J. Neverovičius nesutiko atleisti skandalingai pagarsėjusios viceministrės Renatos Cytackos, dėl to pats neteko posto. Valdemaras Tomaševskis pareiškė, jog „diktatas nepriimtinas“, ir partija 2014 m. vasarą paliko koaliciją. Žvelgiant iš politologinės perspektyvos, aplinkybių sureikšminti nereikėtų, nes LLRA istoriškai yra protesto prieš (tikrus ar tariamus, priklauso nuo jūsų pozicijos) lenkų tautinės mažumos teisių varžymus, o buvimas koalicijoje nebeleistų šio diskurso puoselėti. 2016 m. Seimo rinkimuose partija gavo kiek daugiau negu 5% balsų.

Išeinantiems nesiseka

Darbo partija 2008 m. ir LLRA 2016 m. yra vieninteliai du atvejai, kai valdančiąją koaliciją palikusios partijos per rinkimus patenka į šalies parlamentą. Pernykštė LLRA sėkmė yra vienintelis atvejis, kai koaliciją palikusi savo pozicijų parlamente nepablogina.

LSDP frakcijos skilimas dėl darbo koalicijoje yra trečia panaši istorija per Nepriklausomybės laikotarpį. Dėl to, jog atskalūnai nieko gero nepasiekia galima neabejoti – tiek Pilietinės demokratijos partija, tiek Krikščionių partija buvo trumpalaikiai nesėkmingi projektai. Visgi kuklūs Darbo partijos rezultatai 2008 m. ir liūdnas TPP likimas parodo, jog skilimas padaro didelę žalą ir tiems, kurie lieka paklusnūs partijai.

Visgi socialdemokratų situacija gali būti unikali tuo, jog kol kas nėra aišku, ar partija ryšis pašalinti maištininkus iš partijos, tad galime turėti ir veikiausiai beprecedentę istoriją, kai toje pačioje frakcijoje dirba tiek pozicijos, tiek opozicijos politikai.