Bartosz Frątczak/Lenkijos Institutas Vilniuje

Rugsėjo 27-osios vakarą Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva buvo surengta dokumentinio filmo, režisuoto Grzegorzo Linkowskio, „…Kryžius Dovydo žvaigždėje“ peržiūra. Filme žydų kilmės kunigas Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis pasakoja savo, turinčio dvigubą tautinę ir religinę tapatybę, išgyvenimus. Po filmo peržiūros Lenkijos radijo žurnalistas Dariusz Rosiakas, parengęs knygą apie neeilinę kunigo asmenybę „Žmogus tvirtu stuburu“, su Romualdu Waszkineliu kalbėjosi apie antisemitizmą, žydų ir lenkų santykius bei kunigo išgyvenimus, susijusius su dviguba religine ir tautine tapatybe. Pokalbį moderavo Vilniaus Šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas, litvakų istoriją tyrinėjantis Vytautas Toleikis.

Vos pasibaigus filmui, kunigas prabilo apie savo jausmus: „Aš nenoriu verkti. Turiu sau pasakyti, kad nenoriu verkti, įtikinti save. Supraskite, man labai sunku neverkti esant čia. Aš esu lenkų žydas, gimiau Švenčionyse per okupaciją, kai jie priklausė Lenkijai. Ir aš myliu Lietuvą, nes esu litvakas, noriu aš to ar ne. Prašau, nevadinkite manęs žydu, vadinkite mane Jokūbu.“

Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis – žydų kilmės kunigas, išgelbėtas holokausto metu

Kunigas Jokūbas gimė 1943 m. Švenčionių gete, žydų Wekslerių šeimoje ir netrukus buvo atiduotas lenkų Waszkinelių šeimai. Išgelbėtas nuo mirties vaikas augo katalikiškoje šeimoje ir 1966 m. tapo kunigu. Iki 1978 m. J. Weksleris nieko nežinojo apie savo žydiškas šaknis ir apie tai, kad jo tėvai mirė holokausto metu.

Sužinojęs apie savo šeimos likimą ir žydišką kilmę, kunigas neatsisakė nei tikėjimo, nei lenkiškos ar žydiškos tapatybės. Išgyvenęs ne vieną vidinį konfliktą, dabar Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis gyvena Tel Avive, dirba Yad Vashemo institute ir aktyviai dalyvauja krikščionių bei žydų dialoge.

Antisemitizmas – problema, apie kurią turime kalbėti

Dariusz Rosiakas: Visos tautos turi tam tikrų problemų, kurias reikia spręsti. Aš esu lenkas, ir mane domina tai, kas vyksta Lenkijoje. Jokūbas tai žino ir, tikiuosi, supras mane. Liublino katalikų universitete, kuriame mokėsi ir Jokūbas, iki šiol yra antisemitizmo apraiškų.

Jeigu jūs paklausite manęs, kaip bendrauti su antisemitais, tai priklauso nuo to, kokį vaidmenį mes atliekame. Aš esu reporteris, todėl klausausi ir užsirašau, ką kalba žmonės ir bendrauju su visais. Žinoma, susidūrimas su tokiais žmonėmis kelią nemalonių emocijų, tačiau knyga apie Jokūbą – kitas atvejis, jis pats viską išgyveno. Jokūbai, papasakokite visiems daugiau.

Bartosz Frątczak/Lenkijos Institutas Vilniuje

Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis: Aš meldžiuosi už antisemitus, tegul Dievas jiems atleidžia. Mano dėstytojas yra sakęs, jog reikia prašyti, kad Dievas jiems suteiktų sveikatos, nes prašyti proto jau per vėlu.

Kartą vienas jaunuolis man pasakė: „Kunige, ar žinote, kad Hitleris vieną gerą darbą padarė?“ Aš jau žinojau, ką jis sakys po to, tačiau vis tiek pasiteiravau, koks tas geras darbas. Jis man atsakė: „Išžudė žydus.“ Tokių situacijų buvo begalės.

Filmas, kurį dabar peržiūrėjome, prasideda nuo labai baisių žodžių, kuriuos radau atsitiktinai, nagrinėdamas Krikšto sakramentą: „išspjauk hebrajiškus žodžius“ – tai seniau turėjo ištarti kunigas, krikštydamas žydą.

Perskaitęs šiuos žodžius, aš verkiau, nes maniau, kad įžeidžiau savo biologinius tėvus. Niekada neprašiau, kad mane krikštytų, tačiau kai buvau vaikas, 1943 m. per šv. Velykas lenkų šeima nunešė mane į Švenčionių bažnyčią ir pakrikštijo. Vos keli mėnesiai prieš tai, vasarį, aš tapau jų vaiku. Jie mylėjo mane lyg savo vaiką.

Aš džiaugiuosi, kad II Vatikano susirinkimas pakeitė požiūrį ir nuostatas žydų atžvilgiu. Kai Jonas Paulius II pirmą kartą apsilankė Romos sinagogoje, jis pabrėžė, kad Bažnyčia, prisimindama bendrą katalikų ir žydų palikimą, gailisi dėl neapykantos, antisemitizmo aktų, kurie kada nors buvo įvykdyti prieš žydus. Jis atsiprašė, jei kada nors toks aktas buvo įvykdytas vieno iš Bažnyčios tarnautojų.

Ar tikrai keičiasi Bažnyčios požiūris į žydus – nežinau, aš negaliu to vertinti. Kodėl aš pasakoju savo istoriją? Tai yra mano pareiga, aš nenoriu, kad tarp mūsų būtų neapykanta. Ir nevaidinkime, kad to nėra. Nevaidinkime, kad mes visi be galo mylime vieni kitus, nes taip nėra. Aš labai norėčiau, kad taip būtų ir galbūt kažkada bus, bet kol kas tiesa yra kitokia.

Dariusz Rosiakas: Norėčiau šį tą pridurti. Jokūbas atskleidžia temas, kurios gali padėti lenkams suprasti, kas mes esame. Jo istorijos atskleidžia mūsų požiūrį į žydus, judaizmo ir krikščionybės santykį, antijudaizmo temą, kunigų santykį su judaizmu. Tai tos temos, apie kurias ilgą laiką nebuvo kalbama. Manau, kad pokalbiai šiomis temomis yra vienas svarbiausių dalykų. Tokiu būdu mes pradedame suprasti, kas mes esame. Tikiu, kad susidūrimas su tikrove yra skausmingas, ir lenkai dabar tai išgyvena.

Aš negaliu sakyti, kad kitos tautos turi šiomis temomis kalbėtis, tai jų reikalas. Galiu pasakyti tik tiek, kad jei apie tai nebus kalbama, tai ir dvasiškai visuomenė nepraturtės. Patikėkite, mūsų praturtėjimas buvo labai skausmingas, tačiau mes ieškome tiesos.

Bartosz Frątczak/Lenkijos Institutas Vilniuje

Dvigubos tautinės ir religinės tapatybės svarba

Dariusz Rosiakas: Jokūbas yra žmogus, kuris pats pasirinko savo tapatybę, bent aš taip manau. Yra daug žydų, kurie sužinojo apie savo kilmę, visą gyvenimą praleidę Lenkijoje. Tarp jų yra tokių, kurie nesuvokia savęs kaip žydų, jie tapatina save tik su lenkais. Šiandien gyvename pasaulyje, kuriame galime pasirinkti tapatybę. Savo gyvenimuose darome sprendimus, kurių negalime pakeisti, net jeigu ir bandysime pakeisti – sužlugdysime save. Jokūbui žinia, kad jis yra žydas ir buvimas juo, tapo egzistenciniu klausimu.

Supraskite, Romualdo Waszkinelio žydiškumas Lenkijoje ir Romualdo Waszkinelio lenkiškumas Izraelyje – du skirtingi ir labai sudėtingi dalykai. Mano tikslas buvo papasakoti jo istoriją.

Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis: Aš išgyvenau tris skirtingus etapus. Didžiąją savo gyvenimo dalį labai bijojau būti žydu – kai išgirsdavau kažką negero apie žydus, mane apimdavo baimė. Kodėl? Nes mano veido bruožai panašūs į žydo. Nuvykęs į Izraelį pamačiau, kad žydai panašūs į mane, o Lenkijoje niekas nebuvo panašus į mane. Tada man viskas pasidarė aišku, tai – mano broliai.

Mama apie mano žydišką kilmę prakalbo 1978 m. Tada jau 12 metų buvau kunigas, klausiau mamos savo tikro vardo, o ji atsakė: „Aš nežinau...“ Buvau šokiruotas, nežinojau ką daryti su savo žydiška kilme. Ar turėjau pasikabinti Dovydo žvaigždę, eiti gatve ir visiems pasakoti, kad esu žydas? Aš negalėjau to daryti, suvokiau, kad turiu pavardę, motiną, tėvą ir nesu žydas. Mama sakė, kad jai nerūpėjo mano žydiška pavardė, ir nenorėjo jos prisiminti, nes svarbiausias mamai buvau aš, o ne mano pavardė.

Po to, kai sužinojau apie savo kilmę, išgyvenau sunkiausią laikotarpį. Pradėjau klausinėti visų šviesuolių Liublino universitete apie žydus. Kiekvieną kartą grįždamas po pokalbių aš palįsdavau po antklode ir verkdavau, vis klausiau savęs – kam aš gyvenu, jeigu aplink mane tiek daug neapykantos?

Trečias etapas mano gyvenime – 2012 m. aš sužinau savo pavardę Weksleris ir išsiaiškinu, kas nutiko su mano šeima. Iš pradžių einu pas nuncijų, savo rektorių, visus šviesuolius ir jiems pranešu, kad esu žydas. Profesorių reakcija mane stebino – jie pasakojo, kaip puikiai jie sugyveno su žydais prieš karą. Tačiau aš suprantu, kad tas puikus gyvenimas – melas.

Bartosz Frątczak/Lenkijos Institutas Vilniuje

O kas, jeigu ne kunigystė?

Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis: Sužinojęs apie savo žydišką kilmę supratau vieną dalyką. Jeigu nebūčiau tapęs kunigu, aš vesčiau, turėčiau žmoną. Jeigu turėčiau žmoną, turėčiau ir vaikų. Jeigu turėčiau žmoną ir vaikų, tai nė vienas iš jų nebūtų žydas. Žydų klausimas man nebebūtų svarbus, aš rūpinčiausi vaikų auklėjimu, ir man nerūpėtų tai, kad kažkas juokiasi iš manęs, ir dabar mes nekalbėtume apie tai.

Jau būdamas seminarijoje supratau, kad krikščionių ir žydų santykiai – svarbi ir sudėtinga tema. Mane net norėjo pakrikštyti, nes seminarijoje sklido gandai, kad nebuvau krikštytas. Aš tikiu, kad apvaizda mane vedė į kunigystę, kad neprarasčiau savo žydiškumo.

Žydai buvo žudomi, ir niekas neverkė dėl to, iš jų buvo tyčiojamasi. Dėl šių žydų aš lieju ašaras. Mano mama sakė: „Jis bus kunigas“, tokiu būdu netiesiogiai ji išgelbėjo mano žydišką tapatybę.

Dabar aš turiu dvigubą pavardę, Izraelio pilietybę, bet taip pat myliu ir Lenkiją. Norėčiau, kad ant mano antkapio būtų užrašyta dviguba pavardė – Romualdas Jakubas Weksleris-Waszkinelis. Kodėl? Nes tokia yra tiesa ir kitos tiesos nėra.