Vainiką Vytautas tau pynė,

Ir Roma puošė vainiku,

O Motin, tiek vargų patyrėm

Karų ir priespaudos laiku.

Muzika Dainiaus Juozėno, žodžiai Kun. S. Ylos

Žmonės nuo seno garbina Trakų Dievo Motinos Lietuvos Globėjos paveikslą. Šis paveikslas, garsinantis Trakų Švč. Mergelės Marijos bažnyčią, užima garbingą vietą mūsų istorijoje. Pasak filosofo Antano Maceinos, istoriškai Marijos kultas vis labiau siejamas su kunigaikščio Vytauto vardu: „Gal nebuvo pripuolamumas, kad ir savo vainikavimui jis pasirinkęs vieną iš didžiųjų Jos švenčių, būtent Gimimą, kuris yra mums nuo 1930 m. tapęs antrąja Tautos švente. Taip pat yra reikšmingas dalykas, kad žmonių tradicijose yra išlikę – ir taip nuo seno į istoriškas knygas pateko – jog Vytautas per savo krikštą iš garsaus savo laiko amžininko, Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Palaiologos esąs gavęs Dievo Motinos paveikslą.“

XVII a. pradžioje paveikslas buvęs pertapytas bizantiškuoju stiliumi ir sumažintas, nupjovus jo apatinę dalį. Marijos galva užtapyta gobtuvu, papuoštu graikiškuoju kryžiumi. Kūdikėlis Jėzus nutapytas sėdintis ant kairiojo Motinos kelio. Šiuolaikiniai tyrinėjimai su rentgeno pagalba atskleidė po šiuo vaizdiniu stovinčią vienplaukę, gėlių vainiku papuoštą, vakarietiškos tapybos Mergelę Mariją.

Lietuvoje Mergelė Marija pradėta garbinti jau XV amžiuje, iškart po krikšto. Marijonas Juozas Vaišnora savo knygoje „Marijos garbinimas Lietuvoje“ taip rašo: „Mūsų psichologai, tyrinėję lietuvio dvasią, yra pastebėję, kad lietuvis nemėgsta tarpininkų tarp Dievo, Marijos ir savęs. Jis kreipiasi tiesiog į Dievą arba į Jo Motiną Mariją, kuri jam yra visų malonių tarpininkė ir galinga užtarytoja.“

Trakų Dievo Motinos pagalbos būdavo prašoma jau pirmaisiais amžiais po krikšto, kraštą ištikus negandoms. Mūsų laikus pasiekė liudijimas apie 1604 m. jėzuito Benedikto Vaidos organizuotą piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus, meldžiant Lietuvą siaubusio maro pabaigos. Iškilmingos procesijos plaukdavusios dėkoti Marijai už patirtas malones ir stebuklus. Vyskupas Eustachijus Valavičius 1629 m. pranešime Šv. Sostui rašė, kad prie Trakų bažnyčios paveikslo „į kiekvieną Marijos šventę suplaukia nuostabiai daug nuoširdžiai pamaldžių žmonių“. Procesijoms į Trakus poetas Motiejus Kazimieras Sarbievijus paskyrė 4 odes, kurios lotynų kalba 1624 m. buvo išspausdintos Antverpene. Poetas V. Sirokomlė 1809 m. rašė: „Keturias mylias kelias buvo prisigrūdęs įvairiausių maldininkų grupių. Pėsčius keleivius lenkė ištaigingi ekipažai ir paprasti bajorų bei valstiečių vežimai.“

Trakų bažnyčia ilgainiui tapo garsiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės piligrimystės centru, o žmonių garbinamo Mergelės Marijos paveikslo reikšmės iki XIX a. nenustelbė joks kitas Marijos paveikslas. Paveikslo kopijos buvo kabinamos LDK bažnyčiose. Viena jų puošia Latgaloje esančią Agluonos baziliką.

1718 m. rugsėjo 4 d. malonėmis ir stebuklais išgarsėjęs Trakų Dievo Motinos paveikslas buvo vainikuotas auksinėmis karūnomis, o Trakų Dievo Motina paskelbta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės Globėja. Karūnas atgabeno Lietuvos provincijos jėzuitas tėvas Aleksandras Savickis. Šventasis Tėvas Klemensas XI šiai vainikavimo šventei suteikė visuotinius atlaidus, o į vainikavimo iškilmes suvažiavo daugybė tikinčiųjų iš Lietuvos, Žemaitijos, Rusijos, Palenkės, Mozūrijos, Lenkijos ir Prūsijos kraštų.

„Vainikavus Trakų Švč. Mariją, šiame jos stebuklingajame paveiksle šioje vietoje, kilo toks uolus jos garbinimas, kad iš visokių tolimų Lietuvos ir Lenkijos vietų nuolatos plaukė maldininkų minios; liaudies ir žymieji asmenys būriais glaudėsi ieškodami Dievo Gimdytojos globos, ir daug dažniau negu anksčiau pasirodo gausios įvairios brolijos su savo apeigomis. Ypač tas pasireiškia Marijos švenčių metu. Kiekvieną kartą paprastai ištisi tūkstančiai priima Šv. Komuniją.“ (iš 1719 m. vainikavimo iškilmių aprašymo).

Prasidėjus karams, antpuoliams, kilus įvairiausioms krizėms, Lietuvos Globėjos paveikslas būdavo slepiamas. Tokie atvejai apaugdavo įvairiausiais pasakojimais ir legendomis. J. Vaišnora aprašo vieną tokį liudijimą iš Pirmojo pasaulinio karo laikų: kilus karui Trakų bažnyčios klebonas Maliukevičius paveikslą išvežęs į Žagarinės kaimą ir paprašęs atokiai miške gyvenančio sargo jį saugoti. Sargas savo namuose neradęs paveikslui vietos, tad pasiūlęs tvartą. Klebonas nesutikęs ir paveikslo saugojimą patikėjęs ūkininkui Grabauskui, kuris pasisiūlęs jį saugoti gražiausiame kambaryje. Sargo likimas buvęs nekoks: plėšikai jį miške nužudę, taip pat nepagailėję jo žmonos bei kelių vaikų, o patį namą padegę. Išlikę gyvi tik vaikai, pasislėpę tuščiame tvarte. Tokie ir panašūs pasakojimai plisdavo apie išdrįsusius pažeminti šventenybę.

Trakų Dievo Motina

Atgimstantis pamaldumas Lietuvos Globėjai

Carinės ir sovietinės priespaudos laikais pamaldumas Trakų Dievo Motinai sumenko. Pasak humanitarinių mokslų daktarės Linos Leparskienės, šio laiko žmonės jau nebežino, kad Trakų bazilikoje kabantis Dievo Motinos atvaizdas tituluojamas Lietuvos Globėja. Tačiau senieji trakiškiai savo širdyse yra išsaugoję gilų pamaldumą Trakų Dievo Motinai.

„Aš matau sapne tokį rūką, girdžiu balsą, lyg iš po žemės, toks skambantis balsas, o aš dairausi, stoviu ir nematau nieko – tik tas rūkas ir tas spalvotas paviršius. Ir žiūriu, kad vanduo... Vanduo stovi, pilnas ežeras, toks didelis didelis... Ir vis girdžiu tą balsą, tik negaliu suvokti, iš kur jis. Ir kada jau pašviesėjo – žiūriu ant paties dugno, giliai, guli tas paveikslas Trakų Dievo Motinos.... Iš to paveikslo ji akis taip pakėlė į mane ir garsiai kalbėjo man. Per vandenį nė vieno žodžio suprasti negaliu... Kiekvieną rytą tris dienas iš eilės tuo pačiu metu ją mačiau. Kai trečią rytą aš jai nieko negalėjau padėti, tai ji ištiesė ranką iš to paveikslo ir parodė tuos laukus, kur buvo Šiluvoje. Jos veidas nuo vandens pažaliavęs, lyg ji visą amžinybę gulėjusi vandenyje… Ji tokia bejėgė, be oro. Paskui trečią rytą, kai man niekas nepatarė, kaip ją išgelbėti, parodė į tuos laukus, atseit, čia jos ašaros. Nustojo kalbėti, pradėjo verkti, iš akių jai grynas kraujas bėgo… Paskui ją regėjau su ploščiumi baltu, lyg ant debesies.“(Parapijietės liudijimas, užrašytas dr. L. Leperskienės)

Trakų parapijiečiai trokšta atgaivinti Dievos Motinos garbinimą Trakų bazilikoje. Žmonės kalba, kad Marija jiems pasirodanti tai kalne, tai pilyje. 2006 m. arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis, suorganizavęs piligriminį žygį iš Vilniaus į Trakus, prisidėjo prie Lietuvos Globėjos kulto atgaivinimo, kurį puoselėja ir Marijos radijas, kiekvieno mėnesio 4-ąją dieną – tą dieną Trakų Dievo Motina buvo karūnuota – transliuodamas šventąsias Mišias iš Trakų.

Menotyrininkė Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė apie Trakų Dievo Motinos paveikslą taip yra pasakiusi: „Kodėl laikau šį paveikslą reikšmingiausiu Lietuvoje? Pasakysiu kaip menotyrininkė. Labai dažnai Marijos atvaizdai, nors ir įdomūs, turintys gilią istoriją, pamaldumo tradicijas, tačiau būna ne itin didelės meninės vertės. O Trakų Dievo Motina viena iš tų, kuri labai meniškai nutapyta, tad čia viskas siejasi.“ 

Rugsėjo 3 d. popiežius Pranciškus Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčiai suteikė bazilikos titulą, o Seimas 2018-uosius metus paskelbė Lietuvos Globėjos, Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnavimo 300-ųjų metinių minėjimo metais.