Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Kas nors iš jūsų turės draugą ir, nuėjęs pas jį vidurnaktį, sakys: 'Bičiuli, paskolink man tris kepaliukus duonos, nes draugas iš kelionės pas mane atvyko ir aš neturiu ko duoti valgyti'. O anas iš vidaus atsilieps: 'Nekvaršink manęs! Durys jau uždarytos, o aš su vaikais lovoje, negaliu keltis ir tau duoti'.
    Aš jums sakau: jeigu nesikels ir neduos jam duonos dėl bičiulystės, tai dėl jo įkyrumo atsikels ir duos, kiek tik jam reikia.
    Tad ir aš jums sakau: prašykite, ir jums bus duota; ieškokite, ir rasite; belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma.
    Kur jūs matėte tokį tėvą, kad duonos prašančiam vaikui duotų akmenį?! Ar prašančiam žuvies – atkištų gyvatę? Arba prašančiam kiaušinio – duotų skorpioną? Jei tad jūs, būdami nelabi, mokate savo vaikams duoti gerų daiktų, juo labiau jūsų Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie jį prašo“.

Mal 3, 13–20a: Ateis štai diena, kaitri tartum krosnis

Ps 1, 1–2. 3. 4. 6. P.: Laimingas žmogus, kuris Viešpačiu tiki.


 Evangelijos komentaro autorius kun. Nerijus Pipiras

Vienas iš banaliausių klausimų krikščionims atrodo panašiai toks: koks yra mano Dievo įvaizdis? Net ir mes, ko gero, nusistebėtume: tikėjimas ir įvaizdis... Ar tai suderinama. Juk mes viską žinom. Žinom, kad Dievas yra kažkur aukštybėse. Šiandien nauja turėtų būti vien tai, kad Dievas yra šalia mūsų. Šios dienos Evangelijos ištrauką mes galėtume drąsiai susieti su vakar dienos Evangelija. Jėzus mus kvietė Dievą pažinti kaip Tėvą. Šiandien Jis mums siūlo dar vieną Dievo pažinimo galimybę. Pažinti Jį kaip draugą. Draugą, kuris nerakina savo durų. Draugą, kuris neturi nei spynos, nei signalizacijos. Tokį draugą, kuris tikrai kelsis ir išpildys visus prašymus. Paprasčiausiai dėl draugystės. Juk Jo nereikia gėdytis. Jam nereikia nieko kuždėti paslapčia. Tik prašyti. Tačiau būtent čia ir yra kebliausias klausimas. Kaip prašyti ir ko prašyti? Neretai tenka išgirsti aimanas: dievo prašiau, bet Jis nepagelbėjo, vadinasi Jo nėra, vadinasi Jį reikia ištrinti iš savo galvos; prašiau Jo, o viskas įvyko priešingai. Evangelija šiandien mums primena, kad prašyti reikia tokių dalykų, kaip duonos kepalas, kuris bus skirtas ne man vienam, mano poreikiams patenkinti, bet pirmiausia svečiui pavalgydinti. Taigi, prašyti gerų dalykų. Prašyti nekuždant ir nesuverčiant atsakomybės vien tik ant vieno Bičiulio pečių, bet įkyriai, ir patiems dalyvaujant geriausio rezultato paieškų procese. Kartais mes atakuojame Bičiulio namus prašymų gausa. O ar kreipėmės kada nors taip: „Bičiuli, išmokyk mane prašyti. Garsiai, įkyriai, bet tik to, ko reikia mano išganymui ir apie ką Tu geriau žinai nei aš“?

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai