Donatas Kriukas

Couple Cups nuotrauka

Viskas prasidėjo studijų metais. Nuo antro kurso jau dirbau – maketavau reklamas, buvau gerai įsitvirtinęs darbe ir galvojau, kad baigęs studijas ir toliau dirbsiu tą patį. Bet 2008 metais per televizijos laidą išgirdau, kaip pristatė naują programą „Renkuosi mokyti“. Mane labai patraukė idėja, kad švietime turi atsirasti naujų vėjų. Pamaniau, būtų įdomu išbandyti mokyklą, ir užpildžiau anketą. Ir jau devinti metai, kaip dirbu Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijoje. Tapti mokytoju – tai buvo naujas iššūkis, noras, kad mokyklose kas nors pasikeistų. 

Nebijau prisistatyti, kad esu mokytojas

Ne tik mokytojauju, dirbu ir kitą darbą – dekoravimo. Šnekėdamas su klientais pasakau, kad esu mokytojas. Niekada nebijau taip prisistatyti, nes man tai teigiamas momentas, ir mokytojo pareigos – ne šalutinės, o pagrindinės. Visų pirma aš esu mokytojas. Ir kuo ilgiau dirbu mokykloje, tuo daugiau džiaugsmo suteikia matymas, kai kartais mokiniai įsitraukia į užduoties atlikimą, kai patys nori ką nors daryti, įžvelgia prasmę. Man tai didžiausia mokytojo darbo vertė – matyti užsidegusius mokinius. Nors jų gali tebūti kokie trys iš klasės. 

Mokiniai ateina į gimnaziją su labai skirtinga patirtimi. Noriu, kad technologijų užduotis jie atliktų remdamiesi būtent savo patirtimi. Tai yra mano, kaip mokytojo, vienas iš principų. Aš tik suformuluoju užduotį, tarkim, sukurti šviesą ribojantį objektą. Koks bus ir iš ko pagamintas šviestuvo gaubtas: iš medienos, iš tekstilės, iš popieriaus, iš dar kitokios medžiagos, gali pasirinkti kiekvienas. Man norisi, kad mokinys pats pasirinktų tai, kas jam artimiausia, bet ir išspręstų užduotį. Todėl kartais būna sunku su tėvais. Kai kurie vis dar įsivaizduoja, kad technologijos – tai vinies kalimas ar prieverpstės drožimas pagal vieną šablonišką pavyzdį... Tenka jiems įrodinėti, kad technologijų ugdymo koncepcija jau pasikeitusi.

Daugiausia idėjų iš... parduotuvių vitrinų

Formuluodamas užduotis visą laiką žiūriu tik iš mokinio pozicijos. Jeigu tai būna pateikiama iš mokytojo, mokyklos pozicijos, tai ta pamoka ar užduotis „nurašoma“ kaip neįdomi, dirbama mechaniškai. Man, kaip mokytojui, programos suteikia daug laisvės. Visą laiką stebiu dizaino aktualijas, daug idėjų semiuosi iš... parduotuvių vitrinų. Dauguma jų šiuolaikiškos, įdomūs technologiniai sprendimai. Mokau vaikus pastebėti aplinkinį pasaulį, semtis įkvėpimo iš artimiausios aplinkos. 

Man dar labai svarbu, kad gyvenimas mokykloje būtų judrus ir gyvas. Labai džiaugiuosi, kad turiu ir auklėjamąją klasę, ir šiemet gavau kuruoti naują gimnazijos tarybą. Vėl įkvepia, kad bus mokinių grupė, su kuriais bus galima veikti, organizuoti ir kurti!

Į šią gimnaziją atėjau per programą „Renkuosi mokyti“ ir pasilikau iki šiol, nes čia mano savarankiškumas, idėjos niekada nebuvo blokuojamos, niekada niekas nepasakė „stop“...

Ieškau bendradarbiaujančių kolegų, mokinių, labai mėgstu organizuoti renginius. Į Sausio 13-osios minėjimus (jie vyko mokyklos rūsiuose, tamsoje, tyloje) buvo atėję pasižiūrėti ir iš kitų mokyklų. Bet kasmet ieškom naujų formų. Kad tik niekas nesustotų, bet būtų viskas gyva...

Kartais baugu girdėti mokinių istorijas

Nesu tas, kuris laiko užgniaužęs emocijas. Kartą pasikviečiau mokinę pasikalbėti, nes ji neatlikdavo užduočių, jas atidėdavo, bandžiau aiškintis priežastis, bet tai tik sukeldavo konfliktines situacijas. Išsikalbėjom, dabar su ja labai gerai sutariame.

Kartais man baisu girdėti kai kurių vaikų šeimų istorijas. Tiesiog sukrečia, kaip tėvai gali taip nesirūpinti savo vaikais. Anksčiau tokių atvejų net nebuvau girdėjęs. 

Jaunesniems mokiniams kartais atrodo, kad esu rimtas ir labai viskuo susirūpinęs... Nepykstu už tas mitines istorijas. Taip, turim susitarimus, pvz., per pamoką kalbam po vieną, mokiniai ateina pasiruošę, jeigu – ne, tada pamokoj negali vykti mokymosi procesas. Labai akcentuoju pasiruošimą. Jeigu reikia, mes daug kalbamės, kodėl nepasiruošė, kokios kliūtys. Juos kankina tokie klausimai... Bet jeigu mokinys turi idėją ir nori ją realizuoti, aš visą laiką jį palaikysiu ir jam padėsiu. Kai aš pats mokiausi mokykloje, buvau sugalvojęs ne vieną meninę idėją, bet mokykloje to tiesiog niekam negalėjau pasakyti. Visada tai atsimenu ir noriu, kad mano mokiniai dalintųsi savo mintimis, o aš jiems visada esu pasiruošęs padėti jas realizuoti. Kai matau, kaip vaikas džiaugiasi, kad jam pavyko, kad jis sugebėjo pats tai padaryti – tai mano didžiausia sėkmė. 

Donatas Kriukas – Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazijos grafinio dizaino ir technologijų mokytojas

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.