Pranciškonų gimnazijos mokiniai simboliškai apkabino gimnaziją jos 85 metų sukakties proga. Nuotraukos autorė Reda Čičiūnienė

Kitąmet Lietuvos valstybė švęs nepriklausomybės šimtmetį, o Kretingos pranciškonų gimnazija nuo spalio 4 d. pradėjo minėti savo įsteigimo 85 metų sukaktį. Nepriklausomos valstybės aušrą regėjusi gimnazija buvo unikali savo veiklos principais, išaugino iškilių asmenybių, antisovietinės rezistencijos kovotojų, o Lietuvai išsivadavus iš sovietinės okupacijos ir toliau tęsia savo misiją Kretingoje.

Galimybė beturčiams ir misionierių kalvė

Pasak Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojo Vaido Kuprelio, prieš šimtą metų atsikūrusi Lietuvos valstybė skyrė didelį dėmesį švietimui: buvo įvestas privalomas pradžios mokslas, plėstas vidurinių ir aukštųjų mokyklų tinklas. Rūpintasi ugdyti pasitikinčias savo jėgomis ir pilietiškai brandžias asmenybes. Visgi tarpukario Lietuvoje nemokamas buvo tik pradžios mokslas. Už mokymąsi progimnazijoje ar gimnazijoje reikėjo mokėti, pavyzdžiui, 1932 m. – 150 litų, o 1939 m. – 100 litų per metus. Vienas iš tuometinės Šv. Antano kolegijos – Pranciškonų gimnazijos įkūrimo tikslų buvo sudaryti sąlygas neturtingiems, bet gabiems jaunuoliams įsigyti vidurinį išsilavinimą. Kasmet gimnazijoje būdavo 50–70 jaunuolių, kurie, pajutę norą sekti šv. Pranciškaus ir šv. Antano idealais, rengdavosi tapti pranciškonais ir už mokslą nemokėjo. Daug lėšų rengti būsimus misionierius skyrė privatūs rėmėjai – Amerikos lietuviai ir Lietuvos tikintieji. Aktyviomis būsimųjų vienuolių rėmėjomis buvo pranciškonės tretininkės. Šv. Antano kolegijos įkūrėjas ir rektorius tėvas Augustinas Dirvelė OFM skyrė daug pastangų nuolat ieškodamas finansinės paramos.

Pranciškonų gimnazijos miegamasis. „Misijų kalendorius“ 1935 m.
Pranciškonų gimnazijos klasė. Kairėje – Augustinas Dirvelė OFM. „Misijų kalendorius“ 1935 m.

Vis dėlto gimnaziją lankantys beturčiai, pakeitę savo nuomonę, nebuvo verčiami tapti misionieriais ir pranciškonais. Kaip liudija buvęs Šv. Antano kolegijos mokinys Justinas Kontrimas, „tėvas Augustinas buvo humaniškas žmogus ir neišvarydavo iš gimnazijos tų mokinių, kurie buvo ketinę tapti vienuoliais, o paskui apsispręsdavo kitaip, nors jau būdavo nemažai padaryta išlaidų jų mokymui. Tuo pasinaudojo ne vienas neturtingas jaunuolis ir amžinai liko dėkingas tėvui Augustinui.“ („Katalikų pasaulis“, 1991 m. balandžio 22 d.). Tą patį patvirtina paties t. Augustino „Šv. Pranciškaus varpelyje“ parašyti žodžiai apie gimnazijos tikslus: „Pranciškonai nori rengti tokius pamokslininkus-misionierius, koks buvo šv. Antanas, kad jie, tapę vienuoliais pranciškonais, apaštalautų mūsų tėvynėje ir svetur, skelbdami šv. Pranciškaus ir šv. Antano idealus. Kurie gi besimokydami pamatytų neturį pašaukimo į vienuolius ir pasiliktų pasauliečiais, pasirinkdami gydytojo, inžinieriaus, advokato, mokytojo ar kitą profesiją, kad jie neišeitų į gyvenimą kaip vėjo blaškomos nendrės, be pasaulėžiūros, be aiškaus, pastovaus nusistatymo, bet kad jie gražiu, katalikišku savo pavyzdžiu, žodžiu, raštu ir visu gyvenimu vykdytų tuos pačius idealus.“

Pranciškonų gimnazijos mokiniai švenčia jubiliejų apkabindami mokyklą. Nuotraukos autorė Reda Čičiūnienė

Rezistencijos dalyvių ir iškilių pranciškonų kalvė 

Kretingos šv. Antano kolegija – Pranciškonų gimnazija, turėjusi ugdyti misionierius, iš tiesų užaugino pranciškonus, kurie, užėjus sovietų okupacijai, sutelkė brolius Jungtinėse Amerikos Valstijose ir išsaugojo lietuvių pranciškonų Šv. Kazimiero provinciją iki jos atsikūrimo nepriklausomoje Lietuvoje. Gimnazijoje išsilavinimą, vertybinius pagrindus įgijo tokie broliai pranciškonai kaip Jurgis Gailiušis, Leonardas Andriekus, Viktoras Gidžiūnas, Placidas Barius ir vyskupas Paulius Baltakis. Šie broliai buvo tikras provincijos branduolys, išsaugojęs ir perdavęs naujajai kartai pranciškonišką tapatybę ir tradicijas. Šie tarpukario Lietuvoje užaugę pranciškonai kovojo rezistencinę kovą, palaikė lietuvių dvasią, už Atlando leido ir platino „Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitus krikščioniškus leidinius.

Šv. Antano kolegija išaugino ir gausų būrį patriotiškų jaunuolių. Daug gimnazistų įsitraukė į laisvės kovas. Gimnazijoje mokėsi Lietuvos Laisvės Armijos įkūrėjas Kazys Veverskis ir LLA Žemaičių legiono pirmasis vadas Jonas Kubilius. Daugiau nei 20 mokinių tapo Kretingos apskrityje veikusios Kardo rinktinės partizanais.

Glaudus santykis su gimnazistais nuo įsikūrimo iki šių dienų

Tarpukario gimnazijos gyvenimo ritmas gerokai skyrėsi nuo šių dienų. Du trečdaliai, t. y. apie 120 Šv. Antano kolegijos mokinių gyveno mokyklos bendrabutyje. 1935 m. pranciškonų išleistame „Misijų kalendoriuje“ rašoma, kad „mokytojai ir mokiniai čia daugiau susigyvenę negu kitose mokyklose“. Greitai paaiškėja ir to susigyvenimo priežastis: „tėvas Rektorius (Augustinas Dirvelė), direktorius ir pusė mokytojų gyvena su mokiniais tuose pačiuose rūmuose.“ Taigi pedagogai ir mokiniai ne tik gyveno kartu, bet kartu keldavosi, melsdavosi ir valgė tą patį maistą. Taip susiformavo glaudi bendruomenė, kuri, istorijos mokytojo Vaido Kuprelio teigimu, yra išlikusi iki šių dienų kaip vienas iš esminių Pranciškonų gimnazijos bruožų: „Mano nuomone, Pranciškonų gimnazija išsaugojo keturis pagrindinius veiklos bruožus: artimą bendravimą su mokiniais ir tėvų komitetu, dėmesį dvasiniam mokinių ugdymui per rekolekcijas, piligrimines keliones ir šv. Mišių aukojimą, aktyvią socialinę veiklą ir gyvą mokyklos bendruomenę. Kasmet mane ir kitus mokytojus aplanko pirmakursiai ir net ketvirtakursiai studentai, juos traukia čia sugrįžti, nes jie jaučiasi gyvos bendruomenės nariais.“

Pranciškonų gimnazijos direktorius kun. Alvydas Virbalis OFM sako pamokslą per jubiliejaus šv. Mišias. Nuotraukos autorė Reda Čičiūnienė
Pranciškonų gimnazijos 85 metų jubiliejaus šv. Mišios Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčioje. Nuotraukos autorė Reda Čičiūnienė

Apie glaudų gimnazijos bendruomenės santykį liudija ir mokinių parlamento narys Vilius Juodys. „Mokiniai didžiuojasi savo mokykla ir manau, kad už tai reikia dėkoti tiek nuoširdžiai dirbančiai gimnazijos administracijai, tiek klasių vadovams, – teigia jis. – Mokytojai bendrauja su mumis ne tik mokslo temomis, bet dalijasi savo pasaulio suvokimu, vertybėmis. Be to, gimnazijoje dirba du kapelionai – brolis Tomas Žymantas ir sesuo Julija Lukauskaitė, su kuriais susitikus koridoriuje ar užėjus į kabinetą galima drąsiai kalbėtis bet kokiais klausimais, ir tuo mokiniai vis dažniau naudojasi. Jie yra mokinių draugai, o ne kažkokie viršininkai, žiūrintys į mus iš aukšto.“

Be to, Vilius Juodys pasakoja apie gimnazijos jubiliejaus proga kuriamus naujus nuostatus, kurie dar labiau išplės mokinių savivaldos galimybes: „Mūsų mokinių savivalda bus labai didžiulė ir ją sudarys apie 150 mokyklos mokinių. Iki šiol ją sudarė 30 mokinių, o dabar pagal naujus nuostatus mes galėsime labai daug gimnazijos mokinių įtraukti į šią veiklą. Tuo mūsų nuostatai yra išskirtiniai. Pranciškonų gimnazija suteikia tikrai daug saviraiškos laisvės savo mokiniams“, – džiaugiasi Vilius. Tuo būdu gimnazistai mokomi imtis atsakomybės ir būti lyderiai savo aplinkoje.

Tėvai dalyvauja priimant svarbius sprendimus 

Prieš 25 metus pati Pranciškonų gimnaziją pabaigusi Vaida Jakumienė dabar yra gimnazijos Tėvų atstovybės pirmininkė. Ji pasakoja, kad dabartinės sudėties Tėvų atstovybė, kurią sudaro po vieną tėvų atstovą iš kiekvienos klasės, buvo patvirtinta 2014 metais. Be to, penki tėvų atstovai dalyvauja gimnazijos taryboje. „Tėvų atstovybės susirinkimai šaukiami du kartus per metus – būtent čia tėvai balsuodami išreiškia savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kartu su administracija nagrinėja jiems aktualius klausimus ir teikia pasiūlymų. Galiu tik pasidžiaugti, kad į tėvų nuomonę gimnazijoje tikrai atsižvelgiama, kas parodo, kad Tėvų atstovybės atsiradimas nebuvo vien formalumas“, – teigia V. Jakumienė.

Tačiau santykiai neapsiriboja vien posėdžiais: „Jubiliejiniais mokslo metais planuojama daug bendrų renginių. Metų pabaigoje numatomas gimnazijos bendruomenės kalėdinis krepšinio turnyras, pavasarį – visuotinė šventė. Norėčiau paminėti ir dar vieną renginį, kurį norime užauginti iki gražios tradicijos – tai bendras gimnazijos mokinių, jų tėvų ir mokytojų projektas „Protų mūšis“. Šiemet tai bus jau antrasis tokio tipo renginys, organizuojamas kartu su istorijos mokytojais ir Mokinių parlamentu, skirtas būtent Pranciškonų gimnazijos jubiliejui“, – pasakoja savo sūnų į Pranciškonų gimnaziją leidžianti Vaida Jakumienė.

Kapelionas br. Tomas Žymantas OFM. Nuotraukos autorė Reda Čičiūnienė

Pranciškonų gimnaziją savo vaikams renkasi ir netikintieji

„Atsiminiau tokį gyvenimo epizodą, – pasakoja Vaida Jakumienė. – Kartą vieno sutikto tėvelio, kuris atvedė savo vaiką į 5 klasę Pranciškonų gimnazijoje, paklausiau, kodėl jis pasirinko šią mokyklą, kadangi atvirai rodė savo skeptišką požiūrį į tikėjimą. Tačiau jo atsakymas, kad „gerai pagalvojęs supratau, kad tikėjimas vaiko nepadarys blogesnio“, – mane maloniai nustebino. Tačiau dar labiau nustebau, kai po poros metų, per vieną renginį, kuriame vaikai nuoširdžia giesme palaimino savo tėvus, tas pats tėvelis susijaudinęs teištarė žodį „Stipru!!!“ Štai tokie pavyzdžiai leidžia tikėti, kad gimnazijoje sielovada vykdoma ne tik nuosekliai ir apgalvotai, bet turi įtakos dvasinei atmosferai šeimose“, – sako Tėvų atstovybės pirmininkė.

Parengė Monika Midverytė OFS