EPA nuotrauka

Šiemet sukanka 100 metų nuo Rytų Bažnyčių kongregacijos ir Popiežiškojo Rytų instituto įkūrimo. Šia proga, kartu su Kongregacijos vadovais ir darbuotojais bei su Instituto bendruomene popiežius Pranciškus ketvirtadienio rytą aukojo padėkos Mišias Romos Didžiojoje Švč. M. Marijos bazilikoje. Prieš tai popiežius aplankė šalia bazilikos įsikūrusį Institutą, susitiko su vadovais ir studentais.

Didžiojoje Marijos bazilikoje aukotų Mišių homilijoje popiežius atkreipė dėmesį, kad kai 1917 m. popiežius Benediktas XV įkūrė Rytų Bažnyčių kongregaciją ir Popiežiškąjį Rytų institutą, siautėjo Pirmasis pasaulinis karas. Šiandien sakė popiežius, primindama ne kartą naudotą terminą – gyvename dalimis vykstančio naujo pasaulinio karo laikais. Matome dramatiškus persekiojimas, kuriuos kenčia Rytų Bažnyčioms priklausantys mūsų broliai ir seserys.

Pasak popiežiaus, persekiojamus krikščionis neretai kamuoja tas pats klausimas, kurį šiandien girdime pirmajame Mišių skaitinyje iš pranašo Malachijo knygos. Kodėl kenčia Dievui ištikimi žmonės, o piktadariai klesti? Daug kartų esame su tuo susidūrę, patys tai patyrę ar girdėję iš žmonių, kurie mums atveria širdis. Matome piktadarius, kurie daro ką nori, persekioja silpnuosius, ir jiems viskas sekasi, jie viską, ko nori, pasiekia. Kodėl, Viešpatie? Šį klausimą dažnai girdime Šventajame Rašte. Taip pat ir mes visi dažnai taip klausiame.

Į jį mums atsako Dievo Žodis. Dievas neužmiršta savo vaikų, atsimena jų teisumą ir girdi šauksmą, girdi juos klausiant, „kodėl?“ Į klausimą atsako Jėzus šios dienos Evangelijoje, patikindamas, kad bus išklaustos prašančiųjų maldos, bus atidarytos durys, tiems kas į jas beldžiasi. Kiek kartų Mergelė Marija savo kelionėje klausė, „kodėl?“ Viskas, ką ji svarstė savo širdyje, Dievo malonės dėka tapo viltimi ir tikėjimu. Kai meldžiamės, turime drąsiai tikėti, kad Viešpats mus girdi, turime drąsiai belstis į jo duris. Broliai ir seserys, – sakė Pranciškus, – mokykimės belstis į Dievo širdį! Drąsiai belskimės!

Rytų Bažnyčių kongregacija, kurios įkūrimo šimtosios metinės šiemet minimos, yra Romos kurijos dikasterija, padedanti popiežiui palaikyti ryšius su tomis krikščioniškųjų Rytų Bažnyčiomis, kurios palaiko vienybę su Roma ir pripažįsta popiežiaus pirmavimą, tuo pat metu išlaikydamos savarankiškumą, savo liturgijas ir dvasines tradicijas. Dauguma šių Bažnyčių veikia Artimuosiuos Rytuose, Azijoje – Indijoje, Šiaurės ir Rytų Afrikoje, taip pat Vidurio ir Rytų Europoje. Nemažai šių Bažnyčių narių gyvena diasporoje – visų pirma Šiaurės Amerikoje, bet taip pat Vakarų Europoje, Pietų Amerikoje ir Australijoje.

Tais pačiais 1917 metais įkurtas Popiežiškasis Rytų institutas – tai aukštoji mokykla ir mokslo institucija, iš pradžių turėjusi du tikslus – suteikti išsilavinimą minėtų Bažnyčių dvasininkijai; o taip pat būti mokslo centru, studijuojančiu Rytų Bažnyčių ekleziologiją, liturgiją, teologiją, teisę, dvasines tradicijas. Po Vatikano II Susirinkimo prisidėjo dar ir trečias labai svarbus tikslas – plėtoti ekumeninius ryšius. Šiuo metu taip pat ir nemaža dalis į šį Institutą atvykstančių studentų priklauso vienybės su Roma nepalaikančioms Rytų Bažnyčioms.

Rytų Bažnyčių kongregaciją įkūrė popiežius Benediktas XV 1917 m. gegužės 1 d. paskelbtu Motu proprio „Dei Providentis“. Tų pačių metų spalio 15 d. buvo įkurtas ir Popiežiškasis Rytų institutas. 1928 m. popiežius Pijus XI paskelbė encikliką „Rerum orientalium“, kuria ragino ne tik Rytų Bažnyčių ganytojus, bet visus vyskupus siųsti kunigus į Romą studijuoti Popiežiškajame Rytų institute, susipažinti su Rytų krikščionijos dvasiniais turtais. 1929 m. prie šio Instituto buvo įkurta Popiežiškoji rusų kolegija.

Iš pradžių labiau į katalikybės plėtrą nukreiptai instituto veiklai dabartinę ekumeninę orientaciją suteikė Vatikano II Susirinkimas. Institutas, ir ypač 1971 m. jame įkurtas Rytų Bažnyčių kanonų teisės fakultetas, daug prisidėjo prie Rytų Bažnyčių kanonų teisės kodekso paskelbimo 1990 m. Kai žlugo komunistinės santvarkos rytinėje Europos dalyje, Instituto prioritetinis tikslas buvo pagalba iš priespaudos išsivadavusioms tų šalių katalikiškoms graikų apeigų katalikų Bažnyčioms ir ekumeninių kontaktų plėtojimas su tų šalių ortodoksų Bažnyčiomis. Šiuo metu prioritetas – pagalba persekiojamiems, labai sunkiomis sąlygomis gyvenantiems ir jų verčiamiems migruoti Artimųjų Rytų krikščionims.