Ar šis legendinis žmogus gyvena Lietuvoje? Kodėl taip mažai mes, jaunieji, apie jį žinome?“ – šiais savo dukros žodžiais monsinjoro Alfonso Svarinsko 80-mečiui skirtą pasakojimą kadaise užbaigė kaunietė gydytoja, dr. Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė. Prabėgo daugiau nei dešimt metų, tačiau situacija mažai tepasikeitė. Gal iš sąstingio išjudinti sugebės paprasčiausiai kitokia raiška – istorinė dokumentika?

Spalio 11-ąją Vilniaus universiteto Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro konferencijų salėje įvyko pirmoji LRT dokumentinio filmo „Alfonsas Svarinskas“ peržiūra. Renginio anonsas, skelbė, jog autoriai šiuo kūriniu pabandė aprėpti visą sunkių išgyvenimų paženklintą monsinjoro gyvenimo kelią ir rasti atsakymą į klausimą: „Kas vis dėlto yra Svarinskas?“. Kunigas, partizanas, kalinys, pogrindžio darbininkas, Seimo narys, kariuomenės kapelionas.

Nuotraukos autorius - Andrius Nenėnas (VU Komunikacijos fakultetas)

Ar šis kūrinys – bandymas atsiliepti į Lietuvos kino studijoje dar 1987-aisiais F. Kauzono sukurtą propagandinį filmą „Kas jūs, kunige Svarinskai?“, kuriuo buvo siekiama sukompromituoti ką tik iš lagerio trumpam sugrįžusį disidentą? „Tai nebuvo mūsų tikslas”, – sako režisierius Juozas Sabolius ir žurnalistas dr. doc. Andrius Gudauskas. „Visi jį žinojome, kaip protesto akcijų iniciatorių, savo pasisakymais ir veikla visada kažką papiktinantį. Tačiau, kai pradėjome kurti filmą, pamatėme, jog tai visiškai kitoks žmogus“.

Filme išties daug apie save pasakoja pats monsinjoras, ir tai geriausiai padeda atskleisti jo be galo turtingą ir įspūdingą asmenybę. Svarinskas – ne vien žmogus, turintis puikų humoro jausmą, atjaučiančią širdį, bet ir neeilinę įžvalgą, protą bei jaučiantis atsakomybę už istorijos eigą. Tokie kaip jis, anot režisieriaus, „ir buvo ateities žmonės, viską projektavę į ateitį“, jų nepalaužė joks slogus sovietmetis, o tikėjimas – neišseko. Tokių „buvusių smaigalyje“ yra daugiau, pabrėžė Sabolius, išreikšdamas viltį, jog dabartinė karta susidomės ir jais. 

Žmogiškumo receptas vakar ir šiandien

Normalu ir suprantama sunkiomis sąlygomis palūžti, pasiduoti, išduoti... Kaip nutinka, kad kai kurie žmonės vis dėlto sugeba išsaugoti savo vertybes visada. Nesvarbu, kokiu oru. „Manau, mons. Alfonsas, turėjo labai gilų tikėjimą. Vadinasi ir viltį, – sakė arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius. – Tikėjimas jį lydėjo lageriuose, kalėjimuose; tikėjimas jį lydėjo, kai grįžęs iš tremties į Lietuvą kovojo už tiesą, už Bažnyčios, tautos teises. Tai buvo jo stiprybės šaltinis.“ Tačiau ne vienintelis: antroji priežastis, anot vieno artimiausių Svarinsko bendražygių, labai geras, tvirtas charakteris, kuriuo Viešpats buvo jį apdovanojęs. „Ne visi, net ir turintys tikėjimą, sugebėdavo taip išstovėti, kaip jis. O tiek metų praleisti lageriuose yra šis tas“, – sakė arkivyskupas.

„Kai kūrėme Katalikų teisėms ginti komitetą, mums, kurie nebuvome matę lagerio, mintis apie jį asocijavosi su tam tikra romantika, o jis jau bene 15 metų buvo ėjęs šiais katorgos keliais; žinojo Stalino laikų tardymus, tačiau turėjo drąsos daugiau už mus visus – tai Viešpaties dovana iš prigimties.“

Nenutylima filme, o tą gerai žino ir patys artimiau monsinjorą pažinoję žmonės, jog Svarinskas galėdavo būti ir ganėtinai aštrus bei tiesus. Sugrįžusį į Lietuvą kunigą vieni nuoširdžiai gerbė, o kiti ganėtinai atsiribojo. „Kai kuriais atvejais būdavo stengiamasi tiesiog išvengti konflikto“, – sakė arkivyskupas Tamkevičius, reaguodamas į žiūrovo repliką dėl ko monsinjoro kartais tarsi šalindavosi Katalikų Bažnyčios atstovai jau laisvoje Lietuvoje. „Ko gero, jei panašūs atvejai kartotųsi dabar, tikriausiai vieni ar kiti asmenys padarytų kitus sprendimus“, – sakė buvęs disidento bendražygis.

Kalbant apie garsųjį atvejį Vilniaus arkikatedroje, kur jis buvo paprašytas iš bažnyčios prieangio ateiti į zakristiją ar išeiti, „tikriausiai buvo bijoma, kokio eksceso, atėjus prezidentui Brazauskui“, – svarstė arkivyskupas, pridurdamas, jog istorijoje netrūksta atvejų, kai geri, kovingi žmonės kartais kažkiek nukentėdavo ir nuo savųjų. „Nors monsinjoras pats šiek tiek davė tam pagrindo, tačiau reakcija galėjo būti ir kiek kitokia“, – nešvelnino aplinkybių Tamkevičius.

Arkivysk. emeritas Sigitas Tamkevičius ir VU KF dekanas dr. Andrius Vaišnys. Nuotraukos autorius - Andrius Nenėnas (VU Komunikacijos fakultetas)

Filmas yra puikus pretekstas ne vien sugrįžti į dramatiškus laikus, bet ir atsakyti sau patiems į itin svarbius klausimus. VU Komunikacijos fakulteto dekanas dr. Andrius Vaišnys kvietė susimąstyti, kas yra valstybė ir teisinga visuomenė, kas yra kova dėl įsitikinimų, tikroji kančia ir tikrieji didvyriai? „Tai sudėtingi klausimai ir atsakymų į juos ne visada išdrįstame sau turėti“ - sakė dekanas, primindamas ilgus dešimtmečius, o gal net šimtmečius užsitęsusias komformizmo pamokos.

„Pasikeitė tik iškabos, o žmonės nepasikeitė“, – sakydavo vyresnės kartos žmonės jau laisvoje Lietuvoje, jie vis dar bijojo persekiojimų. O jaunajai kartai tokie žmonės buvo sunkiai suprantami – apie tai filme užsimena ir prof. Vytautas Landsbergis. Tačiau juk „drąsiai ir principingai pasakyti tiesą nėra taip paprasta”. A. Vaišnys prisiminė atvejį, kai per vienus Spaudos pusryčius, kur buvo iškilmingai kalbėta apie spaudos vaidmenį, viešą žodį, kunigui Svarinskui pakvietus atsistoti maldai, kilo didžiulė nuostaba. „Galvoju, tiki ar netiki, galėtum atsistoti bent iš pagarbos tokiai situacijai, tačiau tokia yra ta visuomenė šiandien... Todėl labai džiaugiuosi kolegomis, kurie skelbia: pasižiūrėkite, kokia asmenybė – ne vien jo kančia – bet koks buvo jo gyvenimo kontekstas. Jis buvo parama tiems, kurie neišdrįsdavo pasipriešinti.“

Prisimename ir tai, kaip vyresnės kartos žmonės verkė, atšventinant grąžintą Katedrą ir ne vien todėl, jog sugrįžo tautai svarbus simbolis, bet ir dėl to, „kad sugrįžo vyskupas Julijonas Steponavičius“, – teigė Vaišnys. Ir nesvarbu, kad tarnavo trumpai, tačiau daliai žmonių jo grįžimas „įtvirtino mintį, kad štai mes jo sulaukėme laisvo, nors negalėjome išreikšti jam kitokios drąsios paramos“.

Tad šis filmas įtvirtina ne vien istorinę atminti, jis kviečia diskutuoti ir apie šiandieną: „Tikiuosi, - sakė prof. Vaišnys, - kad filmo peržiūros įvairiose kitose vietose taps pretekstu diskusijai – ypač jaunesnės kartos žmonėms.“

Neregimi saitai

Nesunku nuspėti, jog kunigo Alfonso gyvenimo ir asmenybės užtektų ne pačiam trumpiausiam įtempto siužeto serialui, tad dokumentinio filmo kūrėjai susidūrė su sunkiu pasirinkimu: ką įtraukti, o ko ne. „Režisierius kartais būdavo labai griežtas: čia reikia dviem žodžiais, čia – trimis eilutėmis, nors aš ta tema gal beveik knygą perskaičiau“, – apie kūrybos procesą pasakojo scenarijaus autorius Andrius Gudauskas.

Beje, tikriausiai mažai kas žinojo apie itin šiltą Svarinsko draugystę su Brešios miesto (Šiaurės Italija) bendruomene. Kunigas čia lankėsi bene 10 kartų, žmonės puikiai žinojo jo istoriją ir labai gerbė. „Man buvo nuostabu, kad net Lietuvoje Alfonsas Svarinskas nėra taip optimistiškai, džiugiai priimamas kaip čia. Teko bendrauti su vyriausiu bankininku, miesto meru, kitais žmonėmis“, – pasakojo Gudauskas. Beje, kunigo paskatinti italai subūrė grupę, kuri statė Lietuvoje senelių ir vaikų namus, toliau tęsiasi bendradarbiavimas su Kauno miestu. „Tai rodo platų, globalų požiūrį, jis buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius pasaulyje.“ JAV prezidento R. Reagano pastangomis išlaisvinus A. Svarinską, jam buvo liepta išvykti iš Lietuvos, tad šis vyko į Vokietiją, JAV, Italiją ir kitur. Daugiau nei dešimt kartų buvo susitikęs su Šventuoju Tėvu Jonu Pauliumi II. Jis būdavo kviečiamas į konferencijas užsienio universitetuose.

Režisierius Juozas Sabolius ir žurnalistas dr. Andrius Gudauskas. Nuotraukos autorius - Andrius Nenėnas (VU Komunikacijos fakultetas)

Italijoje veikė institucija, kuri per visą sovietmetį kaupė informaciją apie kenčiančią Bažnyčią Rytų Europoje. Jie gaudavo pogrindžio literatūros ir ją versdavo. Tad informacijos netrūko. Jaudinantis pavyzdys – vienos klauzūroje gyvenančios vienuolės liudijimas. Nuo vaikystės girdėjusi apie persekiojamus krikščionis, ji paskyrė visą gyvenimą melstis už persekiojamą Bažnyčią Rytų Europoje. Ir štai vieną dieną atvažiavo pas ją monsinjoras Svarinskas ir jai tarsi paliudijo, jog jos maldos nebuvo veltui. „Atrodė, kad mes visą gyvenimą buvome kaip brolis ir sesuo“, – sakė moteris.

„Tada aš supratau, kad Katalikų Bažnyčia yra universali, jungianti viso pasaulio katalikus, krikščionis, – dalinosi mintimis Gudauskas. – O monsinjoras tai labai gerai išgyveno, paliudijo savo gyvenimu. Filme jis kalba, kad yra „Vatikano pilietis“, tai yra, pasaulio žmogus.“ Tą liudija ir kunigo susidomėjimas globaliomis, tarptautinėmis temomis, kurias visada liesdavo savo pokalbiuose su bičiuliais.

Jei Lietuvoje būtų Holivudas...

Tai ne pirmas šių dviejų autorių darbas istorine tema. Prieš porą dešimtmečių Juozas Sabolius ir Andrius Gudauskas sukūrė dokumentinę apybraižą apie saugumo nužudytą kunigą Juozą Zdebskį, vėliau – „Dovydas prieš Galijotą“ apie arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Pernai buvo parodytas dokumentinis pasakojimas apie vyskupą Joną Kaunecką. Nors tada kūriniai nesulaukė itin didelio dėmesio, tačiau visus juos dabar galima rasti LRT mediatekoje.

„Yra daugiau žmonių, daugiau kunigų, kurie verti mūsų dėmesio. Jei čia dirbtų Holivudas, jis prisuktų tiek filmų! Šie žmonės atstovauja pilietinės valstybės sampratai, kurios mums labai trūksta. Manau, mes turime žinoti, kas yra kas, turime visi augti. Kas jeigu ne mes apie tai kalbės?“ – svarstė režisierius.

Sabolius priminė monsinjoro Svarinsko pasakymą, jog „mes nelaukiame, kol kas nors įvertins partizanus. Tai mes turime sau atsakyti, kas jie buvo, ką darė ir už ką žuvo“. Ir išties, jis visą laiką darė tai, ką manė esant teisinga, nelaukdamas, kol to imsis kiti. „Turime nuolat sugrįžti prie šių temų“ - pabrėžė kūrėjas, išreikšdamas džiaugsmą, jog tai jau ir vyksta.

Nuotraukos autorius - Andrius Nenėnas (VU Komunikacijos fakultetas)

Naujasis dokumentinis filmas „Alfonsas Svarinskas“ bus rodomas per LRT lapkričio 1 d. Tikimės, jog sulauks ne vienos premjeros įvairiose Lietuvos vietovėse ar išeivijos bendruomenėse. Gal atsiras lėšų išversti filmą bent į keletą užsienio kalbų. O labiausiai norisi linkėti, kad ši dokumentinė juosta paskatintų kitus jaunus ir brandžius menininkus, ieškančius savo ir tautos tapatybės, atsigręžti į šią kol kas dar gyvą istorijos dalį. Gyvybiškai svarbios gyslos dar pulsuoja visai šalia mūsų. Juk pats vertingiausias palikimas, kurį tik galėtume palikti ateities kartoms – tai aukštesnė nei radome moralė, gyvai paliudyta.