Dan Gold/Unsplash.com nuotr.

Reikia būti žmogumi

1941 metų rugpjūtis. Lietuvą okupavę naciai įsako visiems žydams persikelti į Slobodkėje įkurtą getą. Mendelis Fainas, žmonių vadinamas Panemunės ponu, yra priverstas savo malūną ir žemės sklypą iškeisti į skurdų namą su vienu dideliu kambariu, kurio viduryje stovėjo krosnis šildyti ir maistui virti. Laimei, šalia namo jo ankstesnis šeimininkas lietuvis buvo pasodinęs šiek tiek bulvių, tad gal bent nuo bado, kuris siautėjo gete, pavyks kurį laiką apsiginti. Tačiau gandas apie bulves greitai pasiekia ir kitus geto gyventojus, kurie bado genami plūsta jų kasti. Fainams nebelieka nieko kito, kaip tik bulves nusikasti. Vis dėlto ir tai menkai padeda, nes po getą sklinda kalbos apie turtingus Fainus, turinčius daug maišų bulvių. Prašytojų netrūksta – atkeliauja draugų, senų bičiulių. Mendelis nė vieno nepaleidžia tuščiomis, nors jo žmona ir ragina vyrą atsisakyti žalingo įpročio išdalinti maistą kitiems. Juk visa tai reiškia, kad badas netrukus pasibels ir į Fainų namus.

„Jo gyvenimo devizas buvo „men dar zain a mentsch“ (reikia būti žmogumi), ir jis buvo žmogus tikrąja šio žodžio prasme: švelnus, gailestingas, geros širdies, išsilavinęs, mylintis. Mums tėvas buvo viskas“, – taip savo tėtį knygoje „Berniukas su smuiku“ aprašo sūnus Jochananas Fainas. „Motina buvo teisi. Kiekviena bulvė, atiduota svetimiems žmonėms, sakydavo ji, priartins badą mūsų namuose. Taip, ji buvo teisi, taip iš tikrųjų ir atsitiko. Tačiau dabar, savo gyvenimo rudenį, aš be galo ilgiuosi to nuostabaus žmogaus, kuris buvo neteisus“, – rašo neseniai savo knygą Lietuvoje pristatęs Jochananas.

Tai knyga, kuri kalba apie tragiškus įvykius, tačiau kalba taip, kad viską gaubiančioje tamsoje ryškiai suspindi gyvenimo liudijimai tų, kurie sudėtingiausiomis akimirkomis liudijo artimo meilę, pasiaukojimą, humanizmą. Tai buvo labai nepraktiškos vertybės, savotiškas balastas, apsunkinęs išlikimą. Vis dėlto, kad ir ką išpažintų mūsų lūpos, galiausiai mūsų moraliniai idealai ir dorybės yra išbandomos ne žodžiais, o konkrečiais darbais. Ypač tada, kai atrodytų žymiai paprasčiau viską pamiršti, atsižadėti ir tiesiog gelbėtis pačiam.

Pasmerktųjų myriop internacionalo gelbėtojas

Vienas tokių žmonių buvo Jonas Paulavičius – iš neturtingų valstiečių šeimos kilęs buvęs Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris, komunistinių pažiūrų humanistas, savo namuose tarpukariu slėpęs nuo teisėsaugos besislapstančius pogrindinės Komunistų partijos narius, tarp kurių būta ir paties Antano Sniečkaus. Visi šie apibūdinimai skamba kaip etiketės, o mes šiandien labai dažnai pasiduodame jų primetamoms vertinimo klišėms. Nematome žmogaus, o tik etiketę. J. Paulavičius jas visas sutrauko ir numeta į šalį. 1944 metų pradžioje jo namuose Panemunėje atsidūrė berniukas vardu Šimalė Šamesas. Netrukus Jono ir jo žmonos Antaninos namuose atsidūrė ir visa Šamesų šeima – tėvai Lena ir Icchakas bei Lenos mama ponia Fainzilber.

Iš viso Paulavičiai – Jonas, jo žmona Antanina, sūnus Kęstutis, dukra Danutė – Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjo net 16 žmonių – du lietuvius, pabėgusius nuo mirties bausmės, du rusus, pabėgusius iš nelaisvės, ir dvylika žydų, tarp kurių buvo ir knygos „Berniukas su smuiku“ autorius Jochananas Fainas. „Tai buvo savotiška tautų brolijos Nojaus arka, pasmerktųjų myriop internacionalas“, – pristatydamas knygą Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje kalbėjo Jochananas. Po ilgos pertraukos kalbėjo lietuviškai pripažindamas, kad jam tai yra tikras egzaminas. Išlaikė jį puikiai.

„O griežimas smuiku, galvojau aš, kokia tai juokinga priežastis!“ – rašo. J. Fainas, tačiau būtent smuikas tapo jo išsigelbėjimu. Jonas Paulavičius, puikiai suvokdamas, kad visų pasmerktų žydų jam išgelbėti nepavyks, apsisprendė gelbėti inteligentus, kurie po karo, nugalėjus nacius (jų pralaimėjimu Paulavičiai neabejojo), imtųsi atkurti smarkiai sužalotą žydų bendruomenę. Jono sūnus Kęstutis prisiminė, kad prieš karą jo mokykloje mokėsi žydukas vunderkindas, puikiai griežęs smuiku. Tai buvo Jochananas, ir šie Kęstučio žodžiai tapo išsigelbėjimo viltimi berniukui, kuris gete atsidūrė būdamas dvylikos, o buvo išgelbėtas sulaukęs keturiolikos, kai jau Paulavičių namuose visus sugraudino sugrodamas „Lietuva brangi“.

Nėra jokio „visi“

Knygos pristatymo metu Jochananas pabrėžė labai nemėgstąs žodžio „visi“, kuris primeta klaidingus apibendrinimus. Jis pasakojo, kad ir kai kurie bičiuliai žydai jam priekaištavę, jog jis pernelyg greitai atleido savo skriaudėjams lietuviams. „Būta visokių žmonių. Todėl niekada nereikia sakyti „visi“. Net ir Sodomoje tikriausiai gyveno teisuolių“, – knygoje rašo autorius. Ne visi žudė, ne visi gelbėjo, ne visi liko abejingi, ne visi skundė ar kolaboravo. Nėra tokio dalyko kaip kolektyvinė atsakomybė, kiekvienas nešame savo atsakomybė naštą dėl to, ką darome ar ko neišdrįstame padaryti.

Šis humaniškas autoriaus požiūris yra ryški gija, nusidriekianti per visą knygą. Kiekvienas žmogus sutinkamas kaip asmenybė ir tai yra ryškiausia antitezė totalitariniam mąstymui, kuriame asmens vertę lemia jo priklausymas vienam ar kitam kolektyviniam dariniui, užklijuojančiam etiketę, kurios jau nebenusiimsi. Būtent toks humanistinis mąstymas padėti konkrečiam bėdoje atsidūrusiam žmogui buvo ir varomoji Jono Paulavičiaus jėga. „Tačiau yra dar vienas dalykas, manyčiau, pats svarbiausias – tai Jono auksinė širdis ir jautri siela, slypėjusi šiame šiurkštokos išvaizdos žmoguje. Jis negalėjo taikstytis su masinėmis žydų žudynėmis, ir jam buvo ypač skaudu, kad žudė jo tautiečiai, jo broliai lietuviai. Aš tai žinau, jis man pats tą sakė, apie tai pasakojo“, – liudija Jochananas. Jonui, anot J. Faino, svarbiausia buvo ištikimybė žmogui ir šiai nuostatai jis niekada nenusižengė visas ideologijas, esant reikalui, pastumdamas į šoną.

Moraliniai egzaminai

„Mums dažnai atrodo, kad nieko nėra lengviau, kaip atskirti gėrį ir blogį, tai, kas leidžiama ir kas draudžiama, moralu ir amoralu, teisėta ir neteisėta. Tačiau gyvenime mes laikome sudėtingus egzaminus ir kartais atsiduriame situacijose, kai tai, kas uždrausta, yra leistina, o tai, kas neteisėta, tampa aukščiausiu moralės įstatymu“, – knygoje rašo J. Fainas, gyvenęs laikotarpiu, kai okupantai ir jų pakalikai skelbė, kad yra normalu atimti teises iš kurios nors grupės žmonių ir juos žudyti, kai pagalba savo artimui buvo laikoma nusikaltimu ir grėsė mirtimi. Galima vadinti tai aukštyn kojomis apvirtusiu pasauliu, kai staiga normalu tampa tai, kas visada būdavo įvardijama kaip nežmoniška.

Tai yra metas, kai teisė įtvirtina amoralumą ir netgi skatina skleistis žemiausiems žmogaus instinktams. Tai yra metas, kai išorinės aplinkybės – badas, ligos, žiaurumai – stumia žmones elgtis taip, kaip jie niekad nė nebūtų svarstę elgtis. Nebelieka nieko išskyrus asmeninę moralę, kuri tampa paskutiniu barjeru, apsaugančiu nuo visiškos dehumanizacijos.

Knygoje „Berniukas su smuiku“ įstrigo Jochanano pasakojimas apie tai, kaip jis stropiai atlikdavo savo kasdienę pareigą gauti maisto už skirtus talonus. Su gautu maistu berniukas žygiuodavo namo: „Nors amžinai alkanas, aš niekada nesusigundžiau tuo papildomu gabaliuku. Namiškiai žinojo, kad manimi galima pasikliauti, kad pakeliui nepaliesiu nė trupinėlio, ir aš didžiavausi tuo pasitikėjimu.“

Man tai yra stipriausias žmogiškosios atsakomybės liudijimas. Niekas, jokie įstatymai, visuomenė, šeima, neapsaugos mūsų nuo nuopuolio, jei mes patys rimtai nežvelgsime į savo moralines priedermes ir sugebėsime rasti tūkstantį ir vieną pasiteisinimą, kodėl šiuo atveju buvo galima kažkokios normos nepaisyti. Jochanano liudijimas yra priminimas apie tai, kad aukščiausius standartus turime kelti ne kitiems, o visų pirma sau patiems.

Kultūra gete

Į getą žydus suvarę naciai siekė ne tik išnaudoti žmones priverstiniams darbams. Jie neapsiribojo planais nualinti ir pražudyti žmones, jie siekė juos pažeminti, paminti jį žmogiškąjį orumą, sudaryti tokias sąlygas, kad geto kaliniai būtų skatinami pažeisti savo moralinius principus, imtis veiklų, kurias normaliai laikytų neprideramomis.

Tad ne tik J. Faino, bet ir kitose išgyvenusiųjų knygose aptinkami pasakojimai apie kultūros puoselėjimą sudėtingomis geto sąlygomis yra tvirčiausias sukilimas prieš visą dehumanizuojančią nacių ideologiją. J. Fainas pasakoja tai, kaip gete mokėsi griežti smuiku pas Stupelį, kaip žaidė šachmatais pas Kopelmaną. Smuikas ne tik išgelbėjo Jochananą iš geto, smuikas, griežęs Beethoveno koncertus ar Bacho „Chaconne“, buvo humanizmo pasipriešinimas barbarybei.

Tą vakarą, kai Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje moderavau knygos pristatymą sėdėdamas šalia tokių žmonių kaip J. Fainas ar Irena Veisaitė, suvokiau, kiek daug esu jiems skolingas už tai, kad jie, patyrę tiek kančių, yra humaniškumo liudytojai, akcentuojantys ne kerštą, neapykantą, kuria žmoniją siekė užkrėsti totalitarinės ideologijos, o teisingumą, tiesą, susitaikymą, atjautą.

Pristatymo metu girdėjau, kad net dvi leidyklos iš pradžių atsisakė leisti J. Faino knygą. Esą Jonas Paulavičius yra prieštaringa figūra. Laimei, „Kitos knygos“ nepabūgo šios misijos ir šiandien lietuvių kalba galime skaityti itin svarbų Kauno geto siaubus išgyvenusio berniuko liudijimą. Evangelijoje pagal Joną skaitome žodžius, kad nėra didesnės meilės, nei gyvybę už draugus atiduoti. Nors J. Faino knyga ir yra kupina abejonės, kurgi buvo Dievas tada, kai „į dangų kilo ištisa garsi aimana, bet ten jos niekas negirdėjo“, tačiau sunku atrasti krikščioniškesnį artimo meilės liudijimą nei pagalba persekiojamiems rizikuojant savo pačių gyvybe.

Jei Holokausto metu mes ieškome Dievo, tai žvilgsnį reikia kreipti ne aukštyn, kur išsisklaido kylančios aimanos, o žemyn, kur darbavosi tie, kuriuos šiandien įvardijame pasaulio tautų teisuoliais. Dievas neturi kitų rankų veikti – tik mūsų rankas, kitų kojų vaikščioti šioje žemėje – tik mūsų kojas, taip kadaise man dar pypliui liudijo vienas kunigas. Nieko geriau ir nebepasakysi. „Mačiau, kaip juos varė – vyrus, moteris ir vaikus, mačiau jų kančias, mačiau jų mirtį. Man plyšo širdis. Žinojau, kad tų, kuriuos paslėpsiu savo namuose, nenuvarys į kankinamą mirtį forte“, – taip apie savo žygdarbį gelbstint pasmerktuosius myriop liudijo Antanina Paulavičienė. Ar galima rasti krikščioniškesnį liudijimą? Nemanau.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.