Turėjome susitikti trise kartu su Andžėjumi ir Vaida. Tai du jauni žmonės, turintys regėjimo negalią. Vienas kitą jie pažino dar mokykloje, o dabar kartu keliauja per jiems nematomą, bet stipriai jaučiamą gyvenimą. Tik rudeninis virusas šiemet užklysta bene pas kiekvieną, tad Vaidą teko palikti su karštu arbatos puodeliu, o su Andžėjumi išnarplioti svarbius klausimus.

Andžėjus Ravanas nuo gimimo matė tik trimis procentais, jis sako, kad dviračiu važinėti galėjo, bet autobusų numerių neįžiūrėjo. Vaikinas gimė dviem mėnesiais per anksti, o inkubatoriuje akių tinklainę pažeidė spinduliai. Andžėjui sulaukus 19 metų, turimas regėjimo likutis visiškai dingo, o priežasčių niekas nepasakė. Vaikinas baigė masažo specialybę, bet tuo neapsiriboja ir mokosi toliau. Tuo pat metu jis dirba projekte „Dialogas tamsoje“ ir prasitarė, kad ateityje planuoja įkurti savo verslą.

Andžėjaus nuolat kartojami žodžiai, jog kiekvienoje situacijoje yra paslėpta kažkas pozityvaus, griauna mitus, kad reginčio gyvenimas yra būtinai geresnis nei neregio.

Daugelis sunkiai įsivaizduoja, kaip įmanoma atlikti kasdienius darbus nieko nematant. Bet visgi, ar galima gyventi savarankiškai be kitų pagalbos?

Pirmiausia, kaip yra suvokiama ta pagalba? Iš vienos pusės – taip, iš kitos pusės – nelabai. Pavyzdžiui, aš einu apsipirkti vienas, žinau, kas kur yra, viskas gerai. Bet jeigu reikia, sakykime, konkretaus procento riebumo pieno, tai nueini į tą skyrių, susirandi žmogų ir paklausi. Tokios pagalbos reikia, bet sakyčiau, kad nedaug. Kita vertus, visur yra alternatyvų. Dabar yra internetinių parduotuvių, gali užsisakyti prekes, ir tau jas atveža, nereikia niekur eiti. 

Ar žmonės linkę padėti? O gal pagalba erzina, norisi savarankiškumo?

Dažniausiai eidamas į parduotuvę visko klausinėju, ir nepasitaikė, kad man pasakytų: „Ko čia kabinėjiesi?“ Gal buvo situacijų, kai neišgirdo ar nenorėjo išgirsti, bet tai tikrai vienetiniai atvejai. O į parduotuvę einu beveik kiekvieną dieną ir dažnai kabinėjuosi prie žmonių.

Pagalba gali erzinti. Kartais žmogus net nežino, kur tau reikia. Būna, atvažiuoja autobusas, sako: lipk, už rankos ima, veda, nors net nežino, ar tau tinka šitas autobusas. Kiti pyksta, bet aš nelabai pykstu. Iš kur tie žmonės gali žinoti, kaip su mumis elgtis. Mūsų yra nedaug. Bet atsiranda žmonių, kurie padeda taip, kaip reikia. O dėl tų vienetinių atvejų? Juk žmogų galima sustabdyti ir jam pasakyti, kad nelipsiu, man šito autobuso nereikia. Svarbu paaiškinti, kad pirmiausia reikia paklausti neregio, ko jam iš tiesų reikia.

Dabar gali padėti ne tik žmonės, bet ir įvairūs prietaisai. Gyvenimas be technologijų sunkiai įsivaizduojamas. Ar tavo gyvenimą labai keičia prietaisų, programų tobulėjimas?

Taip, keičia. Dabar galiu nuvykti, kur tik noriu, navigacijos pasidarė daug tikslesnės. Viskas yra paprasčiau, net selfius galiu darytis. Kai nori pasidaryti selfį, tau balsas sako: „į viršų, apačią, kairę ar dešinę“, o kai sufokusuoja tavo veidą, sako:„nusišypsokit“ –ir nufotografuoja. Gali nuotrauką ir nuskaityti, dar ne tobulai, bet balsas pasako, ar tai žmogus, ar balionas. Labai stipriai jaučiama, kad technologijos tobulėja.

Kompiuteryje yra programos, kurios perskaito žodžius, parašytus ekrane. O jeigu reikia perskaityti knygas studijoms, pakanka jas nuskenuoti ir programa paverčia tekstą į neregiui patogų skaityti formatą.

Yra trafi programėlė, kurią aš naudoju. Ten rodo realiu laiku važiuojančius autobusus. Nebent yra tokios stotelės kaip Žaliasis tiltas, Vinco Kudirkos aikštė, kur vienu metu gali ir trys autobusai atvažiuoti, tada klausi žmonių, kuris autobusas tinkamas. 

Kokių daiktų, kurių dažniausiai neturi kiekvienas žmogus, galima rasti tavo namuose?

Yra kalbančios paprastos ir virtuvinės svarstyklės. Dar turiu tušinuką ir specialių lipdukų. Priklijuoji lipduką, tarkime, prie prieskonių indelio ir su tušinuku ant to lipduko parašai, pavyzdžiui – bulvių prieskoniai. Tada susidedi prieskonius, kaip patinka, o kitą kartą prilietus tušinuką prie lipduko, jis pasako, kokie tai prieskoniai. Dar yra kalbantis skaičiuotuvas, brailio lentelė, tokia primityvi, iš praeito amžiaus. Su ja galima kažką greitai pasirašyti. Bet nelabai ją naudoju, daugiausia kompiuterį. Na, dar kalbantis laikrodis ant rankos ir ant sienos. Ir baltoji lazdelė, matyt, pas nedaugelį yra namie. Yra skysčių dozavimo aparatas. Kai pripili kažko iki tam tikros ribos, pradeda cypsėti. Bet jį reikia išsitraukti, uždėti, įpilti, išplauti – man geriausia tiesiog pridėti pirštą.

Asmeninio archyvo nuotrauka

Į ką mes, matantieji, kliaudamiesi kitais pojūčiais, neatkreipiame dėmesio kasdienybėje?

Anksčiau, kai dar mačiau, tikrai nebūčiau pasakęs, kad galima identifikuoti mašiną, kuri atvažiuoja vos ne 500 metrų spinduliu. Galvodavau, kad iš taip toli negirdi, iš tikrųjų – girdi. Kai einu per perėją, tikrai žinau, kad arti nėra mašinos, ir galiu saugiai pereiti. Neregių klausa nėra stipresnė, kaip daugelis sako, tiesiog išmoksti ja naudotis, ties klausa sufokusuoji savo dėmesį.

Kai sutinku naują žmogų, visų pirma atkreipiu dėmesį į balsą. Tiek iš balso, tiek iš rankos paspaudimo galima pasakyti nemažai informacijos. Pavyzdžiui, ar žmogus savimi pasitiki, ar ne, ar jis yra ryžtingas, piktas, gerai nusiteikęs. Sakoma, kad regint galima pasakyti daugiau, bet ir kitais pojūčiais informacijos galima susirinkti pakankamai.

Dabar gyveni sostinėje, didžiausiame Lietuvos mieste, bet ar čia visko pakanka? Ko trūksta mieste, kad neregys išėjęs į gatvę galėtų būti visiškai savarankiškas?

Pagrindinis dalykas, kurį dabar bandome išjudinti, tai autobusų kalbėjimas. Trafi yra gerai, bet nėra tikslu. Kaune yra programėlė, kuri veikia su bluetooth pagalba. Atvažiavus autobusui programėlė pasako, kelintas tai autobusas, kur jis važiuoja. Vilniuje, jei autobusas vėluoja, rodo, jog kitas atvažiuos po 15–20 minučių, o tada tas vėluojantis atvažiuoja po 2 minučių, bet tu to nežinai. Kažkas Vilniuje daroma, bet gana ilgai. Nežinau, kodėl delsiama. Tai pagrindinis dalykas, kurio man trūksta.

Minėjai, jog dirbi su projektu „Dialogas tamsoje“? Papasakok apie jį.

„Dialogas tamsoje“ yra tarptautinis projektas, kuris prasidėjo 1989 metais. Tada įvyko pirmasis toks dialogas. Jo pradininkas – vokiečių visuomenininkas Andreas Heinecke. Kas tai yra? Tai potyris aklinoje tamsoje. Žmogus užeina į patalpą ir nemato nei savo ištiestos rankos, nei šešėlio – absoliučiai nieko. Tamsa pasitarnauja kaip mokymosi priemonė arba kaip kelias į kitų pojūčių atvėrimą.

Mūsų dialoge yra trijų tipų programos. Edukacinė – skirta vaikams, pramoginiai renginiai bei trečiasis ir rimčiausias formatas, skirtas įmonėms. Tai seminarai, kurių metu tamsa tampa mokymosi priemone. Žmogus, patirdamas stresą, turi rasti išeitį iš tam tikrų situacijų. Viena užduočių, kurią galiu atskleisti, tai kavos, arbatos gėrimas su pyragu tamsoje. Žmonės patys turi pasidengti stalą, išpilstyti kavą, arbatą, susipjaustyti pyragą, pavalgyti ir vėliau viską sutvarkyti.  Po seminarų šviesoje vyksta aptarimai su psichologu. Jis visą laiką stebi seminaro eigą ir padaro išvadas.

Kaip žmonės jaučiasi po tokių užsiėmimų, ar stebina jų reakcijos?

Vienus tamsa išgąsdina, bet paskui dauguma žmonių su ja susitaiko, prisijaukina tamsą. Labai dažnai pastebiu, kad išnyksta išankstinės ribos, nuostatos, kurias susidarai regėdamas. Jeigu matai keistai apsirengusį žmogų, paprastai negali prieiti ir užkalbinti jo, to padaryti neleidžia įsitikinimai. O tamsoje – nesvarbu. Kai pradedi su tuo pačiu žmogumi bendrauti ir paskui išeini į šviesą, pagalvoji, jog niekada gyvenime nebūtum jo užkalbinęs, jei pirmas santykis būtų žvilgsnis. Kitiems būna per didelis stresas, išeina iš tamsos į šviesą, negali perlipti per save.

Šiame dialoge tarsi apsikeiti vietomis su reginčiuoju, padedi išgyventi tamsoje. Ką tau pačiam suteikia užsiėmimai?

Svarbi patirtis, kurios semiuosi, tai tobulėjimas kaip vedėjo. Bet dažniausiai iš žmonių emocijų, klausimų, pokalbių vis geriau suprantu, kaip aplinkiniai, regintys žmonės suvokia tamsą ir negalėjimą matyti. Emocijos, nuomonės būna skirtingos, tada pats padarai atitinkamas išvadas, supranti, kaip elgtis gyvenime su vienu ar kitu žmogumi.

Kalbant su tavimi, atrodo, jog turi be galo daug motyvacijos kurti, mokytis, gyventi. Iš kur ta motyvacija, kas veda į priekį?

Jeigu išsikeli kažkokį tikslą, to tikslo ir sieki. Pats regėjimo neturėjimas yra kaip stimulas. Nori tiek sau, tiek kai kuriems aplinkiniams įrodyti, kad mano gyvenimas ties tuo nesibaigia, aš galiu judėti toliau. Jei to nebūtų, galbūt gyvenime būtų visai kiti prioritetai. Įdomiai skamba, bet aklumas, ypač tiems, kurie vėliau netenka regėjimo, yra kaip stimulas.

Kita vertus, regėjimo netekti sunku, patenki į visai nepažįstamą aplinką. Kai gimsti nematydamas, dažniausiai tėvai nuveda į aklųjų mokyklą, joje supažindinama su visomis priemonėmis, kaip gyvena aklieji, žmonės dirba su patirtimi. Viską priimi labai greitai, kitokio gyvenimo net nežinai. Aš turiu draugą, kuris buvo visiškai regintis ir 26 metų apako. Tada viskas kitaip, reikia labai didelės adaptacijos, valios, ryžto. Kai kurie palūžta, nes negali su tuos susitaikyti.

Daugiau autoriaus straipsnių galite rasti autoriaus puslapyje.