Asmeninio archyvo nuotrauka

Vaikų linija tai pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams, kuri jiems teikia nemokamą anonimišką pagalbą. Emocinės paramos tarnyba šiais metais mini 20-ties metų sukaktį. Kalbamės su Vaikų linijos savanore Simona Burbulyte, kuri šia prasminga veikla užsiima jau daugiau nei ketverius metus. Mergina pasakoja savanorystės sunkumus, džiaugsmus ir pakitusį požiūrį į vaikus.

 Kodėl nutarei savanoriauti Vaikų linijoje? Ar prisimeni savo pirmąjį pokalbį?

Iš pradžių savanoriavau vaikų dienos centre, bet ten labai daug vaikų, didelis šurmulys. Supratau, kad negaliu visiems pakankamai padėti, todėl nutariau prisijungti prie Vaikų linijos savanorių. Pirmą kartą į pagalbos tarnybą įžengiau 2012 m., pirmiausia reikėjo dalyvauti mokymuose. Po penkis mėnesius trukusių mokymų pradėjau savanoriauti. Prisimenu, dar mokydamasi mokykloje svajojau atvykusi studijuoti į Vilnių savanoriauti Vaikų linijoje. Galbūt paskatino ir tai, kad pati niekada nedrįsau paskambinti į šią liniją, kai buvau moksleivė. Bet visą laiką maniau, kad tai yra labai prasminga veikla.

Prieš budėdami prie telefono vieni, iš pradžių stebime ilgiau dirbančių savanorių darbą. Paskui galime patys atsiliepti į skambučius, bet mus stebi didesnę patirtį turintis savanoris. Tą dieną, kai pradėjau budėti, buvo labai daug skambučių dėl patyčių. Negaliu atskleisti detalių, bet pirmasis skambutis ir buvo susijęs su patyčiomis.

Prieš atsiliepiant į pirmus skambučius buvo labai baisu. Nežinojau, kas paskambins, ko tikėtis, galvoje sukosi įvairiausių situacijų scenarijai. Atrodė, kad turiu per mažai patirties, negalėsiu tinkamai padėti. Gerai, kad niekada nesame vieni, galime kreiptis į šalia esantį savanorį arba nueiti pas Vaikų linijos darbuotojus paklausti ar teisingai pasielgėme tam tikroje situacijoje.

Kokioms problemoms užklupus gali kreiptis jaunimas į šią liniją? Kokių skambučių tenka sulaukti dažniausiai?

Vaikų linijoje mes nevartojame žodžio „problemos“. Sakome, kad tai sunkumai, kuriuos galime išspręsti. Kai kurie vaikai skambinantys į Vaikų liniją ir patys nežino, ką mes veikiame, dėl ko jie gali kreiptis. Visada sakome, kad jaunuoliai čia gali kalbėti apie viską, kas jiems svarbu. Mes neskirstome sunkumų į didelius ar mažus. Jeigu man vienas dalykas atrodo visai nereikšmingas, tai nereiškia, kad vaikui jo pasaulyje tas dalykas negali atrodyti labai sudėtingas. Yra dalykų, kurie svarbūs vaikams, ir mes mėginame apie tai kalbėtis, pradedant paprasčiausiais buitiniais sunkumais, baigiant rimtomis situacijomis.

Vaikų linija skirta vaikams ir paaugliams iki aštuoniolikos metų, jeigu paskambinęs žmogus dar mokosi mokykloje, gali būti ir devyniolikametis. Visada paaiškiname žmogui, kam skirta ši linija ir nukreipiame į kitas – Lietuvoje jų yra daugybė. Kai kurie skambinantieji patys pasako, kiek jiems metų, kartais galima pažinti iš balso, kad žmogus vyresnis.

Kaip tu manai, jaunuoliai, kurie kreipiasi į Vaikų liniją, silpni ar stiprūs?

Manau, kad kiekvienas žmogus, kuris ieško pagalbos, yra labai stiprus. Tikrai nėra paprasta paprašyti pagalbos kito žmogaus, nėra paprasta visai nepažįstamam žmogui pasakoti, kaip jautiesi. Reikia turėti daug vidinės stiprybės. Ieškantis pagalbos žmogus yra labai stiprus, nes nebijo kalbėti ir nori spręsti savo rūpesčius.

Koks yra savanorio darbas? Ką galite padaryti? Išklausyti, patarti ar imtis realių veiksmų?

Mes esame konsultantai. Galime pasikalbėti, kartu išnagrinėti situaciją ir rasti sprendimo būdą. Kai draugas papasakoja, kas jam nutiko, žmonės dažnai linkę duoti patarimus, kaip jis turėtų elgtis. Mes taikome kitokį metodą. Sprendimo būdų ieškome kartu su vaiku. Sprendimą turi pasakyti ne savanoris, bet pats vaikas turi suprasti, kaip jam geriausia elgtis. Mes aptariame situaciją, kalbamės apie vaiko jausmus. Nedaliname patarimų, kaip reikėtų daryti, bet kartu su skambinančiuoju bandome atrasti atsakymą.

Jeigu situacija yra rimta ir vaiko ar paauglio gyvybei gresia pavojus, mes galime jį sujungti su bendruoju pagalbos telefonu. Tačiau tam reikia vaiko sutikimo, kitaip negalime nieko padaryti.

Kokį įsimintiniausią pokalbį prisimeni? Kam teko padėti?

Patys įsimintiniausi pokalbiai yra su žmonėmis, kurie turi suicidinių minčių. Tai yra labai jautrūs pokalbiai, kai turi nuolat galvoti, ką pasakyti. Tai yra labai sudėtinga emociškai, turi numatyti, kokia yra rizika. Sudėtinga ir dėl to, nes tokie pokalbiai nėra trumpi – trunka valandą arba dvi.

Ar savanorio darbas yra sunkus? Apie ką kalbėti yra sunkiausia?

Pirmas pusmetis, kai esi naujas savanoris ir situacijos nėra pažįstamos, tikrai nėra lengvas. Mes teikiame tam tikrą psichologinę pagalbą vaikams, kalbamės su jais. Kartais nėra lengva susitvarkyti su savo emocijomis. Kuo ilgiau budi prie telefono ar atsakai į laiškus, tampa vis lengviau. Imi matyti tendencijas, geriau pažinti save, pastebi, kurias situacijas spręsti sudėtingiausia.

Man pačiai sudėtingiausia kalbėti apie patyčias, smurtą artimoje aplinkoje, suicidines mintis. Statistiškai bene daugiausia sulaukiame skambučių dėl patyčių, smurto, santykių artimaisiais ir draugais.

Yra vaikų, kurie skambina ne pirmą kartą, jie jau būna išbandę daug dalykų, kaip spręsti situaciją. Kai skambina nuolatinis pašnekovas, labai svarbu paklausti, kas pasikeitė nuo praeito skambučio. Svarbu išklausyti ir atrasti kažką naujo. Kartais būna, kad nuolatiniams skambintojams mes nelabai jau galime ir padėti. Kartais galime tik suteikti vaikui šiltą pokalbį ir atliepti jo jausmus, nes situacija atrodo neišsprendžiama. Mūsų galimybės yra labai ribotos, kartais reikia įsikišti kitoms institucijoms.

Kaip pavyksta tau pačiai nepulti į depresiją, kai nuolat tenka bendrauti su turinčiais problemų jaunuoliais?

Kai tik pradėjau savanoriauti, išeidavau namo galvodama apie skambinusiųjų problemas. Tačiau vėliau išmokau uždaryti Vaikų linijos duris ir visas emocijas palikti už jų. Tam reikia laiko.

Be to, Vaikų linijoje turime darbuotojų į kuriuos galime kreiptis dėl savo emocinės būsenos. Aš nesu į juos kreipusis. Man užtenka pasikalbėti su kitais savanoriais.

Linija yra nemokama, ar sulaukiate nerimtų skambučių, kai norima tik pajuokauti? Kaip elgiatės tuomet?

Aš niekada nenumetu ragelio, nors ir girdžiu, kad vaikas juokiasi. Niekada negalime žinoti, galbūt už jo juoko slepiasi rimtas dalykas. Kai kurie vaikai iš pradžių bijo pasakyti, kad jam kas nors atsitiko, todėl bando juokauti, kartais ne visai vykusiai. Galiausiai pradeda kalbėti apie rimtus dalykus. Aišku, būna ir tokių atvejų, kai vaikas juokauja, nes jam smagu pasijuokti iš savanorių. Būna įvairių atvejų, bet pati stengiuosi į nieką nenumoti ranka. Visi skambinantys vaikai ir paaugliai man yra svarbūs.

Turime numerių blokavimo galimybę. Jeigu vaikas skambino norėdamas tik pajuokauti, tai žymime sistemoje. Tas, kuris juokauja ne pirmą kartą, iš pradžių išgirsta perspėjančią žinutę, kad nesiliovęs juokauti keletui dienų bus užblokuotas. Jeigu skambina vėl, taip ir įvyksta. Žinoma, kai kurie vaikai turi po keletą telefono numerių, todėl visiškai užkirsti tam kelią neįmanoma.

Kokią įtaką tavo gyvenimui padarė savanoriavimas su jaunimu? Ateityje pati turbūt busi mama, ar pasikeitė tavo požiūris į vaikus?

Aš labai džiaugiuosi, kad atėjau savanoriauti į Vaikų liniją. Tai pakeitė mano požiūrį, bendravimą su aplinkiniais. Pastebėjau, kad kitaip jaučiu aplink save esančius žmones, atsirado daugiau empatijos. Vaikų linijos darbuotojai stengiasi, kad mes gautume kokybiškas žinias. Tai tikrai suteikia galimybę tobulėti.

Savanorystė pakeitė požiūrį ir į vaikus. Jeigu vaikas anksčiau pasakydavo skaudų dalyką, nežinojau, kaip reaguoti, ką pasakyti. Savanorystė Vaikų linijoje išmokė nenuvertinti to, ką sako vaikai, viskas labai svarbu. Savo vaikams tikrai rekomenduosiu paskambinti į Vaikų liniją. Žinau, kad savanoriai suteiks kokybišką ryšį, nuoširdžiai stengsis išspręsti vaiko rūpesčius. Čia nenumojame ranka į jokias problemas.