Kazys Bradūnas po renginio Maironio lietuvių literatūros muziejuje.

1990-ieji. Poetas Kazys Bradūnas su šeima atvyksta į Lietuvą po 46 metų išeivijoje. Pasiekus išsiilgą ir išsapnuotą žemę planai dideli: aplankyti tėviškę – Alvitą, jaunystės miestą Vilnių, aplankti žuvusių draugų – Vytauto Mačernio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno – kapus, susitikti su skaitytojais, bičiuliais.

Po šio apsilankymo Bradūnai į Ameriką grįžta su viltimi vėl keliauti į tėvynę, o galiausiai Kazys ir jo žmona Kazimiera priima sprendimą persikelti gyventi į Lietuvą. Nepaisant ekonominės blokados ir kitų sunkumų. Sugrįžo 1992-aisiais, įsikūrė sostinėje. Poetas buvo visur ir visų laukiamas, kviečiamas, leido savo poezijos rinktines ir naujas knygas, buvo apdovanotas prestižinėmis premijomis. K. Bradūnas mirė 2009 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kviečiame skaityti tris poeto laiškus JAV likusiems bičiuliams Bernardui Brazdžioniui ir Alfonsui Nykai-Niliūnui. 

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Iš kairės: A. Šliogeris, K. Bradūnas, P. Geniušas. Vilnius

Mielas Alfonsai,

Jau praėjo arti dvi savaitės, kai kone visa bradūnija grįžome iš Lietuvos. Negalėjo dar važiuoti tik Lionytė [jaunesnioji Bradūnų duktė Lionė Kazlauskienė] su savo vienerių metukų Aistute. Tik dabar pradedu atgauti amą ir galvoje rikiuoti prisiminimus, žarstyti nuotraukas ir kt.

Aplamai – Lietuva visais atžvilgiais gyva ir, atrodo, mokės susitvarkyti. O ir mums, atvykėliams, jėgų atsirado kažkaip savaime, buvome iškviesti ir globojami Lietuvos rašytojų sąjungos. Jos valdyba buvo jau sudariusi mūsų ten buvojimo planus. Ir kaip svečiams nevalninkams nebeišėjo ką nors kitaip daryti ar prieštarauti, nes Sąjungos pareigūnai visur širdingai globojo, darė nemažas išlaidas, vedžiojo, vežiojo, viskuo aprūpino, tikrai rūpinosi lietuviškai. Be Vilniaus ir Kauno dar lankėmės: Pabiržėje, Nidoje, Klaipėdoje, Šarnelėje, Žem. Kalvarijoje, Plungėje, Šiauliuose, Utenoje, Marijampolėje, Vilkaviškyje, Alvite, Kiršuose, Tolminkiemyje, Druskininkuose. Beveik visur reikėjo atlikti savo poezijos rečitalius, pridedant dar ir atitinkamus įvadus bei komentarus, atsakant į publikos klausimus. Tokių rečitalių turėjau 16. Tarp kurių 4 Vilniuje ir 2 Kaune. Iš anksto buvau pasiruošęs ir trijų paskaitėlių temoms: „Poetai žemininkai – genezė, aptarimas, rečitalis“ (Vilniaus universitete), „Keli žvilgsniai į mūsų egzodo literatūros raidą“ (Vilniaus Pedagoginiam institute) ir „Religinės mūsų poezijos raida“ (Kauno Kunigų Seminarijoje, net su kantičkinio giedojimo iliustracija, atlikta Elenutės ir Jurgio [vyriausia dukra Elena Aglinskienė ir sūnus Jurgis Bradūnas] dueto). Taigi to viso bruzdesio buvo per akis, bet miego nenutraukdavom ir pailsėdavom pakankamai. Net ir mažoji Vaiva [Vaiva Aglinskaitė, Elenos dukra] nesuslogavo ir buvo stipri kaip krienas.

Bendrame susitikimo ir atsisveikinimo būryje ir vaišėse susitikau su daugeliu, daugeliu rašytojų. Niekur nemačiau tik galbūt Mieželaičio, Baltušio ir dar vieno kito. Bet Justinas Marcinkevičius, Alg. Baltakis kartu pabuvojo ir rankas ištiesė. Na o Bložė, Martinaitis, Matuzevičius, Strielkūnas ir kt. buvo tikrai atviraširdžiai su visa Sąjungos valdyba, kurios nariai su jų parūpintomis susisiekimo priemonėmis lydėjo mus skersai ir išilgai per visą Lietuvą.

Iš anksto bijojau viso to neišvengiamo įspūdžių antplūdžio, viso to jausmų graudumo, kuriuos reikės atlaikyti. Keliaujant plentu iš Rygos ir pervažiavus Lietuvos sieną, pirmiausia aplankėm bendrąjį 27 partizanų pilkapį Pabiržėje, ant Tatulos upės kranto. Šiame pilkapy ilsisi ir Mamertas [Mamertas Indriliūnas – partizanas, poetas]su savo jaunesniu broliu Jonu. Tai buvo momentas, kurio jau nepakėlėm – apsiverkėm visi. Bet tuo pačiu įgavom ir imunitetą. Po to niekur kitur ašaroti jau neteko, nei tėviškėje, nei prie Vytauto [Mačernio] kapo Šarnelėje.

Juokinga, bet daugiausia rūpesčio sukėlė gauti už dvi mano rinktines rubliniai honorarai. Tiek „pinigų“ aš niekad savo rankose neturėjau. Ir kur juos dėti? Tad ir dalijome į visas puses: palikome Vilkaviškio katedros atstatymui (mudu su Kazyte joje suvinčiavoti), palikom Mamerto pilkapio sutvarkymui, Kaune paklojome „Caritui“, atkirtome ir „Sietynui“ [kultūros žurnalas, ėjęs 1988-1991]ir jaunųjų sietyniečių leidžiamiems Mamerto ir Broniaus [Krivicko]raštams. Tie vyrukai man patiko. Ypač jų spiritus movens [Virginijus] Gasiliūnas. Jis pėsčiomis išvaikščiojo visas Biržų ir Panevėžio apylinkes, rinkdamas žmonėse užslėptus Broniaus Krivicko rankraščius – daugiausia poeziją. Mačiau Broniaus ranka rašytus sąsiuvinių sąsiuvinius. Tikras stebuklas – žmogus bunkeriuose ir miškuose vertė pasaulinius klasikus ir rašė eilėraščius. Jau viešai paskelbtieji buvo per daug mačerniški. Bet aš sąsiuviniuos mačiau galybę tokių, kurie mūsuose yra tikrai unikalūs, tokie, kokių ir temos ir braižo prasme dar nebuvome sulaukę. Sudėjus viską krūvon, bus nemažesnis, jei ne didesnis kiekybine prasme palikimas už Mačernio. Ir jeigu sibirinėj poezijoj viską literatūriniu svoriu lenkia Miškinio tremtiniški posmai, tai partizaninės poezijos palikime literatūrinė viršūnė visais šiurpulingais atžvilgiais ir autentišku literatūriniu žodžiu yra Broniaus posmai.

Abiejų savo rinktinių gautus autorinius egzempliorius reikėjo su autografais išdalinti bičiuliškiems žmonėms Lietuvoje. Parsivežiau tik po vieną egzempliorių. Tačiau po gerą pundą dar ir nupirkau. Ir leidyklos visa tai atsiunčia paštu. Kai tik gausiu, atsiųsiu, Alfonsai, ir tau. Už tavąją Rinktinę abu su Kazyte iš visos širdies dėkojame. Beje, buvojant Vilniuje, paskutinę savaitę „Vagos“ leidykloje jau parodė man ir tik ką išleistąją Henriko [Nagio]poeziją – „Grįžulą“. Taigi smagu, kad visi trys kone tuo pačiu laiku peršokom ir į Lietuvą.

Buvau nuvažiavęs ir į tavąją Uteną. Gana literatūriškas miestas: didelė Kultūros namų salė per rečitalį buvo sausakimša. Planavau aplankyti ir Paties Nemeikščius. Bet vėlavom išvažiuodami iš Vilniaus, į Uteną atvykome jau sutemus, vos suskubdami į patį rečitalį. O po rečitalio vėl naktį turėjome grįžti į Vilnių. Šoferiui kelių nežinant, naktį nedrįsome ieškoti Nemeikščių. O ir ką būtume radę? Galbūt tik tuos beržus. Matai, kai užsiminiau ir Patį savo rečitaliniuos prieduos, tai žmogus atnešė prie pulto tokį laiškutį, kurį čia ir persiunčiu. Sakyk dabar, Alfonsai, ar čia minima Krašuona yra ta kadaise paties užsiminta bevardė Upė, kuri pavasarį nusinešė skenduolį? Beje, po rečitalio Meno darbuotojų rūmuos Vilniuje priėjo prie manęs ir Tavo brolis, berods, Stasys [Stasys Čipkus – A. Nykos-Niliūno brolis]. Šnektelėjome. Ir perduodu tau nuo jo visą glėbį labų dienų. Tai tiek, nes ir lapas baigiasi. Būki geras, Alfonsai, atsiųski bent po sakinį apie Vydūną ir Keturakį tavo indėlio užsklandai anoje egzodo knygoje [prašomi tekstai K. Bradūno ir R. Šilbajorio redaguojamai knygai „Egzodo lietuvių literatūra“]. Labai lauksiu. Gyvuokim!

Kazys

K. Bradūno laiškas Alfonsui Nykai-Niliūnui. 1990 10 01.

Poezijos popietės dalyviai prie Vilniaus arkikatedros 1993 08 29. Iš kairės: V. Bagdonas, K. Bradūnas, J. Juškaitis, kun. J. K. Matulionis, B. Brazdžionis, A. Puišytė, kun. E. Atkočiūnas. A. Žižiūno nuotrauka.

Malonus Bernardai,

O tos jėgos, jau ir mano kartais baigiasi. Dar vis negaliu atitokti po Henriko Nagio mirties. Pastaraisiais metais jisai jau vis tarpais sirguliuodavo, užsukdavo į ligonines, turėjo bėdų ir su širdimi. Užpernai Vilniuje dar smagiai pabendravome, bet šių metų pradžioje iš Baltimorės ir iš Montrealio dar skambindavomės telefonais, ir neatrodė, kad viskas turės baigtis palyginti taip greitai. Buvome jau metų metais įpratę į jo pasiskundimus bei negales kartais žiūrėti kaip į nebūtinai pavojingą dalyką. Ir baisiai skaudžiai suklydome. Atrodo, kad poeto Henriko pelenai bus atvežti į Vilnių ir urna užkasta Antakalnio kapuos. Kada tai bus , kol kas čia turbūt dar niekas nežino. Kaip jau čionai įprasta, viskuo tikriausiai pasirūpins Rašytojų sąjunga.

Didžia dalimi mudviejų su Kazyte čionykštės mintys taip ir pinasi apie jau iškeliavusius bičiulius, draugus, pažįstamus, šeimynikščius. Vis nueiname į Antakalnio kapus ir vis ten lankome mielųjų Eugenijaus Matuzevičiaus ir Česlovo Grincevičiaus kapus. Buvome nuvažiavę į Aukštaitiją – į Sudeikius prie Alaušo ežero. Ten buvo sunku ir liūdna prie Juozo Girniaus kapo gražios bažnytėlės šventoriuje. O rugpjūčio 17 d. atsidūrėme netoli Panevėžio – Raguvoje. Ten vietos žmonių buvo minimas Bronius Krivickas: buvo pašventintas paminklas prie jo kapo Putiliškių kaimo kapinaitėse, aukojamos Mišios Raguvos bažnyčioje, o po jų vyko Broniaus, kaip rašytojo ir kaip partizano, minėjimas vietos kultūros namų salėje. Tai matai, Bernardai, kokios nuotaikos ir kokios dienos mudu su Kazyte čia supa. Bet negali sakyti, kad viskas taip nepakeliamai gedulinga. Ačiū Dievui, mudu abudu dar krebždame pusėtinai ir kokiomis ligomis dar negalime skųstis. O šiaip ir šviesesnių dienelių galima pasirinkti. Tiesa, šiemetiniu Poezijos pavasariu nesižavėjau. Į jokias provincijas ta proga nevažinėjau. Net ir labai kviečiamas nevažiavau su laureate Julija į gimtuosius Kiršus. Tiesiog nepatogu ten pasirodyti su linksma kompanija, kai čia pat mano gimtoji sodybvietė dar vis brūzgynas ir šiukšlynas ir svetimose rankose. Paskaičiau tik porą eilėraštukų Universiteto Sarbievijaus kieme baigminėje, poezijos renginių popietėje.

Beje, Bernardai, Rašytojų sąjungos galva Valentinas Sventickas mane kalbina paruošti naujo savo rinkinio rankraštį. Sąjungos leidykla išleistų. O aš dėl to abejoju: ar verta? Būtų gal knygelė apie 80-90 psl. Tik kokių stebuklų tenai nebūtų. Kai Vinco Ramono prašydavau „Draugo“ kultūriniam priedui novelės, jis atsakydavo: Nieko nerašau, nes geriau neparašysiu, ką jau esu parašęs. Šitai dabar taikau sau ir todėl abejoju tų pagrėbstų leidyba. O jeigu įsidrąsinęs knygutę ir leisčiau, neapsispręsčiau dėl pavadinimo. Kuris iš jų Tau labiausiai patiktų: „Apie žemę ir dangų“; „Toli nuėjo laikas“; „Tik žvaigždės tos pačios“; „Belaikė valanda“. Na bet aš čia tik save apsirašau. Ir kaip jau matai – daina be galo. O kaip Jūs laikotės? Kaip sveikatėlės? Labai norime, Bernardai, Tavo naujo rinkinio. Būk žmogus – išleisk!

Su sveikinimais ir visokeriopos stiprybės linkėjimais Bernardui ir Aldonai

Abu Kaziai Bradūnai.

K. Bradūno laiškas B. Brazdžioniui. 1996 08 26.

Iš kairės: B. Brazdžionis, K. ir K. Bradūnai, A. Brazdžionienė. Vilnius, 2000 m.

Malonus Bernardai,

mudviejų susirašinėjime paštai, manau, pasiekė „greitumo‘‘ rekordą: paties rašytas man kalėdinis laiškutis su gruodžio 16 dienos Los Angeles pašto antspaudu mane pasiekė tik šiandien su sausio 29 Vilniaus antspaudu. Tai tau ir kompiuterinis susižinojimo amžius!!!

Smagu buvo gauti Jūsų laiškelį, nors ir ilgai užtrukusį kelionėje. Gera buvo iš rašto matyti, kad dar tavoji ranka nedreba, kad esate sveiki ir gyvi. Ir mudu čia su Kazyte dar vis krebždame, daugiausia nueidami į Filharmonijos koncertus. Jie tai tikra atgaiva. Kai tuo tarpu vaidybiniai teatrai yra paversti cirkais. Į juos todėl ir neskubame.

Su čionykščiais rašytojais kokių nors labiau artimų bičiulysčių nesame užmezgę. Jie vis tiek yra kitokie. O artimiau pabendraujam su Birute Pūkelevičiūte, kuri čia visai gretimam name yra įsigijusi butą.

Nauji mano eilėraščiai yra jau gana reti. Todėl bandau visus parašytus ir sudėtus į knygas parodyti vienu leidiniu. Taip jau esu sutaręs su leidykla „Aidai‘‘, esančia prie „Naujojo židinio‘‘. Gal šiemet ir išeis? Tai tiek šį kartą. O mieliesiems Aldonai ir Bernardui visokeriopos stiprybės linki Kazytė ir Kazys Bradūnai.‘‘

K. Bradūno laiškas B. Brazdžioniui. 2001 01 29.

Kazys Bradūnas. LR Seimo archyvo nuotrauka

Tekstai ir dauguma nuotraukų – iš Virginijos Babonaitės-Paplauskienės knygos „Kazys Bradūnas. Archyvai“ (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2016). Šioje knygoje išspausdintus poeto K. Bradūno laiškus žmonai Kazytei skaitykite čia