Viltis suprantama įvairiai – dažnai ji tapatinama su gyvenimo optimizmu arba vertinama kaip naivaus žmogaus, nuo gyvenimo bėgančio idealisto bruožas. Spalio pradžioje Vilniaus pranciškonų vienuolyne viešnia iš Lenkijos ses. prof. habil. dr. Adelajda Sielepin CHR, vedė pokalbių ciklą krikščioniškos vilties tema, remdamasi lietuvio Mykolo Giedračio gyvenimo pavyzdžiu.

Ses. Adelajda Sielepin CHR yra Popiežiaus Jono Pauliaus II universiteto Krokuvoje (UPJPII) Liturgijos teologijos katedros vedėja. Jos interesų sritys apima liturgijos teologiją, dvasingumą, krikščioniškąją iniciaciją ir katechetų formaciją. Sesuo Adelajda priklauso naujai vienuolių bendruomenei, susikūrusiai prie Šv. Morkaus evangelisto bažnyčios Krokuvoje, kur gyveno ir buvo palaidotas Mykolas Giedraitis – kandidatas į altoriaus garbę, viduramžių Lietuvos tikėjimo liudytojas (1420–1485), zakristijonas, Atgailos regulinių kanauninkų vienuolyno narys.

Lietuvoje vedėte rekolekcijas apie viltį, kuri neapgauna, kuri išsipildo. Šiandienos pasaulyje krikščionims labai sunku gyventi šia dorybe. Jaučiamas nesaugumas dėl politinių ir socialinių įtampų aplink mūsų šalį; stebime migracijos reiškinį visame pasaulyje; dėl technologijų raidos sunku įsivaizduoti, kaip atrodys pasaulis po kelių dešimtmečių. Ką vilties dorybė mums kalba šiomis aplinkybėmis?

Viltis nėra tiek ateities laukimas, kiek pasitikėjimas Dievu šiandien – tai nuolatinis Jo buvimo ir meilės prisiminimas, atsigręžimas į Jį ir veikimas, suvokiant iš Jo sklindantį artumą bei gerumą. Krikščioniškoji viltis nesiriboja žemiškais dalykais, ji labiausiai apima galutinį išgelbėjimą ir išganymą. Nesvarbu, kas nutiks, Dievas visada yra su mumis ir įgalina mus dorotis su žemiškomis problemomis dorais būdais.

Kaip galime žinoti, kaip atrodys pasaulis? Mes nežinome, kaip atrodo Dievo Karalystė ir nėra reikalo ką nors planuoti, užtenka tiesiog sekti Viešpatį, lėtai, kantriai, užtikrintai ir ištvermingai.

Šitaip elgdamiesi, mes gebame mąstyti, dirbti ir veikti žmonių labui, neprojektuodami jokios žemiškos gyvenimo vizijos, bet susitelkę į galutinį tikslą, Dievą su mumis, Emanuelį bendrystėje su mumis, – ir ši bendrystė jau prasideda čia ir dabar per Eucharistiją. Toks yra Kristaus mokinių kelias. Kiti gali jo nesuprasti, tad mes gyvename taip ir už juos.

Kaip nutiko, kad tapote naujos vienuolinės bendruomenės nare? Ar galite trumpai ją pristatyti?

Visa istorija – grynai Dievo darbas. Esu vienintelis vaikas šeimoje ir niekada nemaniau stoti į jokį vienuolyną, tiesiog galvojau apie pašvęstąjį gyvenimą, kurį būtų galima gyventi pasaulyje. Buvau pasaulietinio pašvęstojo gyvenimo moterų instituto narė, kuriam vadovavo būsimasis vienuolyno steigėjas vyskupas Vaclavas Świerzawski. Greitai suvokiau, kad labiau norėčiau nešioti konkretų ženklą, abitą, kuris padėtų tapatinti mane su pasišventimu ir įžadais Dievui. Taip pat suteiktų pasitikėjimo kitiems, kurie ieško Dievo, kalbėtis tiesiogiai su manimi apie dvasinius dalykus, nelaukiant tinkamų aplinkybių, kurių kartais gali tekti ilgai laukti įprastoje sekuliarioje aplinkoje.

„Magnificat“ archyv. nuotr.

Šis troškimas sutapo su katechumenato įkūrimu Krokuvoje. Aš tapau atsakinga už katechumenato centrą. Po metų palydėjimo trys iš mūsų iš minėtojo instituto panorome įkurti vienuolinę bendruomenę, skirtą palydėti suaugusiuosius tikėjimo keliu, – nekrikštytus ir pakrikštytus, bet prašančius tolesnio palydėjimo. Taip 1990-ųjų rugsėjį prasidėjo Šv. karalienės Jadvygos seserys, tarnaujančios Dabarties Kristui

Kaip jus patraukė Mykolas Giedraitis? Ar jis dar gali būti aktualus ir mums?

Mykolas Giedraitis yra antrasis mūsų bendruomenės globėjas kartu su šv. karaliene Jadvyga iš Anžu dinastijos. Jis yra vienas pirmųjų aukštos kilmės grynakraujų lietuvių krikščionių, kuris buvo visiškai pasišventęs Kristui, net ir neturėdamas galimybių gauti gero dvasinio vadovavimo, būdamas raišas ir dėl to praktiškai įkalintas savo namuose. Jo grynas tikėjimas ir meilė padarė jį giliai pamaldžiu ir išmintingu žmogumi. Jis traukė kitus, patardavo jiems ir meldėsi už juos. Jis sugebėjo pamatyti ir susitelkti į savo gebėjimus bei galimybes, o ne į silpnumą, tad mėgavosi gyvenimu, darbu ir artima bendryste su Kristumi ir Jo Šventąja Mergele Motina.

Mykolas Giedraitis gali pamokyti mus pasitikėti Kristumi, kai viskas aplink yra nepatvaru ir netikra, žmonės veidmainiai ir egoistiški.

Man jis yra pavyzdys didelio tikėjimo ir pamaldumo autentiškumo, brandaus šventumo, nepaisant sunkių gyvenimo sąlygų. Vėliau gyvendamas svetimoje šalyje (Lenkijoje), jis norėjo pasitraukti iš viešo gyvenimo nusižeminime ir tyloje, nuolankiu darbu ir širdies svetingumu. Jis išklausydavo žmonių rūpesčius ir užtardavo juos. Jis rodo, kad šventumas yra įmanomas bet kuriomis aplinkybėmis, net ir be vadovavimo ar apsaugos. Vien gilus tikėjimas ir Jėzaus prisiminimas yra pamatas, ir jeigu yra tikras, gali sužydėti nuostabiai gražiu dvasingumu. Jis atskleidžia krikščioniško dvasingumo esmę.

Šiandien Mykolas yra zakristijonų, ligonių ir senų žmonių globėjas. Jis gali pamokyti mus pasitikėti Kristumi, kai viskas aplink yra nepatvaru ir netikra, žmonės veidmainiai ir egoistiški. Jis įrodo, kad bet kuris dvasingumas ir šventumas priklauso ne nuo didžių įspūdingų darbų ar neeilinių patirčių, bet nuo sąžiningos, nuoširdžios bendrystės ir darnos su Kristumi. Jis yra autentiško krikščioniško dvasingumo liudytojas.

Esate liturgijos ir dvasingumo tyrinėtoja. Kaip vertinate šiandienes diskusijas apie teisingas liturgijos formas?

Priklauso, ką turite omenyje. Bet kokie liturgijos šventimo pakeitimai ir atsinaujinimo tendencijos siekia, kad liturgija būtų arčiau širdies. Vertimai į šnekamąsias kalbas padeda ir skatina gilesnį maldų ir apeigų supratimą, nes liturgija reikalauja aktyvaus ir vaisingo įsitraukimo.Tačiau vertimo į gimtąsias kalbas negana: privalome ne vien suprati žodžius, bet ir jų prasmę.

Pal. Mykolo Giedraičio vardo koplyčia Krokuvoje. „Magnificat“ archyv. nuotr.

Todėl dar svarbesnis dalykas yra tinkama liturginė katechezė, liturginis ugdymas ir įvesdinimas į ją, galintis atgaivinti mūsų sielas, atverti ir paruošti tinkamam pajautimui, supratimui ir bendravimui su Kristumi Šventojoje Dvasioje – ir liturgijos metu, ir po jos. Tokia sielovados rūšis dar nėra populiari, tačiau šia kryptimi jau einama pastaraisiais dešimtmečiais.

Ar sutinkate su tais, kurie teigia, jog kartais pernelyg susitelkiama į liturgiją, pamirštant likusį kataliko gyvenimą?

Manau, kad yra kaip tik priešingai. Kai kurios grupės itin atidžiai puoselėja liturgiją. Tačiau dažniausiai liturgija yra paskutinėje vietoje, nors nuolat kartojama, jog tinkamai rūpintis ja yra būtina. Pavyzdžiui, taip nutinka su liturgijos teologija, dvasingumu, kurie yra labai jaunos krikščioniškos veiklos šakos.

Liturgija, būdama bendrystės su Kristumi, tad mūsų giliausio perkeitimo, šaltinis, yra susijusi ir reikšminga visoms mūsų gyvenimo sritims. Vienybė su Kristumi daro poveikį mūsų etikai, motyvacijai ir intencijoms, tad liturgija pasirodo besanti lemtingas veiksnys, mūsų šventumo ir kilnių darbų šaltinis.

Ką manote apie šiuolaikinę visuomenę: kodėl Bažnyčiai taip sunkiai sekasi pasiekti modernaus žmogaus širdį? Sunku patikėti, kad šiandienos žmogus yra mažiau religingas nei ankstesnės kartos. Tačiau įvyko lemtingų pokyčių. Kokie jie? Kaip jūs matote situaciją?

Pasaulis šiandien labai kenčia. Matome rimtą disproporciją ir įtampas dabartinėje visuomenėje. Bažnyčia toliau vadovaujasi Kristaus įsakymu skelbti Evangeliją ir krikštyti, tad misionieriška veikla yra teisinga ir tinkama. Pasirenkami įvairūs metodai, tačiau gal ne visada jie būna tinkami. Kartais pasirenkami metodai būna panašūs į pasaulietinius, kas nėra geriausias dalykas, nors, žinoma, žmonės yra silpni ir nuolat mokosi.

Civilizacijos procesas be galo spartus, darantis poveikį ir keičiantis mąstymą daug greičiau nei mes sugebame sugalvoti naujų ir adekvatesnių evangelizacijos būdų.

Šiandien žmonės yra visiškai kitokie. Civilizacijos procesas be galo spartus, darantis poveikį ir keičiantis mąstymą daug greičiau nei mes sugebame sugalvoti naujų ir adekvatesnių evangelizacijos būdų.

Blogų dalykų invazija yra tokia stipri, kad krikščioniškoji formacija reikalauja daugiau intymių ir gilių, preciziškų pastangų. Jos turi būti individualizuotos, nes masinė evangelizacija atrodo jau pernelyg sekli šiandienos mentalitetui ir gebėjimams. Ji reikalauja dialogo „akis į akį“, „širdis į širdį“.

Kokia yra evangelizuotojo užduotis šiandien?

Žmogus, kuris nori būti tikras Kristaus apaštalas, pirmiausia turi būti jo mokinys. Jis visą laiką puoselėja šią mokinystę. Gali palydėti žmogų, kai pats keliauji, eini pirmyn. Tai evangelizacija savo pavyzdžiu, autentiška patirtimi ir per šią prizmę pereina viskas, ką sakai ar siūlai.

Paskui meilė, tikra meilė žmonėms, empatija, užuojauta ir kantrus žmonių išpažinčių, rūpesčių, problemų išklausymas. Nėra jokio laiko limito, nėra prarasto laiko ir nėra problemos be sprendimo. Su Visagaliu Dievu gali visada rasti kelią savo broliui ar seseriai. Tai labai drąsinantis ir palaikantis veiksnys evangelizacijoje, palydint žmones jų tikėjimo kelyje.

Masinė evangelizacija atrodo jau pernelyg sekli šiandienos mentalitetui ir gebėjimams. Ji reikalauja dialogo „akis į akį“, „širdis į širdį“.

Trečiasis veiksnys yra kompetencija, žinios, kurios yra būtinos, norint perduoti patikimą, tikslų atsakymą. Žmonėms patinka pagarba, paguoda ir informacija, tačiau jiems labai malonu tiesą atrasti patiems. Mes privalome suteikti jiems tokią galimybę!

Susirašinėjo Saulena Žiugždaitė