Poetė, literatūros kritikė Lina Buividavičiūtė.

Laikantis gražios tradicijos, jubiliejinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš“ atidarymo scena kasmet užleidžiama pradedantiesiems muzikos ir poezijos kūrėjams. Jau spalio 17 dieną M. Mažvydo bibliotekos Muzikavimo erdvėje vyks iš legendinių „Naktinėjimų“ išaugęs dainuojamosios poezijos vakaras „Akustiniai reikalai – tekstų formos“, kuriame tekstai išreiškiami ir muzikiniu skambesiu, ir gyvu žodžiu.

Čia savo kūryba dalysis jauni muzikos atlikėjai ir jaunieji poetai, taip pat kviestiniai vakaro svečiai – Raminta Naujanytė-Bjelle bei Gytis Ambrazevičius. Jie atliks dainas, kurioms muziką kūrė jie patys, o žodžius – moksleiviai, dalyvavę „Pro laisvės langus“ kūrybinių eilių rašymo dirbtuvėse. Tarp jaunųjų vakaro poetų – ir neseniai savo pirmąją poezijos knygą „Helsinkio sindromas” išleidusi Lina BUIVIDAVIČIŪTĖ. Apie išlikti padėjusią kūrybą su Lina kalbasi renginio programos sudarytojas Eginas Grajauskas. 

Esi literatūros kritikė, poetė, mama. Kas dar? Kokie būtų tie keli žodžiai, kuriais labiausiai galėtum nusakyti, kas esi, kuo jautiesi?

Šiuo momentu savo savastį tapatinu su Janinos Degutytės eilėraščiu „Striptizas“. Dar man patinka toks banalokas pasakymas – būties valkata. Dažnai jaučiuosi pakraščių žmogus, keistas, daug vidinės tamsos turintis žmogus, skaudantis, kuriantis ir griaunantis žmogus, netelpanti savyje, kituose, pasaulyje, gaivališka kaip kokia Dina. 

Nesuprastas žmogus?

Yra ir suprantančių, ir nesuprantančių. Pastaruoju metu jaučiuosi net labai suprasta. Ir šiuo metu kiti mane supranta gal net geriau nei aš pati.

Kur šiuo atveju atsiduria tavo poezija? Ar tai – tam tikros formos savęs išraiška, o gal savęs pažinimo, pamatymo kitu kampu procesas?

Pirmoji knyga („Helsinkio sindromas“) – siekis įtekstinti save, fiksuoti traumas, besitęsiančias nuo senelių iki mano pačios vaiko. Liudyti kartu savo ir kito pasaulį. Dabar rašomi tekstai gal net labiau konceptualūs – noriu parašyti apie konkrečius dalykus, kurie, manau, svarbūs ne tik man. Todėl ir sakiau, kad noriu, jog mano poezija būtų laikoma ne tiek išpažintine, kiek atpažintine.

Kada pirmąjį kartą sąmoningai supratai, kad užsiimsi poezijos rašymu?

Pirmąjį eilėraštį apie mylimiausią žaislą paršiuką Čiuką parašiau būdama antrokė. Paskui sekė tolesni bandymai, bet žiūrėjau į save iš šono, supratau, kad rašau banalybes, tai – ne poezija. Prieš dvejus metus įvyko lūžis. Per ligą, per ribines būsenas įvyko tam tikras šuolis. Ne, aš netapau ir nesijaučiu didele poete, bet jau turiu pasakyti šį tą kitam. Ir pasakyti ne pačiu banaliausiu būdu. Jau galiu sukurti savo Sindromą. Taigi prieš dvejus metus, per psichoterapiją įsižiūrėjus į save iš visokių kampų, supratau, kad renkuosi šį kelią.

Su savais tekstais santykis sudėtingas. Nepaisant to, kad rašau literatūros kritiką, save vertinti man gana sunku. Aš puikiai suprantu, kad nekuriu šedevrų, niekada nekursiu, ir anaiptol ne visi mano tekstai yra gana geri.

Suprantu, kad poezija tau padėjo išgyti. Ar gali drąsiai sakyti, kad poezijos rašymu užsiimsi iki pat pabaigos? 

Poezija man nepadėjo išgyti, bet padėjo išlikti, išgyventi. Poezija ir sūnus. Ir dar pasislėpę gaivališkumo likučiai. Poezija man labai brangi, o rašysiu ją, matyt, tol, kol turėsiu, ką pasakyti. 

Kokius jausmus kelia parašytas, pabaigtas eilėraštis?

Iš pradžių būna smagu, bet paskui perskaitau dar ir dar, ir suprantu, kad labai čia jau švęsti nėra ko, reikės taisyti ir į šedevrą nė velnio nepanašu (šypsosi).

Ar eilėraštis būna baigtas?

Kadangi kūrybą tęsia skaitytojų interpretacijos, tam tikra prasme jis niekada nebūna baigtas. Vis dėlto turiu tokių tekstų, iš kurių jau nemesčiau nė žodžio, ir nieko nepridėčiau. Bet ne todėl, kad tas eilėraštis labai geras, o todėl, kad jaučiu, jog jis turi būti būtent toks.

Kaip vertini savo tekstus? Koks geriausias tavo parašytas eilėraštis? Kas tau yra geras eilėraštis?

Su savais tekstais santykis sudėtingas. Nepaisant to, kad rašau literatūros kritiką, save vertinti man gana sunku. Aš puikiai suprantu, kad nekuriu šedevrų, niekada nekursiu, ir anaiptol ne visi mano tekstai yra gana geri. Galiu pasakyti, kokie mano tekstai atrodo autentiškiausi: „Vaikystė“, „Negauti Nobelio“, „Mano ragana“. Geras eilėraštis – jaudinantis eilėraštis, provokuojantis emocijas. Labai žaviuosi kolegų eilėraščiais, kuriuose viskas labai tiksliai sukalta, nėra nereikalingų priemaišų. Aš taip nemoku.

Taigi mano cikle kalbama moters, mamos lūpomis: ji nelaukė to vaiko, nesusitaikė su kūno pokyčiais, nemylėjo, smurtavo prieš jį. Ir koks tas vaikas užaugo – štai, ką norėjau įtekstinti.

Ar muzika padeda rašymui?

Man padeda. Pagal mylimų „Depeche Mode“ dainas netgi rengiuosi rašyti poezijos ciklą.

Kodėl „Depeche Mode“?

Man buvo aštuoniolika, kai gavau dovanų jų albumą „Exciter“. Mane užvaldė jų tamsa, jų seksualumas, jų gylis. Iki dabar.

Kokie tavo ateities planai? Ką ketini nuveikti?

Kadangi mano pačios buvimo dukra ir mama patirtis nėra vien tik šviesi, nusprendžiau parengti ciklą pagal garsią knygą ir filmą „Pasikalbėkime apie Keviną”. Ši istorija mane supurtė iki gelmių. O juk apie motinystę niekas lietuvių poezijos lauke taip nerašė, bent aš neskaičiau. Taigi mano cikle kalbama moters, mamos lūpomis: ji nelaukė to vaiko, nesusitaikė su kūno pokyčiais, nemylėjo, smurtavo prieš jį. Ir koks tas vaikas užaugo – štai, ką norėjau įtekstinti. Jei leidyklos ir redaktoriai nepasibaisės, visi šie ciklai bus kitoje mano knygoje. 

Ar skaitysi ištraukų iš šių ciklų festivalio „Tai – aš“ renginyje „Akustiniai reikalai – tekstų formos“?

Norėčiau, jei organizatoriams nebaisu. Pažadu nesikeikti, bet šoko bus.

Manau, kad šiandien poezija ir yra nusiteikusi šokiruoti, sukrėsti žmogų, taip žadinant jį iš kasdienybės. Sutinki?

Taip, sutinku. Gal ne visada reikia šokiruoti, nes sukrėsti galima ir kitais būdais – čia kaip kam pavyksta.

Tarptautinis dainuojamosios poezijos festivalis „Tai – aš” rengiamas nuo 2003 m. sukūrė savo legendą: jaukūs vakarai, prasmingi atlikėjų dainų tekstai, išradingos muzikinės kompozicijos ir nuoširdžios klausytojų simpatijos kasmet sutraukia didelį pulką šio festivalio gerbėjų. Festivalio metu taip pat vyks tarptautinės edukacinės kūrybinių dirbtuvės „Tai – mes“. Dirbtuvės, skirtos 8–12 klasių moksleiviams ir studentams, siekia suburti rašančius ir kuriančius įvairių tautinių bendruomenių narius, užmegzti tarpkultūrinį dialogą ir paskatinti bendram kūrybiniam veiksmui, plėtoti dainuojamosios poezijos žanrą. Norint dalyvauti dirbtuvėse, reikia užpildyti dalyvio anketą ir atsiųsti iki spalio 16 d. el. paštu taimesedukacija@gmail.com. Festivalį iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, LR kultūros ministerija.

Plačiau www.tai-as.lt. Bilietus platina Bilietai.lt.