Po šių įvykių Dievas išbandė Abraomą. Jis tarė jam: „Abraomai!“ Šis atsiliepė: „Aš čia!“ (Pr 22, 1).

Tada Jis liepė paimti savo vienturtį sūnų, kurį myli, ir paaukoti jį viename kalne, kurį nurodys. Abraomas neklausė ,,kodėl?“, nesvarstė ir neieškojo kitų sprendimo variantų. Jis pasibalnojo asilą, pasiėmė du tarnus, savo sūnų Izaoką ir leidosi į kelionę. Nes jo tikėjimas buvo stiprus.

Toks tikėjimas kartais būna vaikų širdyse. Pavyzdžiui, suklaupus prie altoriaus Šventai Vakarienei... Ratas buvo didelis ir jis (tada jam buvo kokie ketveri) stebėjo, kaip prieidamas kunigas vienam po kito į ištiestą ranką įdeda duoną. Tada priėjo prie jo, pasilenkė ir uždėjęs ranką palaimino. Jis nedrąsiai išplėstomis akimis pažiūrėjo į vieną šoną, į kitą, po to – dar kartą, ir labai labai atsargiai pakėlęs ranką pasičiupinėjo savo pakaušį. Ir nieko neradęs, tyliai pasakė: „nukrito...“

Tokiu pat tvirtu tikėjimo pagrindu vėlesniais metais pelės vietoj iškritusio danties naktį atneša po pagalve pinigėlį, meluojama tikintis, kad neišaiškės tiesa, vagiama, raminantis, kad niekas nesugaus ir atgailaujama su viltimi, kad bus atleista. Visi poelgiai, tiek geri, tiek blogi, yra pagrįsti kokio nors stiprumo (pasi)tikėjimu.

Ramiau, kai tikėjimas ateina iš Dievo. O ne iš pasaulio. Saugiau ir sau, ir šalia esantiems. Tiesa, galvojant apie Abraomą, pakėlusį peilį virš savo sūnaus, paguldyto ant sukrauto aukuro, tikriausiai retam kuriam iškyla harmoningas ir ramybę nešantis vaizdas, lydimas lyrinės muzikos garsų ir švelnaus vėjo plevenimo. Greičiau – begalinis skausmas ir sielvartas. Tačiau kartu – ir jėga. Tvirto tikėjimo.

Dažnai mums jo trūksta kasdieniuose dalykuose, jau nekalbant net apie pačią pradžią. Vos mus pašaukus, neretai vietoj „Aš čia!“, šmurkštelim slėptis lyg pelės. Netikim nei kvietimu, nei savo atsakymu. O užsimiršę ir išlindę imamės kurti alternatyvų tikėjimą tuo, ko nėra.

Mes susikuriame tikėjimą niekuo, juo patikime ir bandome įtikinti kitus. Daug nuolat besikeičiančių strategijų, įvairiausių sprendimo, o tiksliau – išsisukinėjimo – būdų. Mes šaukiame, kaip vienoje antraštėje gražiai parašyta, kad pagaliau ,,turime idėją, po kurios jokių kitų nebereikės“. Tačiau kam? Juk jau seniai nebereikia. Jau ne vieną tūkstantį metų. „Aš esu Viešpats, tavo Dievas,“ – ne kartą sakoma Biblijoje. O visa kita tėra mūsų atsakymas į šaukimą – „Aš čia!“. Mūsų įsiklausymas, tikėjimas ir pasitikėjimas. Įaugantis į kraują ir tradicijas.

Lankydamiesi musulmoniškoje Turkijoje, gyvenome miesto centre, daugiabučiame šiuolaikiniame name. Su rakinama laiptine, liftu ir interneto ryšiu. Geriant balkone arbatą, šalimais sustojo „Renault“ automobilis. Išlipo kaimynas, gyvenantis antrame namo aukšte, ir išsivyniojo tvirtą virvę. Tada atidarė mašinos dureles ir nuo galinės sėdynės ištempė ožį. Dideliais ragais. Pririšo jį po kitu balkonu, drebantį iš nuojautos apie artėjantį galą. Kaimynui nuėjus, iš gailestingumo ožį pavaišinome vėsiais kaktuso vaisiais. Artėjo keturios Kurban Bairamo dienos... Aukos šventė. Jos metu aukojamos avys, karvės, ožkos, kupranugariai, o valgiai iš paaukoto gyvulio mėsos dalijami kaimynams ir nepasiturintiems. Nepaisant dvidešimt pirmojo amžiaus ir idėjų, po kurių nebereikėtų nieko.

„Aš čia!“ – sako tvirta kaimyno laikysena, rankoje paruošus virvę ožiui pririšti.

„Aš čia!“ – sako išplėstos vaiko akys, rankoms beieškant nuo viršugalvio dingusios duonos.

Aš čia!“ – atsiliepė jis. „Nekelk rankos prieš berniuką, – tęsė, – nieko jam nedaryk! Dabar žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienturtį sūnų.“ Pakėlęs akis Abraomas pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. O tą vietą Abraomas pavadino „Viešpats parūpins“ vardu, kaip ir nūdien sakoma: „Viešpaties kalne bus parūpinta“ (Pr 22, 11-14).

Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr. 9

„Lietuvos evangelikų kelias“