Linh Pham/Unsplash.com nuotr.

„Pabaiga – liūdnas akordas? Pradžia, net liūdna, – geriau už džiaugsmingiausią pabaigą? Kartais pradžia gali būti pabaiga, o pabaiga – tiktai pradžia“, – taip baigiasi Icchoko Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką“. 1972 metais rašytojas ir kino scenaristas nusprendė palikti Lietuvą. Sovietiniams cenzoriams, sumalusiems I. Mero romaną „Striptizas“, negrabiai kaišiojantiems rankas prie jo scenarijų, pavyko tai, kas, laimei, nepavyko naciams – atskirti rašytoją nuo gimtosios žemės, tėvynės, kalbos.

Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą

1941 metų liepos 29 dieną Kelmės dvaro žvyrduobėje naciai ir jų talkininkai baltaraiščiai šaudė žydus. Icchoko tėvas Jehuda jau buvo sušaudytas Raseiniuose. Tą dieną buvo nužudyta ir mama Miriam. Tik vaikų kažkodėl nelietė, ir galiausiai Icchokas, kuriam tuo metu buvo vos septyneri, ir jo sesutė Janina buvo išgelbėti žmonių, apie kuriuos jau vėliau, ragindamas pastatyti jiems paminklą, I. Meras sakė: „Jie atliko iškiliausią tautinę pareigą. Jie anais laikais buvo tikroji tautos sąžinė. Jie buvo tautos dorovės žiedas, tautos dvasios didikai, nesvarbu, išsimokslinę žmonės ar paprastuoliai rašto nepažinę, ar dvasininkai, nešą tikrąją artimo meilę, ar paprasti valstiečiai, sudiržusiom rankom beriantys žemėn sėklą, prabundančią gyvybės daigu, visa savo esybe žiną žmogaus gyvybės vertę. Mes turime atminti ir garbinti jų didvyriškumą, grįstą sąžine, dora, artimo meile ir paprastu žmogišku gailesčiu.“

Vis dėlto 1972 metais I. Meras, didžiausią savo kūrybinių pastangų dalį skyręs būtent tų tragiškų nacių okupacijos laikų atminimui įamžinti, nusprendė palikti sovietinę Lietuvą. Profesorė Irena Veisaitė, kurią savo knygų dedikacijose I. Meras įvardija kaip draugiškiausią, tačiau kartu ir sąžiningiausią jo kūrybos vertintoją, rodo į savo svetainėje stovintį krėslą. „Čia sėdėdamas jis man pranešė apie ketinimą emigruoti. Buvau pritrenkta. Buvo be galo skaudu susitaikyti su tuo, kad jis paliks Lietuvą. Maniau, kad Icchokas čia yra labai reikalingas“, – kalbėjo I. Veisaitė. Tačiau rašytojas pripažino, kad po to, kai buvo smarkiai sukritikuotas „Pergalės“ žurnale pasirodęs jo „Striptizas“, jis ėmė jausti vidinį cenzorių. „Jis ėmė save kontroliuoti klausdamas, ar tą galima rašyti, ar ne. Iki tol jis net ir sovietinės cenzūros sąlygomis rašė laisvai“, – prisiminė I. Veisaitė.

Mūsų getas aptvertas, o anas – be tvoros

Jos žodžiai man priminė romano „Lygiosios trunka akimirką“ veikėją Janeką. Šis į Izaoko klausimą, kodėl su geltona žvaigžde gyvenąs gete, nors galėtų laisvai gyventi anapus geto tvoros, nes juk nėra žydas, atsakė taip: „Tu galvoji, kad tiktai getas yra getas. Neteisingai galvoji, Izia. Ten, toliau, – irgi getas. Visas skirtumas tik tas, kad mūsų getas aptvertas, o anas – be tvoros.“ Sovietiniais metais, anot I. Veisaitės, taip pat buvo gausu iš Maskvos sklindančio antisemitizmo, be to, net ir vadinamais atlydžio metais klestėjo tartiufizmas, buvo gausu melo. Žvelgiu į tuos laikus kaip į totalitarizmą, kurio svarbiausias taikinys buvo jau ne kūnas, o siela.

Sielos pavergimo per cenzūrą ir primestos savicenzūros bijojo ir I. Meras. „Jis nebuvo sovietinis rašytojas, nesikišo į politiką. Jam svarbiausi buvo egzistenciniai klausimai. Tuo laikotarpiu jo kūryba buvo labai novatoriška, nes visur aplink vyravo socialistinis realizmas“, – pasakojo I. Veisaitė.

Anot jos, I. Meras labiausiai baiminosi, kad, gyvendamas su vidiniu cenzoriumi, jis nebegalės nieko sukurti. Tuo metu mažai kas tikėjosi, kad Lietuva jų gyvenimo laikotarpiu taps nepriklausoma. Sovietų Sąjungos narvo griūtimi tikėjo vienetai, tarp jų I. Veisaitės pusbrolis Aleksandras Štromas. Tačiau bendra atmosfera buvo slogi, persunkta melo.

Viskas yra loterija

Icchokas vylėsi galėsiąs kurti emigracijoje, tačiau I. Veisaitė teigia jį perspėjusi: „Aš jam sakiau, kad jis praras ryšį su kalba, kuria rašo, nes ne visi yra kaip Nabokovas. Sakiau, kad jis praras ryšį su savo skaitytojais. Paskui aš jam sakiau, kad jis yra reikalingas čia. Tačiau jis buvo pasiryžęs emigruoti, to norėjo ir jo žmona. Be to, tuo metu buvo kilusi migracijos į Izraelį banga.“ Išvykus I. Merui, I. Veisaitei liko prisiminimas – iš rašytojo, padedant giminėms, įsigytas pirmasis gyvenime automobilis.

„Jeigu nežinai, aš tau pasakysiu. Viskas yra loterija. Šachmatai – loterija. Pasaulis – loterija, ir tavo gyvenimas – loterija“, – Izaokui romane „Lygiosios trunka akimirką“ byloja geto komendantas Šogeris. Taip, tiesa, tokie naciai kaip Šogeris manėsi, kad loterijoje jiems, arijams, iškrito laimingas bilietas, leidęs spręsti, iš kieno gyvybių bus žaidžiamos šachmatų partijos, rengiamos loterijos.

Izaokui, Abraomo sūnui, kuriam dabar tenka sunkiausias išbandymas, tenka spręsti, ką aukoti – save ar geto vaikus, save ir savo mylimąją ar kitus. I. Mero pasakojime gausu biblinių motyvų. Kadaise Senajame Testamente Abraomui teko išbandymas paaukoti savo sūnų Izaoką. Mūsų tragiškais laikais jau nuo aukojimo altoriaus išgelbėtas Izaokas turi dorotis su nežmoniška užduotimi. Izaoko iš „Lygiosios trunka akimirką“ personažas įkūnija moralinio apsisprendimo svarbą ir sunkumus kritinėmis akimirkomis.

„Man I. Mero kūryba yra labai brangi. Jis buvo novatorius, ieškojęs naujų kelių, naujų išraiškos formų. Man visada labai patiko tai, kad jis rašo savotišku bibliniu stiliumi“, – pasakojo I. Veisaitė. I. Meras ieškojo formų, kurios leistų atverti žmogaus, istorinio laikotarpio gelmę.

Pasakykite Lietuvai – negrįšime

Tiesa, emigravęs į Izraelį, anot Irenos, jis greitai suprato, kad iš kūrybos ten jau neišgyvens. Teko Icchokui prisiminti ir kadaise įgytą inžinieriaus specialybę. Tačiau svarbiausia – jis prarado savo ryšį su mylima Kelme, iš kurios buvo kilęs, kurios šnekta kalbėjo. „Mes susirašinėjome su juo gana reguliariai. Jis visada ilgėjosi Lietuvos, lietuvių kalbos, lietuviškos gamtos. Manau, kad jo likimas yra tragiškas. Kažkas panašaus nutiko ir režisieriui Jonui Jurašui, kurio aukso amžius taip pat buvo čia, Lietuvoje, tačiau režimas privertė jį rinktis emigraciją. Kai šaknys pakertamos, medis nebeauga“, – pasakojo I. Veisaitė.

Pokalbio pabaigoje ji man perskaitė Icchoko sesers Janinos rašytojai Vandai Juknaitei siųstą eilėraštį, kuris savo forma gal ir nėra poetinis šedevras, tačiau savo gelme yra kupinas giliausio ilgesio gimtajai žemei.

Plevėsavo šilkinė trispalvė

Ramat-Gano žaliam stadione

Ir pakilo į dangų balionai –

Rudeninės lietuviškos astros.

 

Kambarinės lietuviškos oleandros

Čia žydi ir žydi gatvėse.

Čia niekada nesibaigia karas

Ir mana iš dangaus čia nekrenta.

 

Aš lietuvišką „Tėve mūsų“

Jau seniai išmokau hebrajiškai,

Ir baltoji kalvota Jeruzalė

Mane nuvedė Kryžiaus kelias.

 

Čia visi Dievai susitiko,

Ir visi Dievai nesusitarė,

Ir praėjusi Kristaus Golgotą

Aš pravirkstu prie Verksmų sienos.

 

Aš pašiurpstu Jad-Vašeme

Ir ieškau lietuviškų medžių pasaulio Teisuoliams,

Ir randu lietuviškas motinas

Tarp tų, kuris mus priglaudė.

 

Ir melsvai balti šešiakampiai

Pavirto geltonais lapais,

Ir deginanti Jeruzalės saulė

Išbaltino linines lietuviškas drobes.

 

Paimkit tas astras į Lietuvą,

Padėkit tas astras ant kauburio,

Uždekite žvakę per Vėlines

Kelmėje, po pušike.

*

Ar dar skęsta saulė Baltijoj?

Ar dar stiebiasi į dangų Ona?

*

Pasakykite Lietuvai – pasiilgome

Pasakykite Lietuvai – negrįšime.

Kaip ir jo sesutė, I. Meras negrįžo gyventi į Lietuvą jai atgavus nepriklausomybę. Kelis kartus čia tik lankėsi. Dažniau keliauti neleido ir sveikata. Buvo įvertintas Nacionaline premija ir visada Izraelyje darbavosi kaip Lietuvos ambasadorius. Ilgėjosi savo gimtosios Kelmės, tačiau jo paties gyvenimas, kaip ir kitų panašaus likimo žmonių, tiksliai gali būti apibūdintas jo paties romano pavadinimu – lygiosios trunka akimirką. Tokiu atveju dažnai tenka rinktis tarp blogo ir dar blogesnio varianto, norint kažką išsaugoti, neišvengiamai kažką brangaus tenka paaukoti.

Galvodamas apie I. Merą, visada prisimenu poeto Zbigniewo Herberto eiles apie apsiaustą miestą ir jo gynėjus:

Ir jei Miestas išnyks bet paliks bent vienas

Jisai nešis Miestą tremties keliais savyje

Jisai bus Miestas.

Šios eilės puikiai tiko ir pačiam I. Merui, kuris savo kūryba išsaugojo sunaikintos gimtinės, pražudytų žmonių atminimą. Kad ir kur jis buvo, jis buvo Kelmė, jis buvo Lietuva ir visi jos žmonės.