unsplash.com nuotr.

Literatūros kritikė Elžbieta BANYTĖ LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“, Sjono „Iš didžuvės nasrų“ ir Agnes Ledig „Eik su juo“.

Simone de Beauvoir „Palaužta moteris“

Simone de Beauvoir yra legendinė asmenybė – ir kaip rašytoja, ir kai filosofė, ir kaip moterų teisių gynėja. Ypač ji vertinama už filosofinę esė „Antroji lytis“. Be to, jeigu su turbūt svarbiausiu prancūzų filosofų egzistencialistu Jeanu-Pauliu Sartre‘u sudarė vieną kanoninių XX a. porų, maždaug kaip Yoko Ono su Johnu Lennonu ar Diego Rivera su Frida Kahlo. Jie susipažino studijuodami: visi matė, kad S. de Beauvoir buvo labiau apsiskaičiusi ir subtiliau mąstanti, bet J.-P. Sartre‘as buvo drąsus, padūkęs, be skrupulų ir troško į save atkreipti dėmesį. „Taip myžo Zaratustra!“ – šaukdavo jis prieš išmesdamas vandens bombelę nelaimingajam ant galvos pro auditorijos langą.

1929 m. jiedu su S. de Beauvoir, nekeipdami dėmesio į visuomenės lūkesčius ir paskalas, susitarė dėl labai ypatingų santykių. Jie turėjo būti pora, bet nesituokti; turėjo teisę turėti kitų lytinių santykių ir aistrų, bet privalėjo vienas nuo kito to neslėpti ir nemeluoti.

Be abejo, tai buvo J.-P. Sartre‘o idėja: jis, nors buvo ne itin gražus, save suvokė kaip erotišką ir manė seksualines patirtis esant naudingas filosofijai ir šiek tiek nustebo, kai S. de Beauvoir su tokiomis sąlygomis sutiko. Taigi jie niekad neturėjo vaikų, kartu negyveno, abu turėjo kitų santykių – S. de Beauvoir vos kelis, atsitiktinius, o J.-P. Sartre‘as – nemažai.

Viena vertus, tai yra privatūs žymių filosofų (kurie, beje, lankėsi Lietuvoje, nes naiviai žavėjosi komunizmo ideologija), kita vertus, gali šiek tiek paaiškinti kultūrinį paskutinės S. de Beauvoir knygos „Palaužta moteris“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Jonė Ramunytė, kontekstą.

Šioje knygoje yra trys apysakos. Pirmoji „Santūrumo amžius“ pasakoja apie senstančią akademikų porą: vaikai užaugę, vyras domisi kitu, moteris jaučiasi apleista ir nereikalinga, tarsi nieko nebegalėtų pasauliui duoti, juo labiau kad sulaukė neigiamos paskutinės studijos recenzijos. Pora neišvengiamai sensta ir tai, kad nebedaug laiko telikę, o galbūt ir didesnis nerimas, verčia juos elgtis neištikimai.

Žinoma, tai nėra vien banali šeimyninė istorija, nors pasakojimo struktūra tokią primena: joje stipriai skamba ir egzistencializmo ataidai. Kad ir apysakos pabaiga: „Tolumoje – mirties siaubas ir atsisveikinimas; dantų protezai, išijas, luošumas, silpnaprotystė, vienatvė svetimame pasaulyje, kurio mes nebesuprasime ir kurio eiga tęsis be mūsų. Ar man pavyks nepakelti akių į tuos horizontus? A išmoksiu juos suvokti be siaubo? Mes kartu, ir tai mūsų šansas. Mes padėsime vienas kitam išgyventi tą paskutinį nuotykį, iš kurio nebegrįšime. Ar tai padarys jį mums pakenčiamą? Nežinau. Tikėkimės. Pasirinkimo nėra.“ (p. 83).

Antroji dalis „Monologas“ iš tiesų parašyta draminio monologo forma: suardoma skyryba ir imituojamas šnekamosios kalbos srautas. Ją visą sudaro piktos ir nusivylusios, kartėlio apimtos moters monologas Naujųjų Metų sutikimo vakarą. Jos frustracija dėl nesėkmingai nugyvento gyvenimo sprogsta ir išsilieja: galbūt ji gali erzinti, atrodyti isteriška, nepatikti, bet vis dėlto yra labai tikroviška: nei herojė, nei šventoji, tiesiog vieniša, turtinga, kiek palepusi ir... labai nelaiminga.

Pavadinimą knygai davęs tekstas „Palaužta moteris“ parašytas kaip dienoraštis. Vadinasi, S. de Beauvoir eksperimentavo skirtingais pasakojimo modusais. Kaip ir „Monologe“, čia beveik nebelieka išoriškų moters, vardu Monika, suvokimui detalių. Šalutiniai personažai, apie kuriuos ji pasakoja, atrodo negyvi, dekoratyvūs, marionetiški, ir tai gali trikdyti. Vis dėlto tai yra personažės suvokimas apie juos, todėl nenuostabu, kad ji susitelkusi į save, o nuo jų atsisiejusi. Jos vyras ką tik prisipažino, kad turėjo romaną su jaunesne, ir bando sudėlioti savo gyvenimą į vietas.

Apysakas sieja ne tik moters figūra ir nusivylimo būklė, bet ir tai, kad personažių kaukės nuslysta ir skaitytojas gali regėti labai aiškų, tiksliai įvardintą nejaukumą, nusivylimą savimi ir aplinkiniais, nereikalingumo pojūtį ir egzistencinę baimę, kurią sukelia atslūgusių aistrų tuštumos kartėlis ir aplinkinių, ypač mylimųjų, abejingumas.

Sjonas „Iš didžuvės nasrų“

Islandų literatūra – išties ypatingas fenomenas: skaičiuojama, kad ten statistiškai knygų vienam žmogui tenka daugiau negu bet kur kitur pasaulyje, o kas dešimtas islandas yra parašęs po knygą. Reikjavike rašytojų neišvengsi, kaip, beje, ir kitų menininkų: nepaprasto grožio ir islandų muzika, ir labai įdomūs tarpdisciplininiai menai.

Sjónas (tikr. Sigurjónas Birgiras Sigurðssonas) yra ne tik rašytojas, bet ir muzikantas, rašęs dainų tekstus net Bjork. Bene įdomiausias jo apdovanojimas – kad už dainų tekstus Larso von Triero filmui „Šokėja tamsoje“ jis 2001 m buvo nominuotas „Oskarui“. Sjonas  buvo atvažiavęs ir į Lietuvą – ir į „Šiaurės vasarą“, ir į knygų mugę. Rasos Baranauskienės išverstas romanas „Iš bangžuvės nasrų“ yra trečioji jo knyga lietuviškai: pirmos dvi – „Tavo akys matė mane“ ir „Baldras, šešėlio sūnus“.

Romano „Iš didžuvės nasrų“ veiksmas vyksta XVII a. Islandijoje. Šalį pasiekė Reformacija, tad keičiantis tikėjimui laikai neramūs ir žmonių įtarumas auga. Pagrindinis personažas yra poetas ir Jounas, smarkiai besidomintis gamtos mokslais, tapęs savamoksliu gydytoju ir ištremtas į nedidelę vienišą salą greta Islandijos. Ten jis gyvena vienišas ir neturi su kuo pasikalbėti išskyrus paukštį. Būtent iš šio monologo ir sužinome, kad čia – jau antroji pasakotojo tremtis.

Pirmą kartą jis iš Islandijos buvo ištremtas už šventvagystę – neva susidėjęs su velniu ir galįs prikelti mirusiuosius. Žinoma, taip nėra; tiesiog Jonas atsisako dalyvauti brutaliame svetimšalių banginiautojų išžudyme. Taigi toliau jis gyvena tik su žmona ir vaikais, kurių tik vienas suauga ir nenumiršta atšiauriomis sąlygomis. Apie jo žinias išgirdę danai nori priversti islandus atsiprašyti ir grąžina Jouną į jo gimtąją šalį, tačiau ten jo vos nenužudo ir ištremia dar kartą. Knyga baigiasi įdomiai perdirbti bibliniu Jonos ir banginio motyvu.

Tai yra keistas, mitologiškas, senųjų islandų sagų tradicija besiremiantis romanas: tarpais labai poetiškas, o kartais nenusakomai liūdnas, netgi žiaurokas. Jouno supratimas apie pasaulį yra be galo įdomus ir šiuolaikiniam lietuviui skaitytojui kiek egzotiškas mitų, tikėjimo, liaudies papročių ir senovinio tipo „išminčiaus“, „šamano“ derinys, Puikus Rasos Baranauskienės vertimas perteikia intonaciją ir šiaurietiškos kalbos turtingumą, kontrastuojantį su nelaimingu Jouno gyvenimu ir rūsčia aplinka.

Agnes Ledig „Eik su juo“

Šio romano pagrindinių veikėjų vardai – Romeo ir Žiuljetė – mane iš pradžių nuteikė kiek ironiškai: geresnių ar blogesnių Šekspyro perrašymų yra tiek, kad nebesuskaičiuosi. Toks pasirinkimas, lygiai kaip dramatiškas pavadinimas „Eik su juo“ ir moters veidas viršelyje, kuria banalios meilės istorijos lūkestį. Iš tiesų taip, tai – meilės romanas, bet labai gražiai Vytauto Bikulčiaus išverstas, ir gal todėl taip nesunkiai užkabina.

Siužetas dramatiškas ir panašus į televizinę melodramą: slaugytoja Žiuljetė gyvena su ją seksualiai išnaudojančiu ir jos visiškai negerbiančiu verslininkų Loranu. Ji niekaip negali pastoti, todėl vartoja hormoninius preparatus. Į Žiuljetės skyrių ligoninėje atgabenamas gražus ir geros širdies gaisrininkas Romeo, kuris nukrito iš devinto aukšto, nes norėjo išgelbėti vaikelį iš degančio namo.

Žiuljetė – puiki, sakytume „iš idėjos dirbanti“ slaugytoja, todėl prižiūri Romeo kuo nuoširdžiausiai – iš pradžių atlieka profesinę pareigą, o vėliau pajunta asmeninę simpatiją. Jų santykius pratęsia susirašinėjimas laiškais Romeo išėjus iš ligoninės, kol pavydusis Loranas to neuždraudžia. Taigi pagrindinių personažų likimuose esama bendrumo: abu nori pasveikti, abu kovoja už kitų gyvybes, abu myli vaikus (alkoholikės motinos sūnus Romeo nuo 18 rūpinasi dešimt metų jaunesne sesute Vanesa).

Pagrindinis skirtumas tarp jų – kad Žiuljetė, Lorano laikoma daiktu, nesuvokia savo vertės ir reikalingumo, o Romeo šią pamok išmokęs puikiai ir į gyvenimą kabinasi iš visų jėgų. Kadangi pasakojimo centras vis dėlto yra Žiuljetės istorija, galima pasakyti labai paprastai: kad šiaip romano ašis yra moters tapsmas ir sąmoningėjimas – nuo vargšelės, kuri jaučiasi niekam tikusi ir todėl kenčia užgauliojimus, iki laisvos ir savimi pasitikinčios individualybės, kuri savo gyvenime sprendimus priima pati ir geba išsivaduoti iš išnaudotojo spąstų. Stiprybės jai teikia ir malonus Romeo dėmesys, ir pokalbiai su senele Malu, ir darbas, kuriame ji turi realią galimybę padėti kitiems, ir viltis susilaukti vaikelio. Lūžis įvyksta tada, kai dėl Lorano seksualinio žiaurumo Žiuljetė persileidžia ir kūdikį praranda.

Romano žavesys tikriausiai slypi tame, kad kančios ir išbandymai yra kelio į vidinę brandą žingsniai. Mažoji Romeo sesutė Vanesa subręsta ir išmoksta siekti laimės šešiolikos, o štai Žiuljetė laukia iki trisdešimt kelerių. Būtent šie neblogai pagauti savivokos aspektai ir graži kalba nusveria tam tikrą banalumą ir vidutiniškai sukonstruotą pasakojimą – romane pilna detalių, kurios mažai ką reiškia, veiksmo posūkių, kurie nieko nelemia (pvz., neaišku, kur dingsta iš ligoninės pagrobtas kūdikis). Taigi – lengvas vakaro romanas, viena iš tų knygų, kuri neprislėgs ir nieko nereikalaus iš skaitytojo.

LRT logotipas