Rašytoja Gabija Grušaitė. Justės Urbanavičiūtės nuotr.

Prieš gerus du mėnesius pasirodė antrasis rašytojos Gabijos GRUŠAITĖS romanas „Stasys Šaltoka: vieneri metai“. Didžioji dalis knygos parašyta Malaizijoje, kur autorė gyveno šešerius metus. Šį romaną galima laikyti nauju veidu šiuolaikinėje lietuvių literatūroje pirmiausia dėl netradicinio stiliaus ir rašymo manieros. Universalius klausimus knygoje gvildena trys vyrai, tačiau pagrindinis romano veikėjas – 29 metų Stasys Šaltoka. Apie šį kūrinį kalbamės su jo autore G. Grušaite.

Kaip apskritai atsirado ši knyga?

Iš pradžių Stasys atsirado kaip veikėjas, kuris gyvena tinklaraštyje. Galbūt pradžioje jis šiek tiek buvo mano alter ego. Norėjau turėti kokį nors personažą, kad galėčiau atsiplėšti nuo savo realybės ir į ją pažiūrėti kitokiu aspektu. Tuo metu man buvo gal dvidešimt vieni. Mano nuostabai, tinklaraštis tapo gana populiarus. Stebėjausi, kiek daug žmonių buvo jį skaitę ar ką nors girdėję, nes rašiau tarsi sau. Pradėjau matyti, kaip žmonės savyje atpažįsta Stasį, ir supratau, kad jis yra ne tik personažas, bet tam tikra mitologinė būtybė. Visi savyje turime Stasį Šaltoką kaip atskirų savybių rinkinį. Mintis parašyti romaną kilo iš noro sukurti mitą apie Stasį Šaltoką.

Kas padiktavo būtent tokį siužetą?

Knyga daug kartų perrašyta. Iš viso buvo gal šeši juodraščiai. Kiekvienas jų turėjo vis kitokį siužetą. Labai norėjau, kad jis būtų neapibrėžtas. Dėl to romane parodau tik vienus veikėjų, ypač Stasio, gyvenimo metus. Stasys neturi gilios vidinės motyvacijos ir ne visada supranta, kodėl elgiasi vienaip, o ne kitaip. Lygiai tas pat su kitais veikėjais.

Todėl siužetas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana atsitiktinis. Siekiau ne papasakoti istoriją, o atskleisti, kaip keičiasi Stasio santykis su jį supančiu pasauliu. Man, kaip rašytojai, svarbiausia buvo parodyti, kaip bėgant laikui keičiasi ir gilėja veikėjo santykis ir su aplinka, ir su supančiais žmonėmis. Labai džiaugiausi skaitytojų laiškais, kuriuose jie rašė, kad knygą perskaitė per šešias valandas, nes buvo labai įdomu.

Kaip nutiko, kad iš tų šešių juodraščių liko tai, ką matome knygoje?

Vienu metu pasirodė, kad knyga baigta. Tiesiog aplankė toks jausmas, nors ji dar iš tikrųjų nebuvo baigta. Tiesiog tapo aišku, ką norėjau pasakyti. Skausminga, kai reikia apsispręsti dėl galutinio varianto. Tada pasikliauji akla nuojauta, kad viskas, užteks, reikia dėti tašą. Tuomet tekstą nusiunčiau Ūlai (knygą išleidusios leidyklos „Lapas“ vadovė Ūla Ambrasaitė – aut. past.), taip pat literatūrologei ir bičiulei Jūratei Čerškutei bei dar keliems žmonėms, kurių nuomonė man svarbi. Jie patvirtino, kad knyga baigta.

Stasys turi savo gyvenimą. Jis man ne visada patinka, ir ne visada pritariu Stasio gyvenimo būdui. Stasys man tiesiog yra žmogus, koks niekada nenorėčiau būti. 

Kiek romane autobiografiškumo? Ar galima Stasį vadinti jūsų alter ego?

Ne, Stasys nėra mano alter ego. Knygoje aprašiau tas vietas, kuriose buvau, kurias mačiau, kuriose gyvenau. Negalėčiau rašyti apie tai, ko neišmanau. Romane galima įžvelgti autobiografiškumo, nes tiesiog aprašiau savo patirtį. Tačiau personažai išgalvoti. Stasys turi savo gyvenimą. Jis man ne visada patinka, ir ne visada pritariu Stasio gyvenimo būdui. Stasys man tiesiog yra žmogus, koks niekada nenorėčiau būti. 

Daug kam skaitant knygą turbūt į akis pirmiausia krinta neįprastas stilius: grotažymės, angliški intarpai. Kodėl pasirinktas toks stilius ir kokia jo prasmė?

Man buvo labai svarbu parašyti taip, kad skaitydamas visiškai patikėtum veikėjais, patektum į jų pasaulį ne tik per vaizdinius ir istoriją, bet ir kalbą. Siekiau, kad lietuvių kalba natūraliai skambėtų tokių žmonių, kurie daug keliauja, lūpomis, kad ji būtų tokia, kuria, pavyzdžiui, susirašinėjame feisbuke.

Dažnai į knygą perkelta kasdienybė sutaurėja, atsiranda tokių sakinio konstrukcijų, kurių niekada nepasakytume. Mano tikslas buvo kitoks. Stengiausi anglų kalbos intarpus vartoti saikingai, norėdama, kad skaitytojas po pirmųjų dešimt puslapių nebejustų skirtumo. Romano kalba tiesiog atspindi Stasio vidinį pasaulį.

Viena mergina feisbuke kažką parašė vartodama anglišką intarpą ir pati pastebėjo, kad kalba visai kaip Stasys. Iš komentarų galiu pasakyti, kad skaitytojams ši kalba patinka, nes ji kitokia.

Kas yra knygos skaitytojas? Ar tik 30-metis, besinaudojantis socialiniais tinklais ir feisbuką iškeitęs į instagramą?

Iš pradžių galvojau, kad taip. Praėjus dviem mėnesiams po knygos išėjimo galiu teigti, kad ją skaito ir daug vyresnės kartos atstovų. Visų draugių mamos ją perskaičiusios, kartais draugių tėvai net nepasidalija, kas pirmas skaitys. 16-mečiams, kuriems dėsčiau Nacionalinėje moksleivių akademijoje, romanas taip pat patiko. Manau, vyresnės kartos žmonėms jis parodo, kaip gyvena jų vaikai. Taip pat tokie žmonės gali geriau suprasti tą egzistencinę juodąją skylę, į kurią visi lendame.

Rašymas man yra būdas medituojant suprasti pasaulį. Kai neaišku, kas tas prasmės ieškojimas, atsisėdu ir rašau. Taigi kuriu labiau ne iš įkvėpimo, o iš noro suprasti.

Susidaro įspūdis, kad romanas yra apie jaunus žmones, savęs ir gyvenimo prasmės paieškas. Kiek jos aktualios ir jums, ir jūsų kartai?

Manau, tai visiems aktualu. Taip, kaip norisi valgyti ar miegoti, taip kartais norisi ieškoti prasmės. Priartėjęs prie 30-ies supranti, kad pirminiai dalykai gyvenime pasiekti. Tada atsiranda laiko ir erdvės pagalvoti: „O tai ką aš čia veikiu?“ Dažniausiai visiems atrodo, kad kai jiems sueis 30, jau žinos tuos atsakymus. Bet taip neatsitinka (šypteli).

Manau, kad prasmės ieškojimas būdingas visiems gyvenimo etapams. Tačiau mūsų visuomenėje nėra ritualo, kuris apibrėžtų, kada jauni žmonės tampa suaugusiais. Dėl to romane išryškėja ir vidinės brandos tema: kaip ją matuojame, ir koks yra tas suaugusiojo pasaulis.

Ar turėjote rašymo ritualą? Ar rašydavote tada, kai aplankydavo įkvėpimas?

Žmonėms dažnai atrodo, kad įkvėpimas yra tokia stadija, kai pasaulis atrodo gražus ir norisi rašyti. Man įkvėpimas atsiranda pamačius neaiškių dalykų. Tuomet kyla vidinių klausimų, į kuriuos būtinai reikia rasti atsakymus. Rašymas man yra būdas medituojant suprasti pasaulį. Kai neaišku, kas tas prasmės ieškojimas, atsisėdu ir rašau. Taigi kuriu labiau ne iš įkvėpimo, o iš noro suprasti.

Literatūros kritikas Marius Burokas šį romaną yra pavadinęs tam tikra diagnoze: visuomenės, pasaulio, žmonijos. Kokia, jūsų manymu, ta diagnozė?

Diagnozė turbūt tokia: kiek žmonės savyje įžvelgia Stasio Šaltokos, kiek jo visi turime savyje.

Gal jau kyla minčių apie trečiąjį romaną?

Turiu minčių. Bet kol kas neišduosiu. Esu pradėjusi rašyti. Jeigu dabar papasakočiau, apie ką bus kita knyga, tai jai pasirodžius pamatytumėte, kad siužetai neatitinka. Esu išsikėlusi tam tikrų klausimų ir turiu viziją, ką norėčiau parašyti. Bet pradinė vizija ir galutinis rezultatas dažniausiai skiriasi. Tik labai noriu rašydama neužtrukti dar šešerių metų.