Dan­tė jį pa­va­di­no Kris­taus ro­mu­mo liu­dy­to­ju, nes jo Evan­ge­li­jos pus­la­piuo­se vy­rau­ja švel­nu­mo, džiaugs­mo ir mei­lės pil­ni epi­zo­dai. Tik jis vie­nas iš vi­sų evan­ge­lis­tų ap­ra­šė Jė­zaus vai­kys­tę ir, pa­si­rem­da­mas dar gy­vu kai ku­rių liu­di­nin­kų at­mi­ni­mu, o gal­būt ir pa­čios Die­vo Mo­ti­nos pa­sa­ko­ji­mais, pa­pa­sa­ko­jo tuos Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos gy­ve­ni­mo epi­zo­dus, ku­riuos nu­ty­lė­jo ki­ti.

Lu­kas yra vie­nin­te­lis iš evan­ge­lis­tų, as­me­niš­kai ne­pa­ži­no­jęs Jė­zaus. Jis gi­mė An­ti­ochi­jo­je, Si­ri­jo­je, bu­vo pa­go­nis, pa­gal pro­fe­si­ją – gy­dy­to­jas. Už­si­i­mi­nė­jo me­nu ir li­te­ra­tū­ra. Iš tie­sų, pa­sak vie­nos se­nos tra­di­ci­jos, jis yra kai ku­rių grakš­čių Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dų au­to­rius, ta­čiau tai ne­įro­dy­ta.

At­si­ver­tęs į krikš­čio­ny­bę, Lu­kas ta­po apaš­ta­lų, ypač Pau­liaus, drau­gu ir mo­ki­niu. Pau­lių jis ly­dė­jo ant­ro­je jo mi­si­jų ke­lio­nė­je iš Tro­a­do į Fi­li­pus. Apaš­ta­las iš Tar­so laiš­kuo­se ko­lo­sie­čiams pri­si­me­na šį sa­vo ben­dra­ke­lei­vį ir, sa­vo skai­ty­to­jų la­bui kal­ba apie jį kaip apie my­li­mą­jį gy­dy­to­ją, di­džiu jaut­ru­mu bei pa­si­ren­gi­mu pa­dė­ti ar­ti­mui ap­do­va­no­tą vy­rą.

Lu­kas Pau­lių ly­dė­jo ir jam grįž­tant į Je­ru­za­lę. Čia, pir­mo­jo­je krikš­čio­ny­bės sos­ti­nė­je, jis su­si­pa­ži­no su Evan­ge­li­jo­je mi­ni­mo­mis gai­les­tin­go­mis mo­te­ri­mis bei Die­vo žodžio tar­nais, ku­rie pa­pa­sa­ko­jo jam daug ver­tin­gų da­ly­kų apie Jė­zaus gy­ve­ni­mą, ta­pu­sių jo evan­ge­li­jos pa­grin­du. Pau­lių, ku­ris ta­po jo gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ju, ly­dė­jo ir ki­to­se ke­lio­nė­se, taip pat ir ke­lio­nė­je į Ro­mą, kur apaš­ta­las bu­vo su­im­tas, ir, ga­li­mas daik­tas, jog bu­vo ir jo kan­ki­nys­tės liu­di­nin­kas. Apie Lu­ko gy­ve­ni­mą po Pau­liaus mir­ties ži­nių nė­ra. Kai kas tei­gia, kad jis evan­ge­li­za­vo Dal­ma­ti­jo­je, ki­ti – jog Ga­li­jo­je, o tre­ti – net­gi Egip­te bei Tė­buo­se. Be­veik ne­gin­čy­ti­na, kad jis pa­bu­vo­jo ir Pa­du­jo­je: tą pa­tvir­ti­no ne­se­ni ty­ri­nė­ji­mai, pa­skel­bę, jog Šv. Jus­ti­nos ba­zi­li­ko­je sau­go­mi pa­lai­kai yra jo.

Vie­nas II amžiaus raštas – prieš Mar­kio­ną nu­kreip­tas jo Evan­ge­li­jos pro­lo­gas evan­ge­lis­to biog­ra­fi­ją glaus­tai pa­tei­kia taip: „Lu­kas, si­ras iš An­ti­ochi­jos, gy­dy­to­jas iš pro­fe­si­jos ir apaš­ta­lų mo­ki­nys, vė­liau se­kė Pau­lių iki pat jo kan­ki­nys­tės. Jis ne­pri­ekaiš­tin­gai tar­na­vo Vieš­pa­čiui, ne­ėmė žmo­nos ir ne­tu­rė­jo vai­kų. Mi­rė bū­da­mas aš­tuo­nias­de­šimt ket­ve­rių Bo­jo­ti­jo­je, pil­nas Šven­to­sios Dva­sios.“ Da­bar­ti­nių is­to­ri­nių ty­ri­nė­ji­mų tei­gi­mu, ši biog­ra­fi­nė san­trum­pa ati­tin­ka tik­ro­vę. Dau­giau ži­nių iš jo gy­ve­ni­mo nė­ra, tad mums lie­ka tik jo evan­ge­li­jos pus­la­piai bei Apaš­ta­lų dar­bai, aiš­kiai at­sklei­džian­tys jo po­mė­gius ir as­me­ny­bę.

Kaip jau sa­kė­me, Lu­kas ne­bu­vo tų sep­ty­nias­de­šimt Jė­zų iš Na­za­re­to pa­ži­no­ju­sių mo­ki­nių tar­po. Rašyda­mas Evan­ge­li­ją, ku­ri yra ypač tiks­li ir pa­ra­šy­ta pui­kia, be­veik kla­si­ki­ne grai­kų kal­ba (tai liu­di­ja, jog jis bu­vo iš­si­la­vi­nęs žmo­gus ir meist­riš­kas li­te­ra­tas), nau­do­jo­si mo­ki­nių, pas­kui Jė­zų se­ku­sių mo­te­rų bei ki­tų as­me­nų, ku­riuos jis tar­si smal­sus žur­na­lis­tas ir kaip aist­rin­gas is­to­ri­kas iš­klau­si­nė­jo, pa­sa­ko­ji­mais. To re­zul­ta­tas – li­te­ra­tū­ri­niu po­žiū­riu ra­fi­nuo­ta Evan­ge­li­ja, daug sis­te­min­ges­nė už ki­tas dvi, ku­rias Lu­kas tik­rai bu­vo skai­tęs: skru­pu­lin­gai pa­tik­rin­ti įvy­kiai ir pa­mo­ky­mai yra tvar­kin­gai pa­teik­ti chro­no­lo­giškai. Sprendžiant iš gau­sy­bės de­ta­lių, ku­rias pa­tei­kia pa­sa­ko­da­mas kai ku­riuos epi­zo­dus, taip pat ir apie Jė­zaus vai­kys­tę, tarp jo ap­klaus­tų liu­di­nin­kų tu­rė­jo bū­ti ir Šven­čiau­sio­ji Mer­ge­lė Ma­ri­ja. Lu­ko dė­ka mus pa­sie­kė vi­sos švel­nu­mo ku­pi­nos Ma­ri­jos Ap­si­lan­ky­mo, Ap­reiš­ki­mo Ma­ri­jai, Jė­zaus Gi­mi­mo, tri­jų iš­min­čių pa­gar­bi­ni­mo bei pa­au­ko­ji­mo šven­tyk­lo­je de­ta­lės. Žings­nis po žings­nio ga­li­me sek­ti, kaip ši Do­vy­do gi­mi­nės at­ža­la „au­ga išmin­ti­mi, me­tais ir ma­lo­ne“ dai­li­dės iš Na­za­re­to šei­mo­je.

Su to­kiu pat už­si­de­gi­mu ir taip pat tiks­liai vė­liau jis už­ra­šė Apaš­ta­lų dar­bus, t. y. pir­muo­sius krikš­čio­nių ben­druo­me­nės po Sek­mi­nių žings­nius, ku­rie be­veik lai­ko­mi Evan­ge­li­jos tę­si­niu.

Lu­ko – Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dų au­to­riaus, gy­dy­to­jo ir gy­dy­to­jų glo­bė­jo – kul­tas yra la­bai se­nas, vi­sais lai­kais tiek Va­ka­rų, tiek ir Ry­tų Baž­ny­čio­je jis su­lauk­da­vo di­de­lio po­pu­lia­ru­mo, ku­ris ypač su­si­jęs su ta­ria­mų jo Šven­čiau­sio­sios Mer­ge­lės Ma­ri­jos at­vaiz­dų gar­bi­ni­mu.

Iš Piero Lazzarin mažosios enciklopedijos „Naujoji šventųjų knyga“. Katalikų pasaulio leidiniai (2011)