Sesuo Michaela Rak su hospiso darbuotojomis

Hospisai Europoje ir Lietuvoje

„Vienas žmogus, esantis šalia kito, gali pakeisti pasaulį“, – sako Gailestingojo Jėzaus kongregacijos sesuo Michaela Rak, prieš 5 metus įkūrusi pirmąjį hospisą Lietuvoje. Žodis „hospisas“, kilęs nuo lotyniškojo žodžio „hospes“ (liet. svetingumas) – tai namai nepagydomai sergantiems ligoniams, kuriuose jie apsupami neatlyginama globa, meile ir laisve gyventi oriai. Tarptautinį paliatyvios slaugos namų standartą, pagrįstą trijomis taisyklėmis: meile, neatlygintina globa ir lygybe, XX a. Anglijoje sukūrė socialinė darbuotoja Cicely Saunders. Ši iniciatyva uždegė žalią šviesą hospisams kurtis visame pasaulyje: JAV, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Afrikoje ir kt. C. Saunders sukeitė įprastus akcentus, didžiausią dėmesį atkreipusi į ligonį, o ne į ligą. Nepagydomai sergantys ligoniai išgyvena dideles fizines, dvasines, psichologines kančias, o tą matydami kenčia jų artimieji. Hospisuose tokie žmonės, taip pat ir vaikai gauna visapusišką pagalbą net ir po artimojo netekties.

Hospisai skinasi kelią ir Lietuvoje. Prieš kelerius metus Žanna Jankovskaja atidarė Kauno namų hospisą, teikiantį paslaugas ligoniams jų namuose, Šiauliuose gydytojos Loretos Rasutės Rezgienės pastangomis atvėrė duris Šiaulių paliatyviosios pagalbos ir slaugos centras. Klaipėdoje Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincija įkūrė viešąją įstaigą „Šv. Pranciškaus onkologijos centras“, kuriame teikiama psichologinė, socialinė ir emocinė pagalba ligoniams ir jų artimiesiems.

Tas, kas nebuvo susidūręs su nepagydoma liga ir netektimi, sunkiai supranta, kam jie reikalingi. Šiauliuose apklausus žmones, ar jie žino, kas yra hospisas, dauguma – 80 procentų apklaustųjų – atsakė, kad nežino. Deja, bet nežino, o kartais ir žinoti nenori tie, nuo kurių sprendimų priklauso, ar konkrečiame mieste atsiras slaugos namai žmonėms, kuriems, pasibaigus visiems limitams, jau nebėra vietos ligoninėje. Kauno namų hospisas beveik negauna pagalbos iš Kauno miesto savivaldybės, Vilniaus mieste jau kelerius metus stringa hospiso, kurio idėją puoselėja Vilniaus centro poliklinikos vadovai, projektas.

Tačiau Alytaus miesto politikai palaiko VšĮ „Tėviškės namai“ įkūrėjo Eimanto Balaikos pastangas įkurti hospisą nepagydomai sergantiems ligoniams ir jų artimiesiems. „Svajojame apie hospisą, ne vien apie ambulatorinę pagalbą. Norėtume gauti buvusį reabilitacijos centrą šalia Šv. Kazimiero bažnyčios – tai būtų labai tinkama aplinka, dviejų aukštų pastatas su palėpe, puikus jo žiedinis suplanavimas, tačiau patalpoms būtina renovacija, nes šiuo metu jos apleistos“, – sako E. Balaika. Svarstomi ir kiti variantai – vienas jų galėtų būti sutrikusio vystymosi kūdikių namai, kurie pagal įstatymą turėtų būti likviduoti jau ateinančiais metais. Dalis 4400 kv. metrų ploto patalpų jau suremontuotos – jos būtų tinkamos hospisui, paliekant atskirą skyrių hospisui vaikams. Hospise galėtų likti dirbti specialistai, kurie, panaikinus kūdikių namus, netektų darbo. E. Balaika palankaus Alytaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo tikisi jau lapkričio mėnesį.

Jam talkina miesto politikė, Alytaus kolegijos, kurioje jau antri metai ruošiami bendrosios praktikos slaugytojai, direktorė Danutė Remeikienė. „Vyksta bendradarbiavimas – Danutė yra „Tėviškės namų“ tarybos narė, o aš - Alytaus kolegijos tarybos narys. Beje, ir pats esu baigęs šią kolegiją“, – sako E. Balaika.

Žmonės – žiburiai

Spalio 17-ąją Alytaus kolegijoje vyko konferencija „Hospisai Europoje ir Lietuvoje: situacija ir perspektyvos“. Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Kauno, Šiaulių, Vilniaus hospisų atstovai, jie kalbėjo apie žmones, be kurių hospisų veikla būtų neįmanoma – apie savanorius. „Skatiname savanorystę, siekiame, kad atsirastų kultūra, ateitų žmonių, kurie galėtų padėti ligoniams. Be savanorių hospisai negali veikti, – sako E. Balaika. – Ypač skatiname įsitraukti vyresnio amžiaus savanorius – tuos, kuriems per 50. Šie žmonės turi gražių intencijų, tačiau situacija Lietuvoje tokia, kad jie ne visada turi lėšų netgi atvykti, tad tenka jiems kompensuoti kelionės, maisto išlaidas. Savanorystė padeda žmonėms atsistoti ant kojų, atrasti savo profesiją, susikurti verslus. Tokioje situacijoje, kai aplink nedarbas ir neviltis, savanoriavimas padeda pakelti akis į dangų ir atsistoti ant kojų.“

Savanoriai Alytuje padeda organizuoti akcijas: Paliatyviosios dienos minėjimą, taip pat 5 metus rugpjūčio pabaigoje vykstančią gedėjimo akciją, kai žmonės eina su žvakėmis prie Kristaus paminklo ir deda raštelius išėjusiems į Anapilį. „Akcijoms savivaldybė skiria pinigų, tad galime pasirūpinti pacientais, kuriems dažnai reikia specialios mitybos produktų, kurių jie negali patys nusipirkti. Bendradarbiaujame su Maltos ordinu, Raudonuoju Kryžiumi. Mūsų iniciatyva atsirado POLA (Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija), Hospisų paramos fondas. Mums reikia ir specialaus automobilio, nes reikia nuvežti pacientus procedūroms į Kauną ar Vilnių. Dalį pinigų jau gavome iš vieno rėmėjo, tačiau dar trūksta“, – sako E. Balaika.

Stengiamės kurti šventę kiekvieną dieną, o tam, kad galėtum švęsti, reikia daug savanorių. Kad žmogus galėtų gyventi, jis turi būti mylimas. 

 „Savanorių turime daug ir jų daugėja. Žmonės atsibunda iš feisbukų ir socialinių tinklų. Pasipylė moksleiviai, senjorai, užauginę anūkus, žmonės, susidūrę su sunkia liga. Padėdami ligoniams ir jų šeimų nariams, daug dėmesio skiriame ir edukacijai. Kviečiame pažiūrėti kitomis akimis į tėvus, brolius, seses. Esame paruošę prezentacijas – net ir darželinukams, keliaujame pas įvairaus amžiaus vaikus ir jaunimą. Ateis metas, kai sirgsime, ir būtent tie mažieji, į kurių širdis beldžiamės, važiuojame pas juos, pasakojame – rūpinsis mumis“,– sako Pal. Mykolo Sopočkos hospiso projektų koordinatorė Aušra Taločkaitė.

„Stengiamės išgirsti, ko žmogus nori. Nori ledų – keliaujame ledų, nori mohito kokteilio – keliaujame kokteilio. Nori žvejoti – jis žuvauja. Stengiamės kurti šventę kiekvieną dieną, o tam, kad galėtum švęsti, reikia daug savanorių. Kad žmogus galėtų gyventi, jis turi būti mylimas. Jei pacientė nori pasidažyti, nes grįžta dukra iš užsienio – dažomės, jei pacientas nori nusiskusti – jis skutasi pats. Buvo atvejis, kai pacientei jau nebegalėjome ištraukti vandens iš plaučių. Norėdami jai padėti pritaikėme juoko terapiją! O merginai, kuri mirė likus tik trims dienoms iki santuokos, suplanavome viską: suknelę, manikiūrą, šukuoseną.“

Hospiso ramybę kartas nuo karto drebina suvažiuojantys baikeriai, kurie čia pasimeldę suaukoja pinigų. Skleisti hospiso idėją taip pat įsipareigojo žinomi lenktynininkai: lietuvis Benediktas Vanagas ir lenkas Sebastian Rozwadovski. Hospiso ambasadoriais B.Vanagas ir S.Rozwadowski tapo prieš 2016 m. Dakaro ralį. Kartu Dakaro ralyje jie dalyvaus ir ateinančiais metais. „Turime daug bendro: ralio metu norime nugalėti, pasiekti finišą, o hospisas nori padėti žmogui oriai pasiekti gyvenimo pabaigą šioje žemėje. Vienu ir kitu atveju kalbame apie kovą. Ir ši kova turi būti maksimaliai ori“, - sako Lietuvos lenktynininkas.

Jau ketvirtą rudenį Pal. Mykolo Sopočkos hospiso darbuotojai, savanoriai ir rėmėjai dalyvauja tarptautinėje kampanijoje „Vilties laukai“, kurios metu sodinami geltonieji narcizai. Taip norima atkreipti dėmesį į nepagydomai sergančių žmonių problemas, apie jų norą ir teisę paskutiniąsias dienas nugyventi oriai. Ne viską lemia pašalpos ir galingųjų malonė. Lemia mūsų pačių nuostatos mylint kitus pamilti ir save.