pexels.com nuotr.

Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinyje „Requiem“, greta rūsčios ir neišvengiamos mirties perspektyvos, visą laiką juntama pro atsiveriantį amžinybės langą spindinti šviesa, sako Kauno valstybinio choro viešųjų ryšių atstovas Rimantas KLEVEČKA: „Net ir nuskambėjus finalinei opuso daliai „Lux aeterna“, ši amžinybės šviesa ir toliau šviečia tyloje, teikdama paguodą ir viltį. Todėl W. A. Mozarto „Requiem“ nėra baugus, o rengimasis jį atlikti – proga stabtelėti ir giliau susimąstyti apie žmogiškosios būties prasmę.“

Visų šventųjų dienos išvakarėse Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje įvyks Kauno valstybinės filharmonijos rengiamas koncertas, kuriame skambės Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“. Ta proga Kauno senamiestyje prie gardžios gilių kavos puodelio ir susitikome pokalbio su R. Klevečka.

W. A. Mozarto „Requiem“ Kauno choras atlieka tikrai ne pirmą kartą. Kodėl ir šiemet, pasitinkant Visų šventųjų ir Vėlinių šventes, pasirinkta atlikti didžiojo austrų klasiko gedulingąsias Mišias?

Kauno valstybinio choro repertuare W. A. Mozarto „Requiem” skamba nuo 1971 metų. Dirigentui Petrui Bingeliui subūrus chorą, tai buvo pirmasis kolektyvo atliktas didelės apimties kūrinys. Nors mūsų repertuare nestinga ir kitų muzikų – Giuseppe Verdi, Luigi Cherubini, Česlovo Sasnausko ir kitų kompozicijų, parašytų pagal gedulingųjų Mišių tekstus, artėjant Vėlinių žvakėmis nušvintančiam lapkričiui vis dėlto dažniausiai pasirenkamas austrų genijaus „Requiem“.

Kodėl taip nutinka? Ar tai nėra kasmet pasikartojanti rutina? Galbūt palyginimas ir ne visai vykęs, tačiau esama kūrinių, kurie tampa ženklais, simboliais, kažkuo, kas savotiškai primena radijo šaukinius. Turbūt neretam ieškant muzikinių asociacijų žodžiui „Kalėdos“ mintyse bematant suskambėtų lyriškai jautri Franzo Gruberio „Tyli naktis“, Velykos pirmiausia asocijuotųsi su džiaugsmu ir triumfu trykštančiu „Hallelujah“ choru iš Friedricho Händelio oratorijos „Mesijas“. Manau, lygiai taip pat yra su Vėlinėmis. Jų reikšmės įprasminimas muzikoje daugeliui visų pirma siejasi su W. A. Mozarto „Requiem“.

Jurgitos Jačėnaitės nuotr.

W. A. Mozarto „Requiem“ tuo ir genialus, kad jame dera visa – ir mirties, išėjimo, kančios tragizmas, žmogaus likimo dramatiškumas, ir amžinybės šviesa, viltis, kuri pakelia parpuolus ligoje, išsiskyrime, ilgesyje, skatina eiti toliau.

Šis kūrinys išsiskiria savo dramatizmu. Jame skamba mirtis, žmogaus būties perkeitimas, transformacija, todėl klausantis ir atliekant „Requiem“ tikriausiai neįmanoma nemąstyti apie mirtį. Kaip pasiruošiate atlikimui? Kiek Jums kūrinys baugus, paslaptingas ir kiek jame randate šviesos?

Žmogiškosios būties laikinumo ir perėjimo amžinybėn, gyvenimo ir mirties temai skirti kūriniai apskritai išsiskiria monumentalumu, dramatizmu, emociniu krūviu, įtaiga. Pakanka prisiminti dramatiškąjį G. Verdi „Requiem“, darniai jungiantį ir liturginės muzikos, ir operos elementus. Tačiau esu įsitikinęs, kad tai, ką juntame, apie ką mąstome žvarbų lapkritį sustoję ties mums artimų ar niekada nepažinotų amžinybėn išėjusiųjų kapais, įtaigiausiai perteikia ir išreiškia būtent W. A. Mozarto „Requiem“.

Manau, itin stiprų emocinį kūrinio krūvį lemia ir tai, kad, anot pasakojimų apie „Requiem“ komponavimo aplinkybes, jį W. A. Mozartas rašė ne mąstydamas apie mirtį kaip apie abstrakčią, nors neišvengiamai kiekvieno laukiančią ateities perspektyvą, bet skaudžiai nujausdamas nenumaldomai artėjančią savo paties žemiškosios būties pabaigą.

Viena vertus, nemąstyti apie žmogaus laikinumą, kūno nykstamumą, mirtį atliekant „Requiem“ – neįmanoma. Kita vertus, lygindamas W. A. Mozarto kompoziciją, pavyzdžiui, su G. Verdi „Requiem“, pasakyčiau, kad įtampos, baugumo, kankinančios nežinios pastarajame yra nepalyginamai daugiau.

W. A. Mozarto kūrinyje, greta rūsčios ir neišvengiamos mirties perspektyvos, visą laiką juntama pro atsiveriantį amžinybės langą spindinti šviesa. Net ir nuskambėjus finalinei opuso daliai „Lux aeterna“, ši amžinybės šviesa ir toliau šviečia tyloje, teikdama paguodą ir viltį. Todėl W. A. Mozarto „Requiem“ nėra baugus, o rengimasis jį atlikti – proga stabtelėti ir giliau susimąstyti apie žmogiškosios būties prasmę.

Kur interpretuodamas kūrinį akcentus yra sudėjęs vyriausiasis choro dirigentas P. Bingelis?

Man susidaro įspūdis, kad diriguodamas šį kūrinį P. Bingelis būtent ir nori labiau akcentuoti ne žmogaus būties dramatizmą, laikinumą, nes tai W. A. Mozarto kūrinyje savaime ryšku, vaizdžiai kuriama genialiai derinamomis muzikinės išraiškos priemonėmis, bet būtent amžinybės, dieviškojo gailestingumo, už mirties šydo suspindinčios amžinosios šviesos, vilties motyvus, reikalaujančius gilesnio susimąstymo ir muzikos pajautimo.

Viena yra kalbėti apie mirtį geriant kvapnią gilių kavą, visai kas kita – sužinojus sunkios ligos diagnozę ar lankant artimąjį, skaičiuojantį senkančias paskutines gyvenimo dienas. Tuomet aplanko baimė, skausmas, neviltis, tampa sunku ar net neįmanoma galvoti apie šviesą, tikėjimą, viltį. Vis dėlto mirtis mus tarytum suturi ir, kaip sakote, atveria žmogiškosios būties prasmę, o menas, šiuokart – W. A. Mozarto „Requiem“ – geba skausmą, baimę, neviltį perkeisti, padeda juos priimti ir pakelti. Ar atliekant šį kūrinį stipriau veikia jame akivaizdžiai išryškėjantis dramatizmas, ar prasiskverbianti viltis ir šviesa?

Apskritai, kokiam žmogui dainuojate – nusivylusiam, paskendusiam skausme ar stoiškai priimančiam savo laikinumą, tikinčiam amžinąja šviesa? Juk kiekvienas atlikėjas viduje turi savotiškai susikūręs savo klausytoją.

Sakyčiau, kad W. A. Mozarto „Requiem“ tuo ir genialus, kad jame dera visa – ir mirties, išėjimo, kančios tragizmas, žmogaus likimo dramatiškumas, ir amžinybės šviesa, viltis, kuri pakelia parpuolus ligoje, išsiskyrime, ilgesyje, skatina eiti toliau. Atskirose „Requiem“ dalyse šie motyvai tartum nuosekliai vienas kitą keičia. Štai sekvencija „Dies irae“ prasideda nerimastinga, netgi išties baugia fuga, tačiau vėliau rami, lyrizmo kupina melodija ragina besiklausantįjį ieškoti paguodos Kristuje, į kurį kreipiamasi kaip į gailestingumo šaltinį.

Tačiau netrukus atskleidžiamas Kristaus, kaip didingo valdovo ir teisėjo, paveikslas, priverčiantis susimąstyti apie savo veiksmus ir būsimą jų įvertinimą. Manau, savąjį skambesį W. A. Mozarto šedevre gali atrasti ir tas, kuris pajus jame apgiedamą savo širdgėlą, ir tas, kuris įsiklausęs aiškiai išgirs ataidinčią viltį, nepaisant išgyvenimų puoselėjamą giliai širdyje.

Todėl atlikėjui tenka itin svarbus uždavinys – įtaigiai ir vaizdžiai perteikti kūrinyje skambančius kontrastus, atskleisti skirtingas jo spalvas: kūno nykstamumą ir mirtį – amžinybę ir sielos nemarumą, sielvartą – paguodą, neviltį ir nežinios baimę – tikėjimą ir viltį, mirties tamsą – prisikėlimo šviesą.

pexels.com nuotr.

Net ir tokia iš pirmo žvilgsnio neįprasta erdvė kaip stotis gali turėti labai daug bendra su tuo, apie ką prabyla „Requiem“. Tarkime, galbūt atliekant kūrinį geležinkelio stotyje kas nors iš klausytojų mintimis sugrįžtų į savo šeimos, giminės praeitį, prisimintų 1941 metų ir vėlesnes deportacijas į Sibirą, į nebūtį, ir tokioje erdvėje „Requiem“ suskambėtų kaip tik labai simboliškai.

Kokią įtaką turi erdvė? Pavyzdžiui, W. A. Mozarto „Requiem“ atlikimas koncertų salėje ir katedroje? Galbūt gaubiančios erdvės įtaką junta tik klausytojai? Dabar labai madinga viską išpaminklinti, gal reikėtų „Requiem“ atlikti, tarkime, stotyje?

Manau, kad erdvė, kurioje skamba kūrinys, turi ypatingą reikšmę, suteikia atlikimui tam tikrų spalvų. Tai lyg forma, į kurią talpinamas turinys. Neabejoju, kad tai junta ir klausytojai, ir atlikėjai. Kai „Requiem“ skamba bene svarbiausioje sakralioje Kauno erdvėje – Arkikatedroje, veikiausiai labiau išryškėja religinis kūrinio aspektas, klausytojams tarsi primenama tiesioginė kūrinio paskirtis – praturtinti ir įprasminti religines apeigas, skirtas pagerbti mirusiuosius. Ar nevertėtų „Requiem“ atlikti stotyje? Tai svarstytina idėja ateičiai.

Manyčiau, net ir tokia iš pirmo žvilgsnio neįprasta erdvė kaip stotis gali turėti labai daug bendra su tuo, apie ką prabyla „Requiem“. Tarkime, galbūt atliekant kūrinį geležinkelio stotyje kas nors iš klausytojų mintimis sugrįžtų į savo šeimos, giminės praeitį, prisimintų 1941 metų ir vėlesnes deportacijas į Sibirą, į nebūtį, ir tokioje erdvėje „Requiem“ suskambėtų kaip tik labai simboliškai, įtaigiai ir, be abejo, prasmingai. Kai kam stotis asocijuotųsi su išsiskyrimu, niekada nebesusikirtusiais gyvenimo keliais, neištartais žodžiais, neužduotais klausimais.

Taip pat tai galėtų sietis su Kristaus kelio stotimis...

Manyčiau, taip! „Requiem“ – sakralinės muzikos šedevras, gedulingosios Mišios, todėl jose įprasminta žmogaus kelionė gyvenimo takais ir per mirties slenkstį gali būti asocijuojama ir su Kristaus kryžiaus keliu, kuriame, viena vertus, tiek daug stočių, kupinų skausmo, kita vertus – ir žmogiškos pagalbos, atjautos.

Tačiau grįžkime prie šiųmečio koncerto, kuriame, be choro, dalyvaus ir kiti atlikėjai. Vieni iš jų W. A Mozarto „Requiem” atliks tikriausiai ne pirmąsyk, kiti – galbūt pirmą kartą? 

Taip, daliai atlikėjų W. A. Mozarto „Requiem“ gerai pažįstama, sava tapti spėjusi partitūra. Atliekant kūrinį Vėlinių proga ne vienus metus tikra koncerto puošmena tampa ekspresyvus Kauno miesto simfoninio orkestro akompanimentas. Choro meno vadovas P. Bingelis atsižvelgia į tai, kad nemaža dalis dainininkų Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje yra baigę solinio dainavimo studijas ir suteikia galimybę atsiskleisti, išreikšti save kaip solistai. 

Šiemet solo atliks sopranas Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė, tenoras Artūras Kurmalijevas, bosas Deimantas Braukyla. Deimantas solo partiją šiame kūrinyje atliks pirmą kartą. Prie choro dainininkų prisijungs VDU Muzikos akademijos Dainavimo katedros docentė Rita Novikaitė.

Wolfgango Amadeus Mozarto gedulingosios Mišios „Requiem“, atliekamos Kauno valstybinio choro (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis), skambės spalio 31 d. 19 val. Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje. Įėjimas į renginį laisvas. Išsamiau apie renginį skaitykite čia.

Kauno valstybinis choras. S. Venslavičiūtės nuotr.