Pasikeitimai mūsų dienomis neabejotini. Išplito kaip Sosnovskio barščiai. Šie plito savo aplinkoje – dirvoje. Ir gožia viską. Užginto medžio vaisius irgi vešėjo savo erdvėje – ten, kur mūsų godos, norai ir troškimai. Jis irgi gožia. Tad mūsų protėviams Sodininkas prisakė ano medžio vaisių nevartoti. Bet ką jie nepatyrę ir dezinformuoti...

Pamenu, sovietmečiu buvo trukdoma klausyti laisvojo pasaulio radijo stočių – buvo specialios triukšmą skleidžiančios „radiobirbynės“. Dabar irgi panašiai – eteris užkimštas „infobirbynėmis“. Tikslas pasiekiamas – „netinkama“ žinia užgožiama, nebegirdima. Tada ištransliuojama „tinkama“. Ji būna paveikesnė, geriau limpa. Ir taip nuo rojaus laikų.

Adomas su Ieva nežinodami valgė užgintą vaisių, bet mes tai žinome, savo kailiu patyrėme! Matome, kuo tapo uždraustasis obuoliukas. Oho, koks progresas. Pažinimo amžiuje valgiaraštis žymiai įvairesnis. O infoerdvėje toji įvairovė labai patraukliai, tvarkingai išdėliota, imk, ką nori, kiek nori, kada nori – ir vartok. Širdį, gerumą, atjautą, ramybę – ko tik šiuolaikinis uždraustasis vaisius mūsų gyvenime neužgožė. Ir vis tiek valgome. Nebegalime be jo. Kaip narkomanai esame priklausomi. Smalsumo tenkinimo, ragavimo kaliniai. Kol tą darai – nereikia gyventi, kasdienių priedermių vykdyti, slepiesi nuo jų. Ta kilnia pažinimo dingstimi gali atidėti ilgam – ilgiau nei gyvensi...

Ką reiškia kažkoks Kalno pamokslas prieš feisbuką ir visa kita? Tarsi prilyta Gerąjį Ganytoją sekusios avies pėda prieš vandenyną. O gal teisingiau – prieš tvaną, užtvindantį visas pėdas, kad ir kokios, ir kiek jų būtų.

Gaivi vandens srovelė prieš Niagaros krioklį. Argi tai sulyginami dydžiai? Kokiam keistuoliui norėsis per aspera siekti kažkokio migloto, tolimo, gal uždebesinio Rojaus, kai feisbuke jį gali turėti šiandien? Susikurk paskyrą, švytėk joje, dalinkis, skleiskis, kiek tik nori. O asmenukės? Tvirtini telefoną prie lazdelės, paspaudi – ir tu jau pasaulio bamba, teesie mano karalystė. Jokių negalima. „Jūs būsite kaip dievai“ – ar ne taip buvo pasakyta siūlant paragauti ano vaisiaus?

Turbūt dvejuose ar trijuose gigabaituose tilptų visas Šventasis Raštas, Senasis ir Naujasis Testamentai. Bet ką toks mizeris gali prieš visus interneto portalus, tinklus, svetaines ir t. t? Bene vienas pornofilmas daugiau, negu tie vargani 2–3 gigabaitai...

Tvanas būna ne tik vandens, bet ir reiškimosi, puikybės, išragavimų, priklausomybių tvanas. Pasakos žvejys ištraukė butelio kamštį ir paleido laisvėn džiną, o pelė rado spąstuose nemokamą sūrį. Mes irgi džiaugiamės šiandienos galimybėmis. Gundytojas išpuikėlius vėl suviliojo, ir jie skęsta savo beprotiškai suvešėjusios, netvarkingai naudojamos informacijos tvane. Juk kiekvienas rinkon išmetamas dalykas turi naudojimo instrukciją. Joje nurodoma, kaip saugiai vartoti. Geriausias vaistas tampa nuodu, jei be nurodymų, be dozių jį vartojame. Kur informacijos vartojimo instrukcijos? Kur traukos spintos, apsauginiai rūbai, ekranai bei visa kita? Tebus ir žiurknuodžiai, kad tik perka...

Viename išminties rašte pasakyta, kad į aklą tamsą patenka esantys nežinojime, bet dar gilesnėje tamsoje yra tie, kurie vien džiaugiasi žinojimu. Tik akys, tarsi buliaus apkvailintos raudono audeklo, tegali šiandienos pamėklių nematyti. Ne tik mūsų mitiniai protėviai buvo išvaryti. Ir mes varomi šiandien, tiksliau – išsivarome. Ne tik iš rojaus palaimos, bet ir iš sveikos nuovokos, ar kaip čia pasakyti. Užtvindytas miestas nebefunkcionuoja, užtvindytos smegenys – irgi. O širdies, dvasios kuždesiai, o tylos palaima... Senų laikų mūsų poetas, atrodo, rašė: „...taip tylu, kad girdi kaip jaunas/ lapas ar žiedelis ant šakelės kraunas.“ Taigi, kur toji tyla, „kur toj grožybė jūsų pasidėjo“?

Kristus sakė, kad prieš Nojui sėdant į laivą buvo įprasto kasdienio gyvenimo diena. Kas gali tvirtinti, kad šiandienė ne tokia diena? Apžlibėlis? Gal neregys? Silpnaregis kurmis – ir jis nelaimę jaučia. O geriau matantieji juk pasakys, kad ne šiandienė, kad prieštvaninė diena jau praeitis – jau senokai esame užtvindyti, jau išnarom, jau zombiais tapome.

Bet ką aš čia... Negi grįši į balanos gadynę? Tegu vėl Saulė sukas apie Žemę? Juk visus tuos neaprėpiamus gigabaitus, terabaitus galima ir teisingam reikalui panaudoti. Tik nesnausti reikia, šiuolaikiškiems būti.

Vis dėlto, kodėl liaudis perspėja: „Iš didelio rašto...“, „neik su velniu obuoliauti (anei riešutauti)“? Ras, kaip apgauti... Ir Viešpats pasakė: „Šio pasaulio vaikai savo reikaluose yra gudresni už šviesos vaikus.“ Jei naudojamės jų įrankiais, jų ginklais – atminkim, kad jie šioje veikloje gudresni. Tad su gaivalais atsargūs, protingi būkim – įkyriai skamba dar vieno senioko perspėjimas jaunimui. Juk nieko naujo po saule. Bet juk žaislai, kuriais bežaisdami jie bręsta – nūnai kitokie. Labai išmanūs, bet užtvindantys, užgožiantys. Pavojingesni. Mes rausėmės smėlyje, jūs – smegenyse ...

Šviesaus atminimo Gendrutis Morkūnas parašė keistą, o gal pranašiškai tikrą sakmę apie kažkur kosmose esančią Didžiąją Ausį, girdinčią mūsų Žemę, visas iš jos sklindančias emisijas ir bene paskatas, tą sklidimą kuriančias. Dar gražiai išvingiavo mintį, jog, tikėtina, šią informaciją būsiant panaudotą teisiniuose ginčuose Paskutiniam Teismui vykstant... Kas meldžiasi „Tikiu į Dievą Visagalį...“ – turi pripažinti, kad negali būti kitaip, kaip toje sakmėje sakoma. Kad Ausis privalo būti. Ji tikriausiai tobulesnė už mūsų ausis, kurios anais sunkiais „radiobirbynių“ laikais negirdėjo, ką norėjo išgirsti. Bet šiandienis begalinis triukšmas Ausį irgi tikriausiai vargina, liūdina, o ir mūsų maldavimus gožia. Negali būti, kad Visagalis dėl triukšmo maldų negirdėtų. Bet turbūt gali, kad Jis atideda prašymų pildymą, kol tokiame fone savo maldavimus liejame. Ir nė piršto nepajudiname leisdami tam triukšmui tarpti ir plėstis. Kaip kiekvienas geras tėtis, taip ir Jis, patylės, išmintingai palauks, kol mylimi vaikai tiksliau, tobuliau savo siekius Jam išsakys.