Be­ne­dik­ti­nų gy­ve­ni­mo ypa­ty­bė ta, kad sto­ja­ma ne į or­di­ną, o į konk­re­čią vie­nuo­liš­ką šei­mą. Kaip šei­mo­je su­da­ro­ma san­tuo­ka vi­sam gy­ve­ni­mui, taip ir be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­liai to­kią „san­tuo­ką“ su­da­ro.

Pa­lend­riuo­se (Kel­mės r.) dau­giau nei de­šimt­me­tį įsi­kū­ręs Be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­nas gar­sė­ja kaip ra­my­bės ir mal­dos vie­ta, ku­rio­je pa­sau­lie­čiai trum­pai ga­li pa­si­slėp­ti nuo pa­sau­lio šur­mu­lio, o su­si­dū­rę su įvai­rio­mis as­me­ni­nė­mis ar dva­si­nė­mis bė­do­mis pra­šy­ti dva­si­nės vie­nuo­lio pa­gal­bos. „Pa­sau­ly­je ga­li­ma la­bai daug veik­ti, dirb­ti, at­lik­ti ga­ly­bę pro­duk­ty­vių veik­lų, bet ne­gy­ven­ti. Žmo­gus skurs­ta, ken­čia, skun­džia­si. To­kių pas mus atei­na ne vie­nas, sa­ko – daug vei­kiu, bet ne­gy­ve­nu. Mes, vie­nuo­liai, kvie­čia­me tuos, ku­rie atei­na čia, ieš­ko­ti bū­dų sa­vo pa­sau­ly­je ras­ti lai­ko gy­ven­ti – iš­girs­ti, ką kal­ba ta­vo šir­dis“, – sa­ko bro­lis Jo­kū­bas Sa­vic­kis OSB. Pats br. Jo­kū­bas ka­ta­li­kų ti­kė­ji­mą ir pa­šau­ki­mą at­ra­do ga­na vė­lai. Skau­džiai nu­si­vy­lęs so­cia­lis­ti­niais, moks­li­niais ir ezo­te­ri­niais ieš­ko­ji­mais, jis pa­ma­žu su­vo­kė, jog ka­ta­li­kų ti­kė­ji­me yra dva­si­nis gy­ve­ni­mas.

Mal­dų rit­mas – die­nos stu­bu­ras

„Žur­na­lis­tai, pa­na­šiai kaip vie­nuo­liai – „pul­są lai­ko“. Mes kas­dien sep­ty­nis kar­tus ei­na­me į baž­ny­čią – toks rit­mas su­dė­lio­tas. Die­na su­kar­py­ta į ga­ba­liu­kus, praei­na dvi va­lan­dos ir skam­ba var­pas, kvies­da­mas į baž­ny­čią. Pir­mą kar­tą – 5.30 val.“ – drau­giš­kai šyp­so­da­ma­sis ir ap­glėb­da­mas jau­kiu žvilgs­niu sa­ko br. Jo­kū­bas. Į vie­nuo­ly­no baž­ny­čią, ku­rio­je pa­pra­šė jo pa­lauk­ti, iš gy­ve­na­mų­jų pa­tal­pų vie­nuo­lis atei­na se­kun­džių tiks­lu­mu. Nu­si­ve­da į ne­di­de­lį as­ke­tiš­ką kam­ba­rė­lį, so­di­na prie sta­lo ir sa­ko, kad šia­me kam­ba­ry­je daž­nai jis ir ki­ti bro­liai kal­ba­si su pa­sau­lie­čiais.

Vie­nuo­lis po­kal­biui ga­li skir­ti dvi va­lan­das. Joms iš­tik­sė­jus pri­va­lės ei­ti į baž­ny­čią. Ko­kia tų nuo­la­ti­nių mal­dų es­mė? „Li­tur­gi­nės va­lan­dos pa­šven­ti­na die­nos va­lan­das. Tas in­ter­va­las šven­tes­nis tam­pa. Mal­dos karš­čiui at­vė­sus, vėl prie jos grįž­ta­ma, kad vi­sa die­na bū­tų pa­šven­tin­ta. Mes taip ar­tė­ja­me prie ne­nut­rūks­ta­mos mal­dos. Vie­nuo­lio gy­ve­ni­mo idea­las – pa­siek­ti ne­nut­rūks­ta­mą mal­dą. Nors ji ne­gar­si, ne­gie­da­ma, ne­sa­ko­ma, ty­liai mel­džia­ma­si ne­pa­liau­ja­mai. Tie mal­dos tar­pe­liai vis iš­trau­kia iš bui­ties ka­ti­lo, at­gai­vi­na lyg po du­šu ir vėl ei­da­mas į dar­bus at­si­ne­ši mal­dą. Net tvar­ky­da­mas rei­ka­lus bro­lis sa­vo vi­du­je mel­džia­si, kal­ba­si, drau­gau­ja su Die­vu“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Nuo­la­ti­nis atė­ji­mas į baž­ny­čią – dar ir tam tik­ras bū­das in­ten­sy­viau gy­ven­ti bend­ruo­me­ni­nį gy­ve­ni­mą. Juk pri­sė­dus prie kom­piu­te­rio ir pa­si­nė­rus į ki­tus kas­die­nius dar­bus ga­li pa­mirš­ti, kad gy­ve­ni bend­ruo­me­nė­je. Yra bend­ruo­me­nių (kar­tū­zai, ka­mal­du­liai), ku­rių vie­nuo­liai mel­džia­si at­ski­rai, tik sek­ma­die­niais su­si­ren­ka bend­rai mal­dai. Tra­di­ci­nė be­ne­dik­ti­nų mal­dos for­ma – bend­ra li­tur­gi­nė mal­da baž­ny­čio­je. Mal­dų rit­mas – die­nos stu­bu­ras.

Be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­liai tra­di­ciš­kai vil­ki juo­dais abi­tais su gob­tu­vais. Tie, ku­rie dar tik svars­to, ar ver­ta gy­ve­ni­mą pa­švęs­ti vie­nuo­lys­tei, iki įvilk­tu­vių į abi­tą vil­ki pa­sau­lie­čiams įpras­tais rū­bais. Da­bar Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ne gy­ve­na ke­tu­rio­li­ka vie­nuo­lių (lie­tu­vių, pran­cū­zų, ame­ri­kie­čių), o vie­nas yra su­dve­jo­jęs – iš­vy­kęs ap­mąs­ty­ti sa­vo pa­šau­ki­mo.

Ko­dėl žmo­gus ima blaš­ky­tis ir ne­be­no­ri bū­ti vie­nuo­liu? Br. Jo­kū­bas sa­ko, kad tai la­bai in­di­vi­dua­lu, tai pa­šau­ki­mo ne­bu­vi­mas – ima­ma jaus­tis blo­gai, ne sa­vo vie­to­je, tam­pa be­veik ne­beį­ma­no­ma bū­ti vie­nuo­ly­ne. Kar­tais tas pro­ble­mas, jei jos su­si­ju­sios tik su ko­kiais nors įpro­čiais ar klai­din­gu įsi­vaiz­da­vi­mu, ga­li­ma iš­spręs­ti, iš­siaiš­kin­ti. „Tie da­ly­kai gy­do­mi bend­rau­jant su dva­sios tė­vu, bet yra mo­men­tų, kai žmo­gui rei­kia iš­va­žiuo­ti ir ap­mąs­ty­ti, ar vie­nuo­ly­ne jis ne per klai­dą. Daž­niau­siai žmo­gus, ne­tu­rin­tis pa­šau­ki­mo, pa­ti­ria dve­jo­nes jau vie­nuo­lys­tės pra­džio­je. Kan­di­da­tui tu­ri pa­tik­ti konk­re­taus vie­nuo­ly­no bend­ruo­me­nė“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Be­ne­dik­ti­nų gy­ve­ni­mo ypa­ty­bė ta, kad sto­ja­ma ne į or­di­ną, o į konk­re­tų vie­nuo­ly­ną, konk­re­čią vie­nuo­liš­ką šei­mą. Sto­jant pas pran­ciš­ko­nus, do­mi­ni­ko­nus, jė­zui­tus, sto­ja­ma į or­di­ną. Jie kil­no­ja­si iš vie­nos vie­tos į ki­tą, daž­nai net ne­gy­ve­na kar­tu, nes yra pa­šauk­ti tam tik­ro ti­po veik­lai. „Pas be­ne­dik­ti­nus pa­šau­ki­mas yra į šei­mą. Įža­dai duo­da­mi tam vie­nuo­ly­nui, vie­nuo­lis pa­si­lie­ka ja­me iki mir­ties ir bū­na pa­lai­do­ja­mas, to­dėl tu­ri pa­tik­ti esan­tys žmo­nės, čio­nykš­tė gam­ta, vie­ta. Tai va­di­na­ma sta­bi­lu­mo įža­du. Jis rei­ka­lin­gas tam, kad ne­bū­tum lyg koks kla­jok­lis. Ne­pa­tin­ka – me­tu, išei­nu ki­tur. To­kių kla­jo­to­jų ga­li daug at­si­ras­ti. Pas mus – ap­si­spren­di ir lie­ki su šei­ma vi­sam gy­ve­ni­mui. Kaip šei­mo­je su­da­ro­ma san­tuo­ka vi­sam gy­ve­ni­mui, taip ir be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­liai to­kią „san­tuo­ką“ su­da­ro“, – sa­ko br. Jo­kū­bas.

Vie­nuo­ly­ne gy­ve­ni­mo dau­giau

Br. Jo­kū­bas pa­si­krikš­ti­jo ga­na vė­lai – 38-erių. 40-ies ta­po vie­nuo­liu. „Esu la­bai lai­min­gas, kad yra Die­vas, ku­ris yra la­bai gai­les­tin­gas, pa­ken­čia ma­ne, to­kį ne­ti­ku­sį. Dėl to abe­jo­nių ne­tu­riu, bet kai žiū­riu į sa­ve, la­bai lai­min­gas bū­ti ne­ga­liu. To­dėl la­biau rei­kia žiū­rė­ti į Die­vą, o ne į sa­ve“, – sa­ko jis.

Pa­sau­lie­čiai ne­re­tai gal­vo­ja, kad vie­nuo­lio gy­ve­ni­mas – la­bai pa­pras­tas, skir­tas pa­si­slėp­ti nuo rea­ly­bės. Gy­ve­ni sau­giai, pa­val­gęs, ap­si­ren­gęs ir mel­die­si sau. Kam vie­nuo­ly­nai rei­ka­lin­gi vi­suo­me­nei?

„Mū­sų aba­tas į to­kius klau­si­mus at­sa­ko – mes nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Ne­duo­da­me jo­kios ap­čiuo­pia­mos nau­dos – nei au­gi­na­me, nei gy­do­me, nei tai­so­me. Neį­si­pa­rei­go­ja­me jo­kiai veik­lai pa­sau­ly­je, nes esa­me už­da­ras, kon­temp­lia­ty­vus vie­nuo­ly­nas. Mū­sų tar­nys­tė baž­ny­čio­je ir pa­sau­ly­je – mal­da. Mū­sų baž­ny­čia yra at­vi­ra, žmo­nės ga­li kar­tu su vie­nuo­liais mels­tis. Kiek lei­džia jė­gos, tei­kia­me dva­si­nes pa­slau­gas: klau­so­mės iš­pa­žin­čių, kal­ba­mės apie dva­si­nius da­ly­kus, žmo­nės ga­li at­va­žiuo­ti ko­kią nors pro­ble­mą iš­spręs­ti su vie­nuo­liu. Yra sve­čių na­mai, at­ski­ras pa­sta­tas, kur ga­li at­vyk­ti ir ap­si­sto­ti mo­te­rys, šei­mos, žmo­nių gru­pės“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Nors ap­čiuo­pia­mos nau­dos lyg ir nė­ra, sa­ko­ma, kad vie­nuo­ly­nas spin­du­liuo­ja. Žmo­nės gir­di apie vie­nuo­ly­ną, at­va­žiuo­ja, kar­tu mel­džia­si, su­si­tin­ka su vie­nuo­liais, pa­ti­ria iš­gy­ve­ni­mus, pa­si­kei­ti­mus, grįž­ta pas pa­sau­lie­čius, kal­ba, da­li­ja­si. To­kiu bū­du vie­nuo­ly­nas ir spin­du­liuo­ja – tie žmo­nės yra vie­nuo­ly­no re­gi­mie­ji spin­du­liai į pa­sau­lį. Yra ir ne­re­gi­mie­ji – mal­dos spin­du­liai.

Su­si­da­ręs ra­tas žmo­nių, ku­rie tie­sio­giai pri­si­ri­šę prie vie­nuo­ly­no – kas 2-3 mė­ne­sius at­va­žiuo­ja pa­bū­ti 2-3 die­nas. Jie tu­ri dva­sios tė­vus tarp vie­nuo­lių, su jais nuo­lat ap­ta­ria rū­pi­mus klau­si­mus. Ki­ti at­vyks­ta šiaip nuo pa­sau­lio pa­bėg­ti, pa­bū­ti ty­lo­je, mal­dos rit­me.

„Rei­kia, kad Že­mė­je bū­tų vie­tų, at­vi­rų Die­vui“, – yra pa­sa­kęs Be­ne­dik­tas XVI. Vie­nuo­ly­nas yra to­kia vie­ta, per ku­rią Die­vas pa­sie­kia Že­mę. Pask­lin­da jo­je to­mis ki­birkš­tė­lė­mis žmo­nės, ku­rie čia ap­si­lan­ko. Kiek­vie­nas ti­kin­ty­sis yra to­kia vie­ta. Re­li­gi­nio, dva­si­nio gy­ve­ni­mo ži­di­nys“, – šyp­so­si br. Jo­kū­bas.

Pats vie­nuo­ly­no eg­zis­ta­vi­mo fak­tas pro­vo­kuo­ja pa­sau­lie­čius. Jiems ima rū­pė­ti, kas gi tie žmo­nės, ku­rie, vis­ką pa­li­kę, pa­šven­tė gy­ve­ni­mą Die­vui, ko­kia to pra­smė. „Žmo­nės abe­jin­gai į tai žiū­rė­ti ne­ga­li. Jiems ky­la klau­si­mas, ar vie­nuo­liai – kvai­liai, ar tu­ri pa­grin­dą bū­ti vie­nuo­liais. Jie mąs­to apie tai, ieš­ko at­sa­ky­mo, o tai ir­gi yra vie­nuo­ly­no spin­du­lia­vi­mas“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Kar­tą br. Jo­kū­bas pas gy­dy­to­ją iš­gir­do, kad vie­nuo­lio jo­kie ne­ga­la­vi­mai kan­kin­ti ne­ga­li. Juk jie kaip paukš­te­liai ant ša­ke­lės: tu­pi sau, čiul­ba. Nei jiems mo­kes­čiai, nei na­mų val­dy­bos ne­rū­pi.

„Yra žmo­nių, ku­rie ma­no, kad mes pa­bė­ga­me nuo rū­pes­čių ir nuo pro­ble­mų. Iš da­lies – taip. Mes pa­bė­ga­me nuo jų per­tek­liaus. Nuo be­rei­ka­lin­gų rū­pes­čių ir pro­ble­mų, ku­rių pri­si­da­ro­ma ir vė­liau keiks­no­ja­ma. Bet bū­ti vie­nuo­ly­ne ne­reiš­kia pa­bėg­ti nuo gy­ve­ni­mo. Gy­ve­ni­mas tarp tų sie­nų yra la­bai in­ten­sy­vus. Pir­miau­sia tai di­džiu­lis kas­die­nis nuo­ty­kis – Die­vo ieš­ko­ji­mas. Ant­ra, mes esa­me šei­ma, vi­sa­da vie­ni ša­lia ki­tų. Džiau­gia­mės tuo, bet kar­tu tu­ri­me pa­kęs­ti vie­ni ki­tus su vi­so­mis silp­ny­bė­mis ir skir­tin­gais įpro­čiais. Tu­ri­me sa­vo dar­bus da­ry­ti, grum­tis su sa­vo ne­to­bu­lu­mais, steng­tis jų ma­žin­ti. Tai nuo­la­ti­nis ka­ras. Kas ban­dė su sa­vi­mi su­si­grum­ti, tas ži­no, kaip tai yra ne­leng­va“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Mū­sų gi­lu­mo­je gy­ve­na Die­vas

Kai br. Jo­kū­bas ly­gi­na sa­vo gy­ve­ni­mą pa­sau­ly­je, kur jis iš­gy­ve­no ke­tu­rias­de­šimt me­tų, su gy­ve­ni­mu vie­nuo­ly­ne, ga­li drą­siai teig­ti, kad ja­me gy­ve­ni­mas in­ten­sy­ves­nis. Ypač vi­di­nis – gi­liau sly­pin­čių da­ly­kų įžvel­gi­mas, jų ap­mąs­ty­mas. Nuos­ta­biau­sia ir svar­biau­sia tai, kad pa­ma­žu me­tams bė­gant at­si­ran­da įgū­dis ma­ty­ti, kas da­ro­si ta­vo vi­du­je. Juk įsi­su­kę į pa­sau­lio rei­ka­lus žmo­nės daž­nai vi­daus ne­gir­di.

„O ten vyks­ta daug la­bai svar­bių da­ly­kų. Pa­sau­ly­je gy­ve­na­me tar­si mie­go­da­mi. Mes at­lie­ka­me daug funk­ci­jų, bet ne­daug gy­ve­na­me. Vie­nuo­ly­ne tas funk­ci­jas – „ak­ci­ja-reak­ci­ja“ (pa­sa­kė – da­rau, pa­ma­čiau – ei­nu) – sten­gia­mės val­dy­ti, bet ypač – pa­švęs­ti“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Funk­cio­na­vi­mas nė­ra blo­gai, tai net la­bai ge­ras su­ge­bė­ji­mas, kaip lėk­tu­vo ge­bė­ji­mas skirs­ti au­to­pi­lo­tu. Ta­čiau jei ban­dy­si au­to­pi­lo­tu nu­tūp­ti ar­ba pa­kil­ti, ga­li ir ne­la­bai pa­si­sek­ti.

„Mes tu­ri­me at­lik­ti daug ru­ti­ni­nių dar­bų ir kar­tais bū­ti funk­cio­na­vi­mo re­ži­me, ta­čiau rei­kia neuž­mirš­ti, kad taip veik­da­mi mes ta­me ne­da­ly­vau­ja­me as­me­niš­kai – sa­vo gel­me, sa­vo uni­ka­lu­mu. Juo, kaip as­me­nys, mes gy­ve­na­me ta­da, kai im­pul­są veik­ti nu­gramz­di­na­me iki vi­daus dug­no, iki gi­lu­mos, kai ten lei­džia­me jam trans­for­muo­tis į šir­dies bal­są ir vei­kia­me jau jam pa­klus­da­mi. Ta­da vei­ki­mas yra ne vien reak­ci­ja į im­pul­są, bet at­sa­kas Kal­ban­čia­jam šir­dy­je. Tam, ku­ris mus vi­du­je nuo­lat kal­bi­na ir ve­da, ku­ris trans­for­muo­ja im­pul­są į bal­są. Ta­da nė­ra „ak­ci­ja-reak­ci­ja“. Yra „akcija–nugrimzdimas–susitikimas–paklusimas ir vei­ki­mas“. Kar­tu tai yra bend­rys­tė su Kal­ban­čiuo­ju šir­dy­je. Ko­dėl tai taip svar­bu? To­dėl, kad mū­sų gi­lu­mo­je gy­ve­na Die­vas. Ir jei­gu mes nu­grimz­ta­me iki Jo ir iš­girs­ta­me Jo bal­są, Jo kvie­ti­mą, Jo ra­gi­ni­mus, Jo per­spė­ji­mus ir taip el­gia­mės, mes išei­na­me iš funk­cio­na­vi­mo lyg­mens, au­to­pi­lo­to re­ži­mo ir pa­ky­la­me į bend­rys­tės tarp as­me­nų gy­ve­ni­mą. Ta­da tik­rai esa­me sa­vi­mi, tik­rai gy­ve­na­me. Juk mes su­si­tin­ka­me su Die­vu kaip as­me­niu, to­dėl tie veiks­mai pri­pil­dy­ti bend­ra­vi­mo pra­smės ir ši­lu­mos“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Bal­sas iš gi­lu­mos, Die­vo kvie­ti­mas, pa­ra­gi­ni­mas – tai toks pa­pras­tas da­ly­kas, kaip pa­sa­ky­ti bro­liui „ačiū“, nu­si­šyp­so­ti, pa­klaus­ti, kaip se­ka­si. „Tai yra Die­vo kvie­ti­mai mums, tik mes esa­me la­bai triukš­min­gi ir jų ne­gir­di­me. Pa­sau­ly­je ga­li­ma la­bai daug veik­ti, dirb­ti, at­lik­ti pro­duk­ty­vių veik­lų, bet ne­gy­ven­ti“, – sa­ko br. Jo­kū­bas.

Prob­le­mų ma­žės, kai grį­ši į šir­dį

Bro­lis Jo­kū­bas sa­ko, kad jis vie­nuo­ly­ne yra pa­pras­tas žmo­gus – lan­gų plo­vė­jas, „vyr. re­dak­to­rius“ (pa­moks­lų gra­ma­ti­kos tai­sy­to­jas ir teks­tų kir­čiuo­to­jas), žva­kių pri­žiū­rė­to­jas, smil­ka­lų ga­min­to­jas.

Dar jam, kaip ir ki­tiems bro­liams, ten­ka plau­ti in­dus, va­ly­ti te­ri­to­ri­ją. „Lan­gus va­lau ko­ne kas­dien. Tų lan­gų – per ke­tu­ris tūks­tan­čius kvad­ra­ti­nių met­rų. Blo­giau­sia, kad jie tu­ri dvi pu­ses, tai­gi jų yra dvi­gu­bai. Pa­va­sa­rį bai­giu, atei­na ru­duo, iš nau­jo rei­kia plau­ti“, – juo­kia­si br. Jo­kū­bas.

Nuo­lat dar­buo­jan­tis su bro­liais, ten­ka mo­ky­tis bend­rys­tės ry­šio ne su to­bu­lu Die­vu. Be­pi­gu su to­bu­lu bend­rau­ti, jis juk vis­ką pa­ken­čia ir at­lei­džia. O bro­lis, kaip ir tu, juk pil­nas ne­to­bu­lu­mų, keis­tų įpro­čių, jį rei­kia pa­kęs­ti, ne­ga­li nuo jo nie­kur pa­bėg­ti, dar dau­giau – rei­kia mo­ky­tis jį nuo­šir­džiai my­lė­ti.

„Čia di­džiu­lė gy­ve­ni­mo mo­kyk­la. Tu no­ri, kad Die­vas ta­ve pa­kęs­tu, o bro­lio ša­lia ne­ga­li pa­kęs­ti. Taip nuo­lat pa­ts tu­ri tai­sy­tis, aug­ti. Taip mo­kai­si priim­ti, ne­si­šiauš­ti, ne­kal­tin­ti, ne­smerk­ti, ne­keik­ti. Tai ne­reiš­kia to­le­ruo­ti blo­gy­bių. Tai reiš­kia pa­dė­ti bro­liui tap­ti to­bu­les­niu dėl jo, o ne dėl sa­vęs. Rei­kia iš­mok­ti pa­sta­bų da­vi­mo me­no. Duo­ti pa­sta­bą – di­džiu­lis me­nas. Kas ži­no to da­ly­ko pa­slap­tis – yra ne­ma­žai pa­žen­gęs“, – sa­ko bro­lis.

Vie­nuo­liai gy­ve­na po vie­ną ce­lė­se, ku­rio­se yra tai, kas bū­ti­na: lo­va, dra­bu­žių spin­ta, dar­bo sta­las, kny­gų len­ty­na ir van­dens kriauk­lė, o pro lan­gą at­si­ve­ria gra­žus vaiz­das į ban­guo­jan­tį apy­lin­kių pei­za­žą. Tai ne vien poil­sio, skai­ty­mo, dar­bo vie­ta. Tai kar­tu ir mal­dos, ty­laus pa­bu­vi­mo vie­nat­vė­je erd­vė, la­bai svar­bi pu­siaus­vy­rai iš­lai­ky­ti.

Te­le­vi­zo­riaus vie­nuo­liai ne­tu­ri, gau­na tik ke­lis re­li­gi­nius žur­na­lus. „Grįž­ta Brež­ne­vo lai­kai, kai nei laik­raš­čių ver­ta skai­ty­ti, nei te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ti“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Vis dėl­to bro­liai ne­nu­to­lę nuo gy­ve­ni­mo. Jie tu­ri vi­deoa­pa­ra­tū­rą, to­dėl sek­ma­die­niais žiū­ri do­ku­men­ti­nius fil­mus apie me­ną, is­to­ri­ją, gam­tą. Be to, jie la­bai daug skai­to. Val­gy­da­mi pie­tus ir va­ka­rie­nę ne kal­ba, o siun­čia ra­tu kny­gą vie­nas ki­tam ir gar­siai skai­to. Per pie­tus skai­to­mos pa­sau­lie­ti­nio tu­ri­nio kny­gos: is­to­ri­nės, biog­ra­fi­nės, ap­ra­šo­mo­sios, ke­lio­nių, va­ka­rais – re­li­gi­nė, dva­si­nė li­te­ra­tū­ra.

Gy­ven­da­mi ga­nai už­da­rai, vie­nuo­liai daž­nai iš­girs­ta klau­si­mų, ką jie ga­li pa­tar­ti žmo­gui, tu­rin­čiam pro­ble­mų su vai­kais, su­tuok­ti­niu, jei pa­tys ne­tu­ri nei su­tuok­ti­nių, nei vai­kų. Br. Jo­kū­bas sa­ko, kad toks klau­si­mas – pa­vir­šu­ti­niš­kas, ne­sup­ran­tant vie­nuo­lių gy­ve­ni­mo bū­do.

„Mes esa­me tik­ra šei­ma, ne­tgi „vai­kų“ tu­ri­me – nau­jo­kų no­vi­cia­te. Juos rei­kia auk­lė­ti kaip ma­ža­me­čius, ug­dy­ti, for­muo­ti, ro­dy­ti pa­vyz­dį, ko­re­guo­ti, guos­ti, drą­sin­ti. Pas­kui džiau­gia­mės, kai jie pa­si­ruo­šia pa­švęs­tam gy­ve­ni­mui, duo­da įža­dus, atei­na į bend­ruo­me­nę. Net ku­ni­gai yra šei­ma. Jie yra vys­ku­po pa­gal­bi­nin­kai, to­dėl, ga­li­ma sa­ky­ti, yra dio­ce­zi­jos ku­ni­gų šei­ma, Baž­ny­čios ku­ni­gų šei­ma. Be to, jie klau­so­si iš­pa­žin­čių, pa­žįs­ta žmo­gaus vi­daus gy­ve­ni­mą, pa­tys gy­ve­na in­ten­sy­vų vi­di­nį gy­ve­ni­mą. Svar­biau­sia – ku­ni­gai ir vie­nuo­liai spren­džia ne žmo­nių tar­pu­sa­vio pro­ble­mas. Jie spren­džia žmo­gaus su Die­vu pro­ble­mą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kai pas Kris­tų atė­jo žmo­gus, pra­šy­da­mas pa­dė­ti pa­si­da­lin­ti pa­li­ki­mą su bro­liu, Jė­zus to­kio da­ly­ko ne­siė­mė spręs­ti. „Ku­ni­gas ar vie­nuo­lis pa­de­da žmo­gui spręs­ti ne ho­ri­zon­ta­lias pro­ble­mas, ne ki­lu­sias tarp žmo­nių, o ver­ti­ka­lias. Pa­de­da pa­ro­dy­ti, kur yra prie­žas­tys. Prob­le­mos daž­nai ky­la, kai už­mirš­ta­mas šir­dies gy­ve­ni­mas. Rei­kia su­grįž­ti į šir­dį, ta­da ir ki­tos pro­ble­mos pa­ma­žu iš­si­spręs“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Bus dau­giau.

Etaplius.lt