Jonas Juškaitis, Trauktis atsišaudant: Apie knygas, laikus ir žmones, Vilnius: Homo liber, 2016, 344 p., 200 egz. Dailininkė Edita Namajūnienė

Pradėsiu nuo to (čia skaitytojas turi teisę sužinoti, kad recenzija turėjo dešimtis skirtingų pradžių), kad užvertusi Jono Juškaičio knygą Trauktis atsišaudant, negalėjau identifikuoti savo santykio su ja. Net ir vėliau kelios valandos, praleistos tyrinėjant baltą lapą monitoriaus ekrane, nedavė džiuginančių pokyčių. Taigi dar nenumanydama galutinio rezultato, imuosi narstyti knygą ir skaitymo patirtis.

Pirmasis susidūrimas su Juškaičiu įvyko nuo, matyt, bene geriausiai žinomo jo teksto „Nuotykiai literatūros mašinų skyriuje“, kuris pasirodė dar 1992 m. Arvydo Sabonio ir Stasio Sabonio sudarytoje knygoje Rašytojas ir cenzūra (Rašytojas ir cenzūra, sudarė Arvydas Sabonis, Stasys Sabonis, Vilnius: Vaga, 1992). Tie puslapiai iki šiol gausiai mano nužymėti marginalijomis: klaustukais, šauktukais ir kitais simboliais, kurių, net labai mėgindama, dabar nebeiškoduočiau. Šį aspektą pabrėžiu ne todėl, kad norėčiau sėkmingai dauginti recenzijos ženklų skaičių, mat po kiek laiko tikru atradimu laikiau pakartotinį to paties teksto skaitymą, tačiau jau kitame leidinyje. Knygoje Lyra ant gluosnio (Jonas Juškaitis, Lyra ant gluosnio: Straipsniai, pokalbiai, kita, Vilnius: Aidai, 1998), kur yra perspausdintas minėtas kūrinys, atrinkti ir sudėti svarbiausi Juškaičio rašyti tekstai, interviu su pačiu autoriumi ir prisiminimai apie sutiktus artimus literatus (Kazį Bradūną, Henriką Nagį, Liūnę Sutemą etc.). Visi tekstai rašyti pirmuoju Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiu ir vienur ar kitur iki tol jau buvo publikuoti. Tiesa, tąkart godžiai skaičiau išnašas. Šios, paprastai laikytinos pagrindinio teksto papildymu, čia atliko kur kas svarbesnę funkciją. Gausūs komentarai, lydintys didžiąją dalį tekstų, už šiuos buvo atviresni, įdomesni ar net drąsesni. Kartais tokiuose papildymuose aprašomos atskiros istorijos, kurios nebūtinai visuomet susijusios su pagrindiniu tekstu, tačiau pasirodys ne mažiau įdomios. Būtent šie paaiškinimai, antrą kartą skaitant „Nuotykius literatūros mašinų skyriuje“, pavertė jį visiškai kitokiu ir kur kas aiškesniu, detalesniu.

Tokia ilga introdukcija pasirodė reikalinga, nes greičiausiai ne tik man, bet ir kitiems, skaičiusiems Lyrą ant gluosnio, o po to – naujausią Juškaičio knygą Trauktis atsišaudant, norėsis lyginti jas abi. Pastaroji išties primena ankstesnės tęsinį (kartojasi net kai kurie pasakojimai). Abi knygos sudarytos tuo pačiu principu – atrinkti autoriui svarbiausi tekstai, kurie jau buvo publikuoti spaudoje. Knygoje Trauktis atsišaudant atskaitos tašku tapo 1999 m., kai Juškaičiui buvo paskirta Poezijos pavasario Maironio premija. Dėl šios priežasties daugelis perspausdintų interviu prasideda sveikinimais ir kartais vienas į kitą labai panašiais klausimais (kaip jaučiatės, kokią reikšmę jums turi premija, kaip pradėjote kūrybinį kelią etc.). Kartojosi tiek autoriui užduodami klausimai, tiek atsakymai. Nors, tikėtina, jautresnius skaitytojus tai gali erzinti, tačiau, nors ir pastebimi, pasikartojimai netrukdė. Juo labiau kad ir pats Juškaitis ne visada atsakydavo į užduodamus klausimus, pakreipdamas pasakojimą sau norima linkme. Taip net ir perskaičius paviršutinišką klausimą, bent jau žinai, kad gali tikėtis gero atsakymo.

Nepaisant to, atsiranda keletas aspektų, kurie skaitytoją gali trikdyti, o skaitymą – trukdyti. Pirmiausia tai, kad knygos paraštėse vėl ėmė rastis įvairūs braukymai (Arvydo Pacevičiaus subtiliau vadinami knygų graffiti), nebuvo geras ženklas. Vis dažniau tekdavo stabtelti, pasiklydus autoriaus minčių gijose. Greičiausiai taip įvyko todėl, kad autoriaus norėta ir, neabejotina, galėta pasakyti kur kas daugiau negu buvo klausiama. Atsakymai aprėpdavo skirtingas temas, istorinius laikotarpius, gyvenimo ir kūrybos etapus. Tai nulėmė, kad skaitymas kartkartėmis tapdavo apsunkintas ir klampus, nors, turint omenyje tekstų pobūdį, to nesitikėtum.

Nors knygoje dominuoja ne šiandienio gyvenimo refleksijos, o Juškaičio prisiminimai, tai nėra prisiminimų knyga, kokią mes įprastai suprantame.

Tokių komentarų, kokie buvo Lyroje ant gluosnio, šioje knygoje ne tik norėjosi, tačiau jų būtinai reikėjo. Atsirasdavo neaiškumų, apie kuriuos, parengus ankstesniąją Lyrą ant gluosnio, Juškaitis laiške rašė Bernardui Brazdžioniui: „Kai gavau pasiūlymą išleisti [turima mintyse Lyra ant gluosnio, – S. Š.], pamačiau, kad reikia komentarų, nes dėl rašymo būdo ir praeities nuotolio atsiradę neaiškumų. Juos reikia pabrėžti“ (Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis. Laiškai 1982–2002 metais, in: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2014/12/12/fondasa_01.html). Tikėtina, kad knygoje Trauktis atsišaudant paties Juškaičio minimų neaiškumų taip pat buvo galima išvengti reikiamas vietas pakomentavus. Vadinamieji neaiškumai rasdavosi nebūtinai dėl laiko distancijos ar rašymo/kalbėjimo manieros, bet ir dėl knygą sudarančių tekstų specifikos, kurie tarpusavyje skiriasi žanru (interviu, įvairiomis progomis pasakytos kalbos, knygos recenzija etc.) ir aptariamomis temomis. Matyt, taip jau būna su interviu, kad vieni pavyksta geriau, kiti – ne taip, tačiau tai nutikdavo dėl klausiančiojo neatidumo kalbančiojo minčių tėkmei. Rodytųsi, it tyčia pasakojimo gijai visuomet nutrūkus įdomiausioje vietoje, kaskart norėdavosi, kad klausimus užduodantis asmuo būtų pademonstravęs dėmesingumą. Juškaičiui vos užsiminus apie kokį nors įvykį, pokalbį, susitikimą ar atsitikimą, neretai jis taip ir likdavo nebaigtas pasakoti. Pavyzdžiui, prisimindamas savo žmoną poe­tę Joaną Danutę Žilaitytę, autoriaus užsiminė, kaip sovietmečiu ji platino Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką („paskaitome, tuojau – į rankinuką ir išeina pas pažįstamas vaistininkes, seseles, veždavome ir mokytojams“, p. 109). Šis momentas, kaip ir daugelis kitų, rodytųsi, svarbių detalių arba, kitaip sakant, pradėtų, bet nepabaigtų istorijų, klausiančiojo būdavo nepastebėti, o skaitytojas likdavo su savo svarstymais.

Nepaisant to, turint omenyje knygos pobūdį, nuosek­lumo turbūt ir nereikėtų ieškoti. Nors knygoje dominuoja ne šiandienio gyvenimo refleksijos, o Juškaičio prisiminimai (gyvenimas kaime tarpukariu, darbas Literatūroje ir mene, pirmieji eilėraščių rinkiniai, sutiktos asmenybės), tai nėra prisiminimų knyga, kokią mes įprastai suprantame (nuoseklus, chronologinis savo gyvenimo pasakojimas). Nors, tiesa, slapčia tokios knygos skaitytojas galbūt ir norėtų. Juo labiau kad ir pats auto­rius yra ne kartą užsiminęs apie ketinimus rašyti prisiminimų knygą (net pavadinimas – Sugrįžk, jaunyste, sugrįžk – buvo numatytas).

Turbūt niekas nesuabejotų, kad Jono Juškaičio patirtys įdomios ir vertingos įvairiais aspektais: atmintyje ryškūs karo metų ir pokario įvykiai, 1941, 1948, 1949, 1951 m. trėmimai ir lietuvių literatūros lauke vykę procesai. Ne mažiau verti dėmesio paties Juškaičio gyvenimo ir kūrybos pasirinkimai. Jo eilėraščių rinkinys Ir aušros, ir žaros (1962) yra vienas pirmųjų modernios poezijos rinkinių, kuris laikytinas neturėjusiu sovietinės ideologijos požymių. Juškaitis sovietmečiu skelbė savo kūrybą (nors, tiesa, kartais laukiant dešimtmetį ar ilgiau), pasak jo paties, nedarydamas kompromisų („o kai paklausia, kaip tu galėjai įstoti į universitetą ir baigti būdamas ne komjaunuolis, nes visi sako, kad, komjaunuoliais nebūdami, negalėjo, aš jai atsakau, jog visi jie meluoja, norėdami pateisinti save“, p. 119). Taigi tiems, kuriems iki tol jau buvo pažįstama Juškaičio kūryba ar asmenybė, užvertus knygą Trauktis atsišaudant, tik dar labiau norėsis sulaukti šio autoriaus prisiminimų knygos. Ir neabejotina, kad jų Juškaitis galėtų parašyti ne vieną.

Naujasis židinys