Spalio 20 d. minime šv. Mariją Bertilą Boskardin (1888 m. spalio 6 d. – 1922 m. spalio 20 d., Italija).

Gimusi neturtingų ūkininkų šeimoje, Ana Frančeska (toks buvo jos krikšto vardas) nuo pat mažens buvo įpratusi prie nelengvų gyvenimo sąlygų. Kaip ir dauguma to meto mergaičių kaime, pradinėje mokykloje ji baigė keletą klasių, vėliau dirbo ir savo, ir kitų namuose, kad padėtų išlaikyti šeimą.

Kiek vėliau, pajutusi pašaukimą tapti vienuole, Ana Frančeska paprašė savo parapijos klebono, kad jis padėtų jai pasirinkti kongregaciją. Būdama 17-kos, ji įstojo į Šv. Dorotėjos seserų mokytojų, Švč. Širdies dukterų vienuoliją. Tapusi vienuole, ji priėmė Marijos Bertilos vardą.

Jos pirmieji uždaviniai bendruomenėje buvo darbas virtuvėje, prie krosnies ir skalbykloje, tačiau sesuo Marija Bertila nuo mažens buvo pratusi prie sunkių kaimo darbų, tad tai ji priėmė nuolankiai. Po kurio laiko ji ėmė dirbti Trevi ligoninėje slauge-mokine, ėmė studijuoti, tapo kvalifikuota slauge. Tačiau tai nesutrukdė jai prisiimti dar sunkesnių darbų vienuolyne, padėdama seserims.

Kai Marijai Bertilai buvo 22-eji, jai buvo operuotas auglys. Lėtai sveiko, tačiau net ir kęsdama skausmus, ji tęsė darbą ligoninėje. 

Po kelių metų prasidėjo pirmasis pasaulinis karas, ir seseriai Marija Bertilai teko su visa ligonine persikraustyti į Lombardiją. Iškilus nesutarimams, jai teko išgyventi pažeminimą pareigose – jai nebeleido būti slauge, paskyrė dirbti sunkų darbą skalbykloje.

Sesuo Marija Bertila dėl to labai pergyveno, tačiau viską ištvėrė viduje. Jai neišsprūdo nė mažiausia dejonė, nusiskundimas. Jos fizinės jėgos buvo išsekę, tačiau silpną kūną palaikė tvirta valia. Grįžusi į Trevi, Marija Bertila vėl galėjo dirbti slauge.

Dirbo, kol pajėgė: auglys atsinaujino. „Mirtis mane gali užklupti bet kurią akimirką“, rašė ji savo užrašuose, „tačiau aš turiu būti pasirengusi“. Jos laukė nauja operacija, tačiau šį kartą Marija Bertila nebepakilo iš lovos ir užgeso, kai jai buvo 34 metai.

Tačiau ji toliau šviečia kitiems. Prie jos kapo visuomet kas nors meldžiasi, kam reikia jos, sesers slaugės, pagalbos: ligoniai kreipiasi į ją prašydami gelbėti iš įvairiausių ligų, ir pagalba ateina. Gyvenusi tyliai ir kukliai, Marija Bertila labiau tapo žinoma ir mylima po mirties. Pati patyrusi kentėjimų skonį ir nusižeminimą, ji kitiems dovanoja viltį.

S. Marija Bertila Boskardin kanonizuota popiežiaus Jono XXIII 1961 m. gegužės 11 d.