Vestuvių fotografės „Lapės baltosios“ nuotr.

Vestuvių fotografija seniai nėra vien dokumentika”, – pokalbį pradeda beveik 10 metų vestuves fotografuojanti Austėja Lapėnaitė. Anot jos, šiuolaikinis fotografas turi gebėti per vieną vestuvių dieną papasakoti dviejų žmonių meilės istoriją. 

Fotografę klausiame, kaip per tuos metus keitėsi vestuvių ir jų fotografavimo tradicijos, ir kaip savo vestuvėms rasti tinkamą fotografą.

Ar tiesa, kad fotografuoti vestuves kūrėjams atrodo neprestižas?

Geras fotografas yra atviras ieškoti ir mokytis. Tas, kuris nebesimoko, yra miręs fotografas. Man teko nueiti ilgą ieškojimo kelią, kol save pačią suvokiau kaip unikalų kūrinį ir pradėjau taip vertinti ir kitus žmones. Pamilti save ir tuos, kurie yra šalia – tai yra geros fotografijos raktas. Todėl taip mėgstu fotografuoti žmones, kurie myli.

Kaip supratote, kad norite fotografuoti žmones būtent jų vestuvių dieną?

Pirmiausia paklausiau savęs, ką noriu fotografuoti ir gana greitai sau atsakiau, kad žmones. Juk žmogus yra pats tobuliausias kūrinys, kokį galima rasti čia, žemėje. Tuomet pradėjau ieškoti akimirkų, kai žmonės būna patys natūraliausi, o tai būtent nutinka žmogui bendraujant su mylimuoju. Todėl man įdomiausia fotografuoti poras arba šeimas, tapti jų unikalaus tarpusavio ryšio liudininke.

Kaip sekasi vestuvių dieną fiksuoti jaunųjų tarpusavio ryšį, jų jausmus, emocijas? Juk tą dieną ypač daug blaškančio vaizdinio triukšmo: suknelė, kostiumas, makiažai, dekoracijos.

Fotografas žmogų, savo klientą, pažįsta dar prieš vestuves. Kai jaunieji išsirenka fotografą pagal matytus jo darbus, labai svarbus pirmasis pokalbis. Tai lyg pirmas pasimatymas, kurio metu fotografui turėtų būti svarbu sužinoti, kuo pora gyvena, kaip leidžia laiką kartu, kaip atsipalaiduoja, kas verčia ją džiazuoti, o ko negali pakęsti ir bijo. Man pačiai svarbu tuos žmones pažinti kaip asmenybes, suprasti, kur savo gyvenime jie deda akcentus. Visa tai žinant, makiažas, suknelė ir kiti puošnūs akcentai tik pabrėžia, išryškina asmenybes, bet jų neužgožia.

Vestuvių fotografės „Lapės baltosios“ nuotr.

Kas pasikeitė per tuos dešimt metų, kai fotografuojate? Kokie tradicinių ir modernių vestuvių ir jų fotografavimo skirtumai?

Anksčiau fotografas savo klientams pateikdavo pasiūlymą, su kuriuo jie privalėdavo sutikti, arba turėdavo ieškotis kito fotografo. Dabar dėl vestuvių dienos daug tariamasi ir kūrybos laisvę turi abi pusės – fotografas ir jaunieji.

Taip pat seniau vestuvių fotografas nebuvo laikomas menininku, kūrybinės laisvės beveik neturėjo, nes labai ribodavo reportažinės tradicijos – turi užfiksuoti, ir tuo viskas baigiasi. Nebuvo anais laikais ir fotošopo – gal senieji fotografai ir nepripažintų, bet tai labai svarbi vestuvinių nuotraukų grožio dalis.

Nebuvo vestuvinių fotosesijų – tai nesenas išradimas. Anksčiau visos vestuvių nuotraukos buvo paprasčiausia dokumentika, dažniausiai būdavo fotografuojama fotoateljė – padarydavo nuotrauką dviese, su liudininkais, tėvais ir su pulku. Ir tai viskas. Anksčiau taip pat nefotografuodavo pasiruošimo vestuvėms ir vakarinės dalies, nebent koks draugas turėjo fotoaparatą, tačiau apskritai kalbant nebuvo populiaru tai daryti.

Dabar vestuvių fotografija išaugo į visos dienos istorijos pasakojimą arba, jeigu fotografas geba pažvelgti dar giliau, į poros meilės istorijos pasakojimą.

Ar tokia ir yra pagrindinė vestuvių fotografo užduotis – papasakoti meilės istoriją?

Vestuvių fotografija seniai nėra vien dokumentika. Iš tiesų per vieną vestuvių dieną fotografas turi papasakoti dviejų žmonių meilės istoriją. Aišku, labai daug priklauso nuo to, ar jaunieji drįsta atsiverti, bet fotografas šiuo atveju turi padėti jaustis laisvai ir kartu mokėti įsilieti į tą aplinką, kurioje fotografuoja – kad taptų nepastebimas, savas.

Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis vestuvių fotografą?

Fotografas vestuvių dieną šalia jaunųjų praleidžia daugiau laiko nei tėvai, artimieji ar draugai. Kitaip sakant, svetimą žmogų jaunavedžiai kviečiasi į patį intymiausią savo gyvenimo momentą. Taip pat vestuvių dieną daug streso ir adrenalino, todėl tai, kas pirmo susitikimo metu gali atrodyti lengvai įveikiama ar pakenčiama – viską šventės dieną galima dauginti iš dešimties ir labai gali būti, kad netinkamai pasirinkus išsipūs didžiulis įtampos burbulas, į kurį labai smagu būtų niekuomet nepatekti. Galbūt pokalbio metu fotografas jums atrodo šiek tiek per lėtas arba, atvirkščiai, labai impulsyvus, per daug linkęs vadovauti. Nenumokite į tai ranka. Svarbu rinktis ne tik profesionalą, bet ir žmogų, su kuriuo tiesiog malonu būti savimi.

Jeigu dėmesį patraukė fotografo darbai, reikėtų peržiūrėti kuo daugiau nuotraukų, idealiu atveju visas nuoseklias vestuves. Taip išsirinkti du ar tris fotografus favoritus ir eiti su jais susitikti. Tam reikia laiko, bet visgi fotografas turi būti žmogus, šalia kurio jaunieji gali atsipalaiduoti, kuriuo pasitiki ir kuriam iš tiesų rūpi, kad jie ne tik gerai atrodytų nuotraukose, bet ir gerai jaustųsi.

Daugelis jaunųjų galvoja, kad susitikimas su fotografu įsipareigoja, kad iškart reikės pasirašyti sutartį. Tai netiesa. Mes, fotografai, taip pat norime susitikti ir patys pamatyti, kokie yra jaunieji. Tad iš tiesų renkasi ir pora, ir fotografas.

Ar visi fotografai yra kūrėjai?

Labai norėčiau pasakyti, kad taip, bet yra ir amatininkų. Kūrėjas yra žmogus, kuris yra laisvas ieškoti ir laisvas pateikti savo žvilgsnį – perteikti arba parodyti taip, kaip mato jis.

Bet juk fotografas samdomas. Ar gali jis tokiu atveju būti visai laisvas?

Tai yra viena iš priežasčių, kodėl esu vestuvių fotografė, nes šioje srityje kūrybos laisvė praktiškai neribojama.

Pamenu laikus, kai labai stengdavausi klientams įtikti, bet greitai įsitikinau, kad tai man nepadeda atlikti savo darbo geriausiai, kaip galiu. Net žiūrint iš komercinės pusės, laisvė daryti taip, kaip įsivaizduoju ir kaip gebu, geriausiai užtikrina patį sėkmingiausią rezultatą. Aišku, jaunieji gali nuspręsti, kad kažko jie nenori daryti, bet tai mes aptariame iš anksto ir savo kūrybinę energiją tiesiog nukreipiu visiems priimtina linkme.

Kaip atrodo šiuolaikinių vestuvių ir jų fotografo diena?

Viskas prasideda pasiruošimu – kaip kiekvienas pasimatymas turi preliudiją, taip ir ši didžioji diena ją turi. Šioje dalyje man, kaip fotografei, svarbiausia užfiksuoti laukimą, jaudulį, vidinį jaunųjų rengimąsi tarti „taip“.

Po to seka ceremonija, kuri visais atvejais yra reportažas, vadinasi, jokio pozavimo. Sąmoningas „taip“ ir visa tai, kas jį tariant vyksta žmonių viduje, yra esminė dienos dalis. Jaunųjų prašau, kad jokiu būdu neslėptų jaudulio ar džiaugsmo ašarų, ir visa tai leistų man matyti. Šios akimirkos – pačios brangiausios.

Tuomet fotosesija su svečiais. Natūralu, kad jie labai laukia šitų nuotraukų ir išties smagu jas turėti, juo labiau kad pasirengimas vestuvėms nėra tik jaunųjų reikalas, dauguma svečių taip pat investuoja į tai nemažai savo laiko.

Tada kur nors vykstame jaunųjų fotosesijai, ji paprastai trunka nuo vienos iki keleto valandų, priklausomai nuo pasirinktos vietos. Kai su jaunaisiais susipažįstame, kai pamatau, kas juose gražiausio, ryškiausio, pagal tai ir ieškau vietos – kad būtų lengva joje tas savybes atskleisti.

Vestuvių fotografės Lapės baltosios nuotr.

Galiausiai – vakarinė dalis. Iki tol fotografui labai reikalingas asmeninis ryšys su jaunaisiais, o vakare tereikia įsilieti į aplinką ir tiesiog gaudyti tai, kas pasitaiko įdomiausio, kartais emociją išprovokuojant pačiam, kartais tykant ir greitai reaguojant.

Kokia vestuvių dalis fotografams mažiausiai patinka, o kokia labiausiai?

Tai priklauso nuo fotografo darbo stiliaus. Yra tie, kurie kaip žuvys vandenyje jaučiasi fotografuodami reportažą, tačiau sunkiai tvarkosi turėdami dvi valandas fotosesijai su jaunaisiais, arba atvirkščiai. Bendražmogiškai žiūrint, man atrodo, bet kuris fotografas turėtų džiaugtis vestuvėmis, kuriose daug gyvumo, mažai įtampos, žmonės atsipalaidavę ir besišypsantys.

O kokia darbo dalis jums pati mieliausia, teikianti daugiausia džiaugsmo?

Yra bent pora vestuvinių akimirkų, kurios man visuomet teikia ypatingo džiaugsmo.

Labai mėgstu stebėti pirmąjį sutuoktinių atokvėpį ir atsipalaidavimą po vestuvių ceremonijos, kai pradeda slūgsti didžioji adrenalino banga – tai būna akimirka, kada sutuoktiniai labiausiai glaudžiasi vienas prie kito. Dar labai gražu, kai šventėje dalyvauja žmonės, su kuriais jaunieji ilgai nesimatę arba kurie jiems yra labai brangūs ir labai laukti – būtent ta akimirka, kai jaunieji pamato, kas jų atvyko pasveikinti.

Kaip jums atrodo, ko labiausiai išsiilgę žmonės, kuriuos fotografuojate?

Tikrumo. Kai vyrai galvoja apie tai, kad jiems reikės pozuoti vestuvių dieną, jaudinasi, jog reikės vaidinti. Iš tiesų fotografas turi sugebėti padėti žmogui nevaidinti, būti savimi. Ir mokėti suteikti žmogui pasitikėjimo, kad ne tik pamatys jį tokį, koks iš tiesų yra, bet ir sugebės atskleisti gražiausiais jo savybes.

Ar tikrai gerai, kad dabar vestuvėse tiek daug fotografuojama? Ar nėra taip, kad fotografija praranda savo vertę?

Vestuvių fotografavimas tikrai nėra esminis dalykas tą dieną. Tačiau, jei galėčiau, pirmiausia atsisakyčiau draugų mobiliųjų telefonų. Tikrai paprašyčiau savo aparatais vestuvėse nefotografuoti ir leisčiau savo darbą dirbti profesionalui. Jis mokės padaryti, kad fotografuotis būtų lengva, paprasta ir kad rezultatas būtų gražus. Man, ne tik kaip profesionalei, bet ir kaip žmogui, skaudu žiūrėti, kai jaunųjų artimieji nedalyvauja ceremonijoje, o ją filmuoja. Manau, reikia mokytis gražiausias akimirkas patirti čia ir dabar. Aš pati norėčiau, kad tie, kuriuos aš pakviečiau, pirmiausia būtų su manimi, o ne su fotoaparatu ar feisbuku, kur skuba kelti nuotraukas.

Vestuvių fotografė Austėja Lapėnaitė (Lapė baltoji)

Kodėl vestuvių fotosesijos tokios brangios?

Kalbant apie naująją vestuvių fotografiją, pirmiausia reikia daug įgūdžių – reikia nuolatos tobulintis, gilinti žinias. Jau nekalbant apie tai, kad fototechnika yra labai brangi, o jeigu nori dirbti gerai, fotografas turi turėti ir gebėti valdyti ne vieną fotoaparatą ir ne vieną objektyvą.

Nemažai laiko reikia skirti susitikimams su poromis, režisuoti fotosesijas, parinkti vietas. Po fotosesijos dar vyksta retušavimo darbas, kuriam reikia daug žinių, kruopštumo ir laiko. Normalu, jei nuosekliai dirbant retušuoti vestuves fotografui užtrunka dvi savaites.

Kodėl pasivadinote Lape baltąja?

Pirmiausia – mano pavardė yra Lapėnaitė, bet ne vien todėl. Pamenate, yra tokia puiki knyga „Mažasis princas” ir joje galima rasti nuostabias eilutes apie prisijaukinimą, apie galėjimą pamažu prieiti vis arčiau. Ir kad tam nereikia žodžių, nes per žodžius – vieni nesusipratimai. Tai labai tinka mano darbui, nes turiu mokėti prieiti vis arčiau ir žvelgti į tai, kas giliau. O visos tos savybės, kuriomis pasižymi lapė, labai tam padeda – juk lapė smalsi, išmintinga ir greita.

Na o baltoji ne tik todėl, kad tai vestuvių spalva, bet ir dėl to, kad mano fotografija labai spalvota, ryški, kontrastinga, net ir nespalvotoje fotografijoje daug kontrastų, ryškumo, o juk į baltą spalvą telpa viskas, ji atspindi visas kitas.