Rašytojas, publicistas Aidas Puklevičius.

Feisbuke vis dažniau plinta anoniminiai šmaikštuoliai, kurie išjuokia Lietuvos politikus, jų sprendimus, švietimo sistemą, visuomenės problemas. Tokie personažai dažnai susilaukia žmonių dėmesio, palaikymo. Vieni iš jų juokiasi, kiti – piktinasi. Tačiau neretai jie būna apskundžiami feisbuko dorovės kontrolieriams ir užblokuojami kaip didžiausi nusikaltėliai.

Ar šis feisbuko reiškinys turi pavadinimą? Kodėl tokios paskyros sulaukia milžiniško populiarumo? Kur yra ta riba tarp kvailo pokšto ir tikrovės įvertinimo? Apie šį feisbuko fenomeną interviu pasakoja rašytojas, publicistas Aidas PUKLEVIČIUS. 

Kaip Jūs pats vertinate tokį feisbuko fenomeną, kai personažais prisidengę žmonės šmaikštauja apie politiką, valdžią ir kitas Lietuvos problemas?

Kaip vertinu tokį feisbuko fenomeną? Žinoma, kad teigiamai (juokiasi). Aš pats kaip feisbuko draugus turiu Vacį Maslionką ir Valstybinį Tautos Frontą. Jų puslapiuose galima rasti daug smagaus turinio, iš kurio galima pasijuokti. Kuo daugiau šmaikštaus turinio, tuo geriau. Man smagu, kad Valstybinis Tautos Frontas turi daugiau sekėjų nei kita partija. O Valstybinio Tautos Fronto gimimas – irgi labai įdomi istorija. Iš paprasto bernvakario atsiradusi idėja sukurti feisbuko paskyrą tapo žinomu lietuviško feisbuko fenomenu. Manau, tokių paskyrų atsiradimai yra netikėti ir su įdomia istorija.

Ar tai tik Lietuvai būdingas fenomenas? Galbūt ta mada yra atkeliavusi iš užsienio?

Taip, iš užsienio. Užsienio tviteryje seniai matomas šis fenomenas. Pavyzdžiui, netikrą paskyrą susikūrę žmonės išjuokia kokį nors politinį veikėją. Žinomiausias toks tviterio atvejis – sukurta netikra Vladimiro Putino paskyra. Šią paskyrą seka daugiau žmonių nei tikrąjį V. Putiną.

Ar toks fenomenas vadinamas kokiu nors terminu?

Šiam reiškiniui apibūdinti termino kol kas nėra. Tokių personažų Lietuvoje dar nėra tiek daug. Faktiškai dabar visus mes juos ir išvardijome. Tai Vacys Maslionka, Valstybinis Tautos Frontas, Robotas Meška... Dar yra neseniai atsiradusi nauja šiaulietiška chebra – Lukis Stuors i Andriens. Tai irgi gana naujas fenomenas. Taigi personažų nėra tiek daug, kad būtų galima jiems prilipdyti kokį nors terminą. Jeigu jis negimė – vadinasi, dar nebuvo tokio poreikio. Galbūt vėliau apibūdinimas bus.

Valstybinis Tautos Frontas priverčia nemąstantį žmogų priversti viską priimti už gryną pinigą. Žmonės kartais už gryną pinigą priima ne tik antraštę, bet ir antraštės pradžią. Nes jiems nebeužtenka jėgų perskaityti iki antraštės pabaigos.

Jūsų nuomone, kodėl tokios paskyros sulaukia tokio populiarumo?

Todėl, kad mūsų šalyje visuomet yra problema su humoru. Jei kas nors užpildo šią tuštumą, visi iškart džiaugiasi ir tai greitai pastebi. Jei mes žiūrėsime į realius ir tikrus žmones, personažus, tai jų nėra tiek daug, rašančiųjų socialinėje erdvėje ką nors linksma. Todėl visi iš karto puola laikinti ir platinti po visą margą svietą. Visuomenei reikia tokių asmenų, kurie užpildytų humoro troškulį. 

Ar toks humoras priverčia susimąstyti apie mūsų visuomenės problemas?

Humoras niekada nebūna tik atrakcija. Žinoma, galima pokštą išlaužti visiškai iš nieko. Kažkoks juokelis gali būti tik žodžių žaismas. Bet dažniausiai humoras būna ypač taiklus, jis jau rytoj gali sukurti kelis klodus. Vieni juokiasi iš paties paprasčiausio pokšto, kiti – iš akivaizdžiausio. Tačiau daugelis jame gali atrasti ką nors, kas priverčia susimąstyti. Manau, humoras dažniausiai būna susijęs su realybe. 

Kur yra ta riba tarp kvailos patyčios ir tarp tikrovės įvertinimo?

Man atrodo, tokie personažai dažnai patys iš savęs juokiasi. Nes dalykus, kuriuos aprašinėja, pavyzdžiui, patarimus pirmakursiams, yra patys patyrę. Dėl to toks įvaizdis ir būna. Tokie juokeliai neatsiranda tiesiog iš stebėjimo. Visa tai turi pats pereiti, kad vėliau galėtum pasijuokti ir iš kitų, ir iš savęs. 

Kokius visuomenės procesus atspindi, pavyzdžiui, Valstybinis Tautos Frontas?

Valstybinis Tautos Frontas priverčia nemąstantį žmogų priversti viską priimti už gryną pinigą. Žmonės kartais už gryną pinigą priima ne tik antraštę, bet ir antraštės pradžią. Nes jiems nebeužtenka jėgų perskaityti iki antraštės pabaigos. Tai šitą vargšą žmogelį jie vynioja iki visiškos logiškos absurdo pabaigos. Kol tu pradedi iš tiesų matyti ir suprasti, kad tokių žmonių pilna visur. Jų daug, ir, deja, tai nėra tik išsigalvotas interneto fenomenas. Tai realios asmenybės. Jos tarp mūsų vaikšto, kvėpuoja. Dažnai už tokius žmones ir balsuoja. 

Kodėl mums feisbukas yra patogus humoro forma kalbėti apie visuomenės problemas?

Nepavadinčiau feisbuko labai patogiu perteikti humorą. Tviteris priverčia labiau apgalvoti pokštą, nes jame yra ribotas ženklų skaičius. Tačiau feisbukas Lietuvoje yra populiaresnis fenomenas. Todėl jis tapo pagrindine priemone skleisti tam tikrus juokelius.

Publicistas, rašytojas Aidas Puklevičius. Asmeninio archuvo nuotr.

Mane visuomet žavi Vacys Maslionka. Tai yra aukštoji literatūra. Kai kuriems mūsų mokyklos programoje esantiems autoriams dar plaukti ir plaukti iki tokio žanro.

O jūs pats tokius feisbuko profilius skaitote? Kas jums labiausiai patinka?

Dažniausiai skaitau, kas rašoma užsienio tviteryje. Tačiau neaplenkiu ir lietuviškų feisbuko profilių. Mane visuomet žavi Vacys Maslionka. Tai yra aukštoji literatūra. Kai kuriems mūsų mokyklos programoje esantiems autoriams dar plaukti ir plaukti iki tokio žanro (juokiasi). Vacio Maslionkos kūryboje yra viskas, ko reikia: įžanga, ekspozicija, personažų dėstymas, įtampa, netikėta atomazga ir moralas.

Kartais paskaitau ir Robotą Mešką. Man patinka ne tik jo posakiai, bet ir komentarai. Keista, kad dar ta Meška nelaikoma žmogumi ir nereikalavo jos pristatyti savo ID. Manau, būtų labai juokinga, jei Meška turėtų savo pasą ir joje būtų meškos nuotrauka kaip realaus asmens (juokiasi). 

Ar tokie feisbuko fenomenai turi išliekamąją vertę?

Sunku pasakyti, kas yra išliekamoji vertė. Feisbukas turi vieną didelį minusą. Tokių paskyrų pokštai yra vienadieniai, nes po to būna sunku juos susirasti. Jei Valstybinis Tautos Frontas nebūtų išleidęs knygos, tai daugelis būtų ir užmiršę jų pokštus. Tas vienadienis laikinumas atsiranda dėl socialinio kanalo formato. Šiuo atveju – feisbuko.

Tačiau manau, kad humoras žmogui yra reikalingas dalykas. Kaip sakė mano mėgstamas filosofas Kratonas: „Per visą istoriją žmonija suprato, kad gyvena taip saikiai, jog gali tai ištverti tik nusigerdama.“ Manau, tokia alternatyva yra ir su humoru.