Ilgam užsidarę kambaryje, nutraukę visus socialinius ryšius, dienos metu miegantys, su tėvais bendraujantys tik pakeliui į tualetą – bent milijono žmonių Japonijoje, neištvėrusių visuomenės spaudimo ir lūkesčių, kasdienybė. Hikikomoriai – pavadinti pagal japonišką terminą “hikikomori”, reiškiantį atsiskyrimą – tampa socialine problema, į kurią dėmesį jau atkreipė ir politikai, ir kuriai spręsti kuriasi įvairios organizacijos. Būta atvejų, kai pasimetę ir nebežinodami, ką daryti, tėvai iškviesdavo brigadą, kuri išlauždavo kambario duris ir per prievartą išveždavo hikikomorį į psichiatrinę. Apie hikikomori fenomeną sociologę, Vilniaus universiteto doktorantę Mildą Pivoriūtę kalbina Gabija Kavaliauskaitė

Kada atsirado hikikomori reiškinys?

Maždaug XX a. paskutiniais dešimtmečiais Japonijos medijose ėmė rodytis vis daugiau istorijų apie nuo visuomenės ilgesniam laikui atsiskiriančius jaunus žmones. Pastebėję šio reiškinio didėjantį aktualumą, jį tyrinėti ėmė socialinių mokslų atstovai. Vėliau tai tapo ir politikų galvos skausmu, nes atsirado poreikis spręsti iškilusią socialinę problemą. Žinoma, hikikomoriams būdingas elgesys egzistavo ir seniau, bet tai nebuvo taip stipriai artikuliuojama viešoje erdvėje, kaip per paskutinius dvidešimt metų. Japonijoje net ėmė kurtis įvairios nevyriausybinės organizacijos, pavyzdžiui „New Strat“, kurių tikslas – sugrąžinti hikikomorius į visuomenę. O tai padaryti – be galo didelis iššūkis, kadangi pirmiausia reikia hikikomorį rasti, o tada jį įtikinti grįžti į visuomenę, iš kurios savo noru pasitraukė.

Gal gali nusakyti pagrindinius šio reiškinio bruožus?

Hikikomori – tai reiškinys, kai žmogus savo noru ilgiau nei 6 mėnesius nutraukia visus socialinius ryšius, atsiriboja, izoliuoja save nuo visuomenės. Todėl toks elgesys dažnai vadinamas socialine savižudybe. Iš pradžių hikikomori fenomenas buvo labiau būdingas paauglystės tarpsniui, vėliau vidutinis hikikomorių amžius ėmė augti ir šiandien gali siekti net 25-35 m. Taigi, jei žmogus kur nors mokėsi ar dirbo – jis nesilanko nei švietimo įstaigoje, nei darbe, nebendrauja su draugais, pažįstamais, neužsiima jokia veikla už namų ribų. Dažniausiai hikikomoriai gyvena tėvų namuose, tačiau ir su jais vengia kontakto. Ne retas medijose pasitaikantis motyvas, kai pasakojama apie hikikomorius: mama atneša padėklą su maistu, palieka prie kambario durų, vaikas palaukia, kol mama pasišalins – ir tik tada pasiima maistą, vėliau tuščius indus palieka ten pat. Kai kuriems tėvams hikikomorio ėjimas į tualetą yra bene vienintelė proga akis į akį susidurt su savo atžala, todėl kai kurie net tyko šio momento. Teko skaityti mokslinių straipsnių, pagal kuriuos vidutinis savi-izoliacijos laikas yra apie 3 metus, bet yra atvejų, kai tokioje situacijoje išbūnama ir 15 ar daugiau metų.

Kaip atrodo hikikomorio kasdienybė?

Didžiąją dalį savo egzistencijos hikikomoris praleidžia užsidaręs savo kambaryje, dienos metu dažniausiai miega, o naktį, kai užminga visuomenė, žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo internete, žiūri televizorių, skaito, piešia ir pan. Kartais šie žmonės išeina pasivaikščioti, bet būtinai naktį – kad būtų kuo mažesnė tikimybė su kuo nors susidurti. Kai medijose vaizduojami hikikomorių pavyzdžiai, dažnai tai būna savo sujauktame kambaryje sėdintis vaikinas. Sujauktame, nes tvarka ir higiena tampa beprasmės. O vaikinas dėl to, kad šis reiškinys labiau būdingas vyrams nei moterims.

Vis dėlto, individui nėra įprasta tokiam ilgam laikui atsiskirti nuo visuomenės. Kaip mokslininkai aiškina šį reiškinį? Kodėl žmonės pasirenka tokį gyvenimo būdą?

Galimas ne vienas aiškinimas. Vienas iš jų yra psichologinis-medicininis, kuris teigia, kad hikikomori yra psichinis sutrikimas (kai kurie sako, kad tai vienas iš autizmo spektro sutrikimų), kurį galima gydyti vaistais. Šio požiūrio atstovai teigia, kad hikikomoriui dažnai būdinga apatija, nerimas, depresija, agresija, smurto protrūkiai, infantilus elgesys, sociofobija – tad tai yra psichologinės kilmės sutrikimas. Būta atvejų, kai pasimetę ir nebežinodami, ką daryti, tėvai iškviesdavo brigadą, kuri išlauždavo kambario duris ir per prievartą išveždavo hikikomorį į psichiatrinę.

Kitas – sociologinis – požiūris sako, kad hikikomori reiškinys yra socialinės kilmės ir jį sukelia tam tikri tradicinės japonų kultūros komponentai. Vienas dažniausiai įvardijamų aspektų – dideli lūkesčiai ir spaudimas jaunų žmonių atžvilgiu, ypač iš šeimos ir švietimo sistemos. Spaudimas būti sėkmingais, gerai mokytis, susirasti gerą darbą, sukurti šeimą – ir viskas turi vykti nuosekliai, tvarkingai, iš pirmo karto, be jokių klaidų. Sprendimą pasitraukti tokiu atveju galima interpretuoti dvejopai – kaip pasidavimą arba kaip protestą, maištą. Pirmuoju atveju individas jaučia, kad jis nepatenkina lūkesčių, jam per sunku – ir jis pasitraukdamas iš visuomenės tarsi pasiduoda: „Kadangi nesiseka žaisti pagal visuomenės apibrėžtas taisykles, tai pasitraukiu iš žaidimo“. Antruoju atveju jis mąsto: „Man nepatinka tokios žaidimo taisyklės, aš joms nepritariu ir pagal jas nežaisiu – protestuodamas pasitraukiu iš žaidimo“.

Svarbu ir tai, kad ypač didmiesčių jaunimas ir įvairios socialinės institucijos patiria Vakarų kultūros įtakas bei tai, kad kai kuriose aplinkose tradicines kolektyvistines vertybes sparčiai ima keisti individualistinės. Atsiranda prieštaravimas tarp to, kad jauni žmonės nori sekti individualistinėmis vertybėmis ir gyvenimo būdu, o jų tėvai tikisi iš jų tradicinių scenarijų.

Kaip ir minėjau, hikikomoriais dažniau tampa vyrai, o tai patvirtina sociologinį aiškinimą, nes vyro atžvilgiu lūkesčiai ir spaudimas daug didesni, tradicinis lyčių vaidmenų pasiskirstymas dar stiprus. Merginai nebūtina siekti karjeros, nes vis tiek svarbiausias reikalas – ištekėti, o vyrui būti sėkmingu profesinėje srityje – privaloma.

Žinoma, yra atvejų, kai pasirinkimas būti hikikomoriu yra viso labo užslėpta tinginystė – patogu užsidaryti kambaryje ir atsiriboti nuo visų įsipareigojimų, atsakomybių.

Turbūt gali atsitikti ir taip, kad ilgam laikui atsiskyręs nuo visuomenės žmogus gali prisišaukti ir psichologinių sutrikimų, kurių prieš tai neturėjo?

Tikrai taip. Ilga socialinė izoliacija žmogui ne į naudą. Pastebima, kad prieš tai bendrauti mokėjęs, bet ilgam laikui atsiskyręs žmogus, praranda socialinius įgūdžius, gali atsirasti sociofobija, kristi savivertė, apimti nerimas ir pan. O tai skatina dar labiau užsisklęsti. Gaunasi uždaras ratas. Be to, ilgą laiką socialiai neaktyviai gyvenęs žmogus ne tik neįgyja naujų kompetencijų, bet atbunka ir anksčiau turėtos, todėl po kažkiek metų sugalvojęs grįžti į švietimo sistemą ar darbo rinką jis gali susidurti su dideliais sunkumais.

Esi minėjusi, kad didžiulį japonų polinkį siekti karjeros, atsidavimą darbui puikiai iliustruoja kitas Japonijos fenomenas – karoshi. Kas tai yra?

Tai vadinama modernia savižudybės forma, kai žmogų ištinka staigi mirtis nuo persidirbimo. Pavyzdžiui, žmogų darbo vietoje ar pakeliui iš darbo ištinka širdies smūgis. Atlikus tyrimą paaiškėja, kad paskutinius du mėnesius jis dirbo po 130 valandų viršvalandžių, du metus neturėjo atostogų, jokiomis lėtinėmis ligomis nesirgo ir pan. Tuomet laikoma, kad mirtį sukėlė persidirbimas. Jau yra ir karoshi pagalbos linijų, kur pervargęs žmogus gali paskambinti ir sulaukti psichologinės pagalbos, patarimų.

Milda Pivoriūtė. Tomo Tereko nuotrauka.

Kaip japonai reaguoja į hikikomorius?

Šeimos, kuriose yra hikikomoris, paprastai tai slepia, nes patiria didelę socialinę stigmą. Hikikomoriai laikomi tinginiais, veltėdžiais, parazitais, šeimos gėda – juk niekaip neprisideda prie visuomenės gerovės ir dar yra išlaikytiniai. Yra organizacijų, kurios buria hikikomorių šeimos narių grupes, kur tėvai gali susitikti, dalintis patirtimis, palikyti vienas kitą, gauti pagalbą ir pan.

Esu skaičiusi apie kelių verslininkų idėją išnaudoti hikikomorius ekonominiams tikslams. Esą, kadangi jie ir taip visą laiką sėdi namie ir nieko gero neveikia prie kompiuterio, tai galėtų tokiomis sąlygomis dirbti ir atlikti visokias užduotis IT sektoriui. Tokiu būdu jie galėtų finansiškai padėti tėvams, o šie nejaustų tokios didelės gėdos ir būtų mažiau stigmatizuojami.

O kaip elgiasi tėvai? Juk jų reakcija irgi labai svarbi kalbant apie hikikomorio elgesį.

Tėvų vaidmuo šioje situacijoje labai svarbus ir jie dažnai kaltinami, kad per daug atlaidžiauja savo hikikomoriams vaikams. Tėvai būna pasimetę, nežino, kaip reaguoti, todėl norėdami palengvinti sūnaus ar dukros būtį, stengiasi jiems padėti. Tačiau pagalba labiau veikia kaip meškos paslauga. Visaip patarnaudami jie tik paskatina atžalą nekeisti savo elgesio – nes vis tiek viskuo bus pasirūpinta. Dažnas atvejis, kai hikikomoris grįžta į visuomenę tik tuomet, kai numiršta jo tėvai ir nebėra, kas juo pasirūpintų.

Manoma, jog Japonijoje gyvena daugiau nei milijonas hikikomorių. Ar Vakarų pasaulyje jų yra?

Žinoma, kad yra, tačiau mes jų nevadiname hikikomoriais ir mastai yra kiti. Galbūt dėl to, kad nėra tokio stipraus poreikio. Vakarų visuomenėse jaunam žmogui leidžiama ilgiau ieškoti savęs, eksperimentuoti, nesekti tradicinių gyvenimo scenarijų, kuriant savo gyvenimą taikyti bandymų-klaidų metodą. Jeigu jaunas žmogus po mokyklos baigimo nežino, ką nori studijuoti, kokią profesiją pasirinkti, gali pasidaryti metų pertrauką (Gap Year) ir, pavyzdžiui, išvykti metams savanoriauti į užsienį taip tikėdamasis labiau pažinti save ir suprasti, ką nori veikti toliau. Japonijos visuomenė tokių dalykų „neleidžia“, tad kartais pasimetimas gyvenime, savo noruose ir tiksluose gali paskatinti atsiriboti nuo visuomenės, kuri spaudžia kuo greičiau priimti sprendimus.

Tavo nuomone, ar hikikomori reiškinys turi potencialo plisti ir toliau?

Manau, kad ir taip, ir ne. Viena vertus, masinių medijų pasakojamos hikikomorių istorijos gali būti užkrečiantis pavyzdys, ypač paaugliams. „Gal tai visai neblogas sprendimas „pasilengvinti“ padėtį?“, – gali mąstyti dalis jų. Kita vertus, jeigu stiprės Vakarų kultūros įtaka ir japonų visuomenė atlaisvins tradicinių socialinių normų vadeles, nebespaus sekti tradicinių gyvenimo kelių, jaunimas galės laisviau savęs ieškoti, eksperimentuoti, ir tuomet užsidaryti kambaryje nebebus vienintelė išeitis.