Vacys Maslionka. Asmeninio archyvo nuotr.

Dažniausiai tokiose feisbuko paskyrose kaip Valstybinio Tautos Fronto, Roboto Meškos ar Vacio Maslionkos galima pamatyti humoro forma perteiktų pasisakymų, komentarų apie vieną ar kitą politiką, valdžią ir jos sprendimus, asmeninius išgyvenimus. Kadangi tokių paskyrų autoriai lieka nežinomi, jie nebijo rėžti tiesą į akis. O didžiulis sekėjų skaičius rodo, kad žmonės juos myli. Nors atrodytų juokinga, tačiau dažniausiai šias paskyras seka ne tik aktoriai, visuomenei žinomi žmonės, bet ir patys valdžios atstovai, iš kurių juokiamasi.

Įdomu, ką apie šias paskyras gali pasakyti patys jų kūrėjai. Bernardinai.lt nusprendė pasikalbėti su pora tokių feisbuko paskyrų personažų – VACIU MASLIONKA ir naujai sužibusia feisbuko žvaigžde – šiaulietišku fenomenu LUKIS STUORS I ANDRIENS.

Vacys Maslionka – kandidatas į prezidentus

Apsilankius kandidato į prezidentus (taip save jis apibūdina) Vacio Maslionkos feisbuko paskyroje, galima pamatyti nemažą sekėjų skaičių – 17 000. Vadinasi, žmonėms jis įdomus. Pažvelgus į turinį, galima rasti nemažai savitu žargonu parašytų pasisakymų apie politiką, švietimą. Juos įprasmina asmeniniai Vacio Maslionkos pasakojimai. Štai po vienu pasakojimu jis prezidentiškai sveikina ir pedagogus su profesine švente: „Brangūs pedagogai, aš, Vacys Maslionka, sveikinu Jus su profesine švente ir linkiu jums visa ko geriausio – didesnių algų, protingesnių vaikų, kuo mažiau supermamyčių bei nupezusių švietimo ministrų. Nebijokite keistis, nebijokit naujovių, nes Jūs ugdote tuos, kurie kurs ateities Lietuvą!“

Paskaičius sekėjų komentarus apie Vacį Maslionką, galima susidaryti nuomonę, kad daugelis žavisi tokiais kūrybingais jo pasisakymais. Štai vienas komentatorių sako: „Gyvi pasakojai iš istorijos puslapių. Skaitau ir negaliu patikėti, kad tai galėjo būti tiesa. Kaip ir negalėčiau sakyti, kad šis žmogus meluotų. Per daug įtikinama, per daug gražiai viskas surašyta, todėl viskas tikra ir autentiška. Vacys Maslionka – gyvenimo džiaugsmas ir atradimas.“

Nusprendžiu parašyti VACIUI MASLIONKAI ir paklausti jo paties apie šią paskyrą. Iš pradžių nesulaukiu jokio atsakymo. Tačiau po kelių dienų gaunu žinutę (kalba netaisyta): Matot, būna, kad užgeriu, tai užtrunku su atsakymais. Atsiųskit kada jums patogu. Pasistengsiu atsakyt, bet negarantuoju, kad baisiai įdomūs tie atsakymai bus. Nes žinot, dar pats nenusprendžiau, kiek ir ką pasakot.“

***

INTERVIU SU VACIU MASLIONKA (kalba netaisyta)

Kaip kandidatas į prezidentus Vacys Maslionka atsidūrė feisbuke? Kokią žinią savo sekėjams jis nori skleisti?

Savo kelią į internetą pradėjau 2011 metų rudenį, kai nuvykęs į Kelmės turgų netikėtai sutikau vieną senai bematytą bičiulį. Susitikimą, pamenu, pažymėjom taip nuoširdžiai, kad galiausiai sumaišęs autobusus atsidūriau ne Tytuvėnuose, bet Šiauliuose. O ten, pakliuvus į stotyje esančias didžiules parduotuves, mane pagavo kažkoks keistas pirkimo manijos priepuolis, po kurio namo grįžau įsigijęs nepridegančių puodų rinkinį, kojų epiliatorių (pad*a pardavėja nepasakė, kad tai ne barzdaskutė), kupranugario vilnos apklotų komplektą ir užsisakęs internetą.

Po kurio laiko supratau, kad neturint kompiuterio iš to interneto naudos mažoka, tad per pažįstamus susiveikiau dėvėtą prietaisą. Ilgą laiką jame tik skaitinėdavau naujienas ir žiūrinėdavau nuogų moterų nuotraukas, kol sykį virusų išgaudyt atėjęs kaimyno anūkas Egidutis ėmė ir sukūrė man feisbuko paskyrą.

„Dėde Vacy, jums per gyvenimą tiek daug visokių istorijų yra nutikę... Mes, kaimynai, jas jau mintinai mokam, bet va kiti žmonės tai jų nėra girdėję. Papasakokit jiems“, – pamenu, pasakė tada.

Taip va viskas ir prasidėjo. Pradžioj tik pats vienas ir skaitydavau, ką papasakodavau, bet laikui bėgant atsirado draugų ir sekėjų, jų būrys pamažu ėmė augti. Netruko iš kaži kur išlįsti ir neaiškių veikėjų būrelis, kuris mane apskundė feisbuko valdžiai, ir buvau užblokuotas it koks didžiausias nusikaltėlis. Teko vėl kreiptis į Egidutį ir su jo pagalba rašyti laiškus, siųsti paso nuotraukas. Galiausia savo tiesas įrodžiau, o visa ta istorija įkvėpė man ryžto. Supratau, kad kažkam esu neparankus, kad kažkas manęs bijosi... Tad su nauja energija vėl ėmiau pasakot atsiminimus, išsakyt savo pastebėjimus, o ištikimiausių gerbėjų paragintas galiausiai ryžausi siekti ir prezidento posto. Kol kas įdomios kovos tuose rinkimuose nenusimato, tad, kaip kadaise pasakė vienas Kauno meras, „norisi įnešti šiek tiek monotonijos, nes jaučiasi, kad ji gali gautis renginyje“.

Apie tą žinios skleidimą labai smarkiai niekada ir nesusimąsčiau. Tiesiog kalbu iš širdies, ir kalbu apie tai, kas pačiam man svarbu. Tikiu, kad tai svarbu ir mano skaitytojams. Antraip gi neskaitytų, ar ne? Negaliu ramia širdim žiūrėt į tai, kur eina mūsų šalis. Tad nevengiau kritikuoti ankstesnės valdžios, nevengiu to daryti ir dabar. Tiesą sakant, man net baisu pagalvoti, kur Lietuvą nuves tas valdžioj atsidūrusios abstinentų sektos siautėjimas, tie alchašų etiketės klijavimai ir taškymasis į visas puses draudimais. Tokiai velniavai aš, švelniai tariant, nepritariu.

Kodėl Jums svarbu kalbėti savita kalba, žargonu?

Įsivaizduokit situaciją: traktorininkas Pranas iš visų jėgų užveržinėja varžtą, raktas staiga nusprūsta, ir Pranas, smarkiai nusimušęs pirštus, sušunka: „Po šimts perkūnų, kaip skauda! Kad velniai nujotų tą, kas tokį prastą raktą pagamino!“ Jums tai atrodo realistiška?

Tai va. Paprastas aš žmogus, tad ir rašau taip, kaip kalbu pats ir kaip girdžiu kalbant žmones aplinkui. Aišku, visad atsiras tokių, kurie sakys, kad čia baisu, neetiška, kad realybėj mažai kas taip kalba. Tokiems visad papasakoju, kad man yra tekę dalyvauti vienos partijos narių suvažiavime (tiekiau jiems arielką) ir savom akim įsitikinti, kad tiek ten toj valdžioj, tiek tose partijose lygiai tokie pat paprasti žmonės, kaip ir aš. Išgėrę lygiai taip pat taikosi išgvaltavot svetimą žmoną, lygiai taip pat smagiai viens kitam snukį išdaužo, ir suprantama, lygiai taip pat vaizdingai kalba. Gal netgi ir dar vaizdingiau nei aš.

Kaip įvardytumėte savo kuriamą feisbuko turinį?

Sakyčiau, šiek tiek šviečiamasis, šiek tiek humoristinis ir netgi šiek tiek gydomasis. Tikiuosi, kad paskaitę jaunosios kartos skaitytojai sužino ką nors naujo apie eilinio žmogelio gyvenimą anais laikais, gal ir gimtojo krašto geografijos žinias praplečia.

Tikiu, kad kažkas gal ir iš tiesų nusijuokia skaitydamas mano pasakojimus. Pastebiu, kad komentaruose žmonės neretai prisipažįsta vos neapsimyžę beskaitydami. Tad darau išvadą, kad tie mano pasakojimai skatina sveiką inkstų veiklą ir norą šlapintis. Žinot, tai yra neblogai – padeda pasišalinti akmenims. Taigi lyg ir gydomoji funkcija. Aišku, ne tokia stipri kaip Laimučio Purvinio marškinių (priminsiu, kad prieš gerus penkiolika metų vienai moteriai, koncerto metu prisilietus prie pono Laimučio marškinių, užsitraukė skrandžio opa) ar tualetinio popieriaus, bet vis dėlto gydomoji.

Pagal kokius kriterijus atrenkate informaciją prieš ją skelbdami?

Žinokit, kažkaip iki šiol nelabai ir susimąsčiau apie tuos kriterijus. Tiesiog ką prisimenu, ką sugalvoju, kas išplaukia iš širdies, tą ir sakau, tą ir rašau. Neretai ir patys mano skaitytojai užveda mane ant kelio, pasidalina savo mintimis, nuotraukomis. Už tai aš jiems labai dėkingas. Aišku, stengiuosi neįžeidinėt žmonių, nesgi negali žinot, kuris iš jų skaudžiai mušasi, o kuris ne. Ir reklamų neskelbiu. Ne todėl, kad būčiau prieš jas nusistatęs – tiesiog nieks dar už jas nepasiūlė atlygio.

Tarp jūsų sekėjų galima pamatyti nemažai ir intelektualų: politikų, aktorių, visuomenei žinomų žmonių. Kaip pats pavadintumėte savo auditoriją, kuri jus skaito?

Mano skaitytojai – tikrai ne tie, kurie plėšo iš žurnalų puslapius su pavaizduotu buteliu, ir ne tie, kuriems vieną dieną nei iš šio, nei iš to gira pasidaro dar vienu baisiu priešu. Aš galvoju, kad mano sekėjai – žmonės, nebijantys pripažint savo nedidelių silpnybių ir iš jų pasijuokt.

Gal kažkas mano pasakojimuose atpažįsta save, gal kažkam panašiai yra nutikę... Nekuriu literatūros šedevrų. Tiesiog rašau nuoširdžius, atvirus prisiminimus, kurie, matyt, priverčia nusišypsot. Tikiu, kad ir juos skaitantys žmonės tokie pat – nuoširdūs, atviri sau ir besišypsantys.

Ką pats Vacys Maslionka mėgsta skaityti feisbuke?

Su malonumu paskaitinėju tai, ką rašo mano interneto draugai. Mėgstu puslapius, kuriuose skelbiamos senovinės nuotraukos, kuriuose rašoma apie mašinas, sportą, traktorius. Patinka Robotas Meška, Rolandas Paksas ir kiti interneto personažai. Aišku, su malonumu vis dar pažiūrinėju ir erotinių nuotraukų albumus.

Jūsų nuomone, kaip tapti sėkmingam ir įdomiam socialiniuose tinkluose? Kur slypi sėkmės receptas?

Neatsikvėpdamas galėčiau jums čia išpyškinti bent keletą gardžios arielkos receptų. Bet va recepto, kaip tapt sėkmingam internetuose, prisipažinsiu, nežinau.

***

Šiaulietiškas feisbuko fenomenas

Neseniai į feisbuko socialinę erdvę žengė dar vienas, šiaulietiškas, fenomenas – Lukis Stuors i Andriens. Taip vadinasi feisbuko paskyra, kurioje galima rasti šiaulietišku slengu parašytus pasakojimus, komentarus ne tik apie Šiaulių gyvenimą, bet ir apie politiką, švietimą.

Štai prie vieno komentaro galima pamatyti nuotrauką, kurioje vaizduojama laikraščio ištrauka. Šioje laikraščio ištraukoje rašoma, kad socialdemokratų frakcija apžiūrėjo du „Delfino“ plaukimo mokyklos ir vieną Šiaulių sanatorinės mokyklos baseiną, kuriuose visus miesto antrokus galima išmokyti plaukti. Tai esą valdžios siekiamybė, jai skirtas valstybinis finansavimas.

Po šia nuotrauka matomas Lukis Stuors i Andriens komentaras: „Tur liaudis mokiet plaukt, geriausia pasroviui, kaip senais gerais laikais. O visa kita valdže sutvarkys. Nu kol da iš Europas upe tek. Net baseinus apžieje. A kas esat buve baseine Šiauliuos?“

Nors ši paskyra kol kas turi tik apie 4000 sekėjų, tačiau kiekvieną dieną skaičius vis auga. Atrodo, kad tokie šiaulietišku žargonu parašyti pasisakymai užkrečia. Po jais galima pamatyti ir nemažai šiaulietiškų komentarų. Peržvelgus sekėjų komentarus, daugiausia matomi šiauliečių: „Tikri kentai myl sava miestą, į nevara ant jo bereikala!“, „Čia tie rimčiausi Šiauliuose! Respektas“. Štai tokią meilę išreiškia šiauliečiai.

Apie šią šiaulietišką feisbuko paskyrą nusprendžiau pasikalbėti su pačiu LUKIS STUORS I ANDRIENS.

***

IINTERVIU SU LUKIS STUORS I ANDRIENS (kalba netaisyta)

Kaip pavadintumėte savo kuriamą feisbuko turinį?

Na taip, žmonės juokiasi. Tačiau istorijos ir nuomonės yra realios, bet kai kam naujos. Prie viso to dar pridėčiau žodį „ironija“. Aš bandau pozityviai ir ironiškai papasakoti apie pilką realybę. Apie tai labai mažai kas kalba, bet daugelis ją yra išgyvenę ar bent jau susidūrę. Realiai žmonės kalba tarmiškai. Realiai egzistuoja ta masė, kuri dėl išsilavinimo stokos ar kitų priežasčių yra praradusi teisę pasisakyti. Aš su ironijos ir humoro prieskoniu noriu tik priminti tuos dalykus, kurie buvo, yra ir visada bus.

Pagal ką nusprendžiate, kokią informaciją skelbti sekėjams?

Aš stengiuosi nevertinti žmonių, iš kurių juokiuosi, kaip asmenybių. Aš juokiuosi iš jų kvailumo. Bet lygiai tiek, kiek žmogus kvailas, lygiai tiek jis ir protingas. Gal tiesiog ko nors nemato, nežino, nepasigilino ar buvo nepatogu. Politiku ar visuomenės veikėju būti yra taip pat gana sudėtinga. Tave tampo po priėmimus, aplinkos žmonės reiškia palaikymą tavo idėjoms. Tuomet pradedi pats tikėti savo minčių absoliutumu, reikšti nuomonę, mokyti kitus gyventi.

Aš niekaip nesuprasiu nei Karbauskio, nei Verygos. Kaip jie gali turėti nuomonę, veiksmų planą klausimu, kurio nesupranta? Jie bando spręsti problemą pagal statistinius duomenis ar kažkokius tyrimus. Argi tai ne juokinga? Argi ne ironiška? O jų sprendimai juk liečia daugelį iš mūsų. Tai aš nutariau jiems padėti. Iš pradžių mūsų vietinei valdžiai.

Kodėl svarbu turėti šiaulietišką feisbuko paskyrą? Kaip kilo idėja tokią sukurti?

Šiauliams kaip miestui trūksta dėmesio. Trūksta dėmesio iš centrinės valdžios – vietiniai machinatoriai per drąsiai jaučiasi. Trūksta dėmesio iš verslo – per mažai čia investuojama. Trūksta dėmesio iš kultūrinės pusės – per mažai kokybiškų dalykų. O mano vienas iš tikslų priminti, kad Šiauliai yra ir turi daug potencialo.

Ar prieš sukurdami paskyrą tikėjotės susilaukti dėmesio?

Taip. Priešingu atveju nieko nebūčiau daręs. Eksperimentavau, analizavau, stebėjau, kas skaito. Žmonės rašo man, mes padiskutuojame vienu ar kitu klausimu. Visi nori didžiuotis Šiauliais. Po teksto apie tobulą Šiaulių vietą sulaukiau keleto žinučių. Žmonės sakė, kad iš tikro jaučiasi suklydę išvažiuodami. Nori grįžti. Aišku, tai nėra lengva. Tikiuosi jie laikysis savo planų. Juk labai svarbu gyventi taip, kaip nori.

Kodėl žmonėms turėtų būti įdomu skaityti šiaulietišku slengu parašytus „postus“?

Na ne visi ištveria. Tekstai gana ilgi, neatitinka keliamų standartų. Bet šis dialektas yra Šiaulių. Jis mums artimas. Šiaulietišku žargonu parašytas žodis tampa artimesnis žmogui. O žmogui iš Šiaulių ir šiltesnis. Šaltos ir pragmatiškos mintys, išdėstytos artimais žodžiais, turi daugiau šansų būti išgirstos ir suprastos.

Kitų miestų žmonėms būna įdomi pati kalba. Pas mus juk labai daug naujadarų, labai įdomūs ir originalūs išsireiškimai. Tai, manau, taip pat traukia.

Į kokią auditoriją orientuojatės? Ar šią feisbuko paskyrą gali skaityti ne tik Šiauliuose gyvenantys žmonės?

Žinoma, gali. Jei tik moka skaityti šiaulietiškai. Aš orientuojuosi į jauną žmogų. Noriu paprastais žodžiais jam papasakoti bent šiek tiek apie politiką. Noriu, kad jis nejaustų komplekso dėl tarmės. Dėl mažo miesto. Noriu, kad jis jaustųsi drąsiai dirbdamas sau, miestui, šaliai. Ir man labai patinka, kad diskusijose ar komentaruose jie rašo tarmiškai. Rašyti tarmiškai pradėjo ir vyresni, ir Vilniuje gyvenantys šiauliečiai, ir gana rimtas pareigas užimantys. Netgi kai kada bando tai daryti „svetimi“. Neišeina, bet jiems būna labai smagu. Juk iš tiesų mūsų tarmė labai smagi: trumpais žodžiais galima piešti labai spalvingą paveikslą.

Nors neseniai sukūrėte feisbuko paskyrą „Lukis Stuors i Andriens“, kiekvieną dieną ji sulaukia vis daugiau sekėjų. Jūsų nuomone, kaip tapti sėkmingam ir įdomiam socialiniuose tinkluose?

Daug kas priklauso nuo temos – tai produktas. Taip pat daug ką lemia konkurencija, nes tai laisva rinka. Nėra vieno visiems tinkamo recepto. Yra laisvos rinkos sąlygos. Pagal jos taisykles ir reikia žaisti. Man dar per anksti kitus mokyti. Nemanau, kad mano paskyrą šiandien galima vadinti sėkminga. Rytoj? Galbūt.