Brolis Jokūbas: „Kad Žemėje būtų vietų, atvirų Dievui“ (1)

„Rei­kia gin­ti nyks­tan­čią rū­šį – žmo­gų su šir­di­mi. Jei dings žmo­gus su šir­di­mi, be­liks funk­cio­nie­riai. Šir­dis ne­mirš­ta. Ji tik de­por­tuo­ja­ma lyg į Si­bi­rą. Nuos­ta­bus da­ly­kas – ji ga­li bet ka­da pra­bus­ti, iš­trūk­ti iš trem­ties ir pra­bil­ti. Nė­ra žmo­gaus be šir­dies“, – sa­ko be­ne­dik­ti­nas vie­nuo­lis bro­lis Jo­kū­bas Sa­vic­kis OSB, to­kią kon­cep­ci­ją su­si­kū­ręs bend­rau­da­mas su žmo­nė­mis, ieš­kan­čiais dva­si­nės pa­gal­bos. Ke­tu­rias­de­šimt me­tų jis pa­ts ieš­ko­jo dva­si­nio gy­ve­ni­mo. Priė­jo ak­la­vie­tę ra­šy­da­mas moks­li­nį dar­bą apie so­cia­lis­ti­nę eko­no­mi­ką, smar­kiai su­si­ža­lo­jo dva­sią be­stu­di­juo­da­mas ezo­te­ri­nius moks­lus ir ga­liau­siai bu­vo nu­ste­bin­tas dva­si­nį gy­ve­ni­mą at­ra­dęs krikš­čio­ny­bė­je.

Po ezo­te­ri­nių mo­ky­mų – dva­si­nė duo­bė

Tik­ras br. Jo­kū­bo var­das – Vy­tau­tas. Ki­lęs iš Klai­pė­dos, jis at­vy­ko į Vil­nių stu­di­juo­ti eko­no­mi­nės ki­ber­ne­ti­kos, be­si­ruoš­da­mas vals­ty­bi­niams eg­za­mi­nams per­skai­tė Mark­so „Ka­pi­ta­lą“ ir su­si­ža­vė­jo tuo skaid­riu, kla­si­ki­niu aka­de­mi­niu mąs­ty­mu. Ėmė stu­di­juo­ti as­pi­ran­tū­ro­je, ban­dė ra­šy­ti di­ser­ta­ci­ją, bet ne­pa­ra­šė. Su­si­dū­rė su pro­ble­ma – pa­te­ko į ak­la­vie­tę. Tie­sa, išei­tį iš jos jis ra­do, bet tik po de­šim­ties me­tų – jau bū­da­mas vie­nuo­ly­ne.

Jau­nas moks­li­nin­kas spren­dė pro­ble­mą, kaip tap­ti sa­vo gy­ve­ni­mo, sa­vo ga­lių – kū­no, jaus­mų, min­čių – au­to­riu­mi. „Ką da­ry­ti, kad ne ga­lios ma­ne val­dy­tų, o aš jas. Juk ma­tai, kad ne tu jas tu­ri, o jos ta­ve tu­ri, ir dar tar­pu­sa­vy­je ko­vo­ja dėl val­džios. Tai lai­mi koks nors įsi­siū­ba­vęs jaus­mas, tai kū­no ar pro­to iner­ci­ja, o aš, de­ja, esu tik mū­šio lau­kas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ši pri­klau­so­my­bė nuo sa­vo ga­lių br. Jo­kū­bui la­bai ne­pa­ti­ko. Ly­giai tą pa­čią pro­ble­mą ma­tė ir so­cia­liz­mo eko­no­mi­ko­je. Juk so­cia­liz­mas tu­rė­jo eko­no­mi­nę ir po­li­ti­nę val­džią, teo­riš­kai ga­lė­jo val­dy­ti sa­vo vi­suo­me­ni­nes ga­lias, bet kai pa­ban­dė tai įgy­ven­din­ti pra­ktiš­kai, eks­pe­ri­men­tas ėmė aiš­kiai buk­suo­ti.

„Kaipgi taip yra? Ga­my­bos prie­mo­nės pa­ga­liau pri­klau­so liau­džiai, bet ta liau­dis kaž­ko­dėl su jo­mis nie­kaip ne­su­sit­var­ko. Brež­ne­vi­niais lai­kais bu­vo vi­siš­ka stag­na­ci­ja – įklim­pi­mas, ir aš su vi­su jau­nat­viš­ku nai­vu­mu klau­siau sa­vęs – ko­dėl ga­lios tą­so ga­lių tu­rė­to­ją ir nie­kaip ne­pak­lūs­ta žmo­gui, vi­suo­me­nei? Il­gai ne­sup­ra­tau, ko­dėl ne­ga­liu ras­ti at­sa­ky­mo“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Ta­da jis nu­si­vy­lė moks­lu ir moks­li­ne veik­la. Me­tė di­ser­ta­ci­jos ra­šy­mą, pa­kei­tė dar­bą ir… nu­kly­do į ry­tie­tiš­kus mo­ky­mus.

Ke­le­rius me­tus pas įvai­rius mo­ky­to­jus mo­kė­si va­di­na­mo­sios psi­choe­ner­ge­ti­nės sa­vi­re­gu­lia­ci­jos pa­slap­čių. „Jo­je bu­vo to­kių mo­ky­to­jų gran­di­nė, da­li­ja­ma ezo­te­ri­nė li­te­ra­tū­ra, ku­rią sau­gu­mas to­le­ra­vo ge­ro­kai ge­riau nei ka­ta­li­kiš­ką­ją. Įsi­pai­nio­jau į to­kią gru­pę, pe­rė­jau ke­le­tą mo­ky­to­jų. Ant vie­no už­lū­žau taip skau­džiai, kad po to pen­ke­rius me­tus nie­ko ne­no­rė­jau. Ne­no­riu net pri­si­min­ti. Bu­vo di­džiu­lė duo­bė dva­si­ne ir žmo­giš­ką­ja pra­sme“, – sa­ko br. Jo­kū­bas

Ezo­te­ri­nis mo­ky­mas anuo­met tei­kė vil­ties įgy­ti sa­vo ga­lių. Jo­kū­bas tuo su­si­do­mė­jo to­dėl, kad sie­kė įval­dy­ti, įsi­gy­ti sa­ve ir tap­ti sa­vo pa­ties veik­los au­to­riu­mi. Juk kas ga­li bū­ti la­biau ma­si­nan­čio, nei ga­lia įsi­gy­ti sa­ve? „Va, su­ra­si rak­tą, tap­si ga­lin­gas, nie­kas ta­vęs neį­veiks, tu ga­lė­si ki­tus pa­veik­ti, da­ry­ti įta­ką, at­si­sto­si ant ko­jų. To­kios žmo­giš­kos pre­ten­zi­jos iš pra­džių bū­na ga­na ne­kal­tos, o pa­skui įgy­ja pui­ky­bės ra­gus. Ypač mo­ky­to­jų as­me­ny­se ši­tie da­ly­kai pa­si­reiš­kia“, – sa­ko jis.

Trokš­ta­mų tiks­lų br. Jo­kū­bas ne­pa­sie­kė, tik pa­puo­lė į dar di­des­nę pri­klau­so­my­bę, šį kar­tą – nuo mo­ky­to­jų. „Pi­ni­gai – tai dar nie­ko. Jie atei­na ir išei­na, bet žmo­nės nu­ken­čia, su­ža­lo­ja­mos vil­tys, griū­va idea­lai, gy­ve­ni­mo pra­smė. Šie ke­liai, pa­ts pa­ma­čiau, yra la­bai pa­vo­jin­gi. Jie ve­da tiek į išo­ri­nį gy­ve­ni­mo su­dau­žy­mą, spro­gi­mą, tiek į gi­lų vi­di­nio gy­ve­ni­mo su­žei­di­mą“, – pa­sa­ko­ja vie­nuo­lis.

„Šian­dien Die­vas ma­ne priė­mė į sa­vo vai­kų tar­pą“

Ne­pai­sant skau­džios pa­tir­ties, su­žei­di­mai bu­vę la­bai ver­tin­gi. Br. Jo­kū­bas da­bar ži­no, kad ne­ga­li­ma leng­va­bū­diš­kai pa­si­ti­kė­ti ap­si­šau­kė­liais mo­ky­to­jais, jei no­ri ras­ti tie­są ir tik­rą gy­ve­ni­mą.

„Da­bar esu lais­vas nuo vi­sų ezo­te­ri­nių mo­ky­mų. Aš juos jau­čiu per ki­lo­met­rą vien iš kva­po. Ži­nai, kad čia tai, kas vai­kys­tė­je per­si­rgta. Ki­ta ver­tus, la­bai aiš­kiai ir pa­pras­tai ži­nai, koks bran­gus lo­bis yra tu­rė­ti rim­tą, so­li­džia tra­di­ci­ja pa­grįs­tą ti­kė­ji­mą, juo­lab kad krikš­čio­ny­bė – pa­ties Die­vo į že­mę at­neš­tas moks­las. Bū­tum kaž­kur In­di­jo­je ar Ki­ni­jo­je, tu­rė­tum ki­tą dva­si­nį mo­ky­mą. Jie nė­ra am­bi­cin­gi ir pa­vo­jin­gi kaip tos ezo­te­ri­jos. Jie yra di­džio­sios dva­si­nės-kul­tū­ri­nės tie­sos ieš­ko­ji­mo tra­di­ci­jos. Jo­se žmo­nės su­ži­no da­lį tie­sos. Bet mes esa­me krikš­čio­niš­kos dva­si­nės-kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos rė­muo­se, o ji mums duo­da pa­ties Die­vo ap­reikš­tą tie­są, sau­go­mą ir per­duo­da­mą Baž­ny­čios – to­kią koor­di­na­čių sis­te­mą, ku­rio­je ga­li­me sau­giai ir vai­sin­gai ieš­ko­ti tie­sos ir aug­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Pen­ke­rius me­tus pra­tū­no­jęs dva­si­nė­je duo­bė­je, kaž­ko­kiu bū­du, Die­vo kvie­čia­mas, vy­ras „at­rėp­lio­jo“ į ka­ta­li­kų baž­ny­čią. Nie­kas jo ne­kvie­tė, bet jau bu­vo pra­si­dė­jęs At­gi­mi­mas, ki­lo baž­ny­čios au­to­ri­te­tas. Nė iš šio, nė iš to br. Jo­kū­bas pra­dė­jo lan­ky­ti baž­ny­čią. Nei krikš­ty­tas bu­vo, nei mal­dų mo­kė­jo, bet sek­ma­die­niais nuei­da­vo į Šv. Te­re­sės baž­ny­čią Vil­niu­je.

„Bu­vo tie­siog ge­ra. Jei ne­nuei­da­vau, sek­ma­die­nis bū­da­vo kaž­koks ne­toks. Dva­si­nio gy­ve­ni­mo de­fi­ci­tas, su­triuš­ki­nus ezo­te­ri­nę mo­kyk­lą, juk bu­vo li­kęs. Ko­ne pu­sant­rų me­tų vis už­suk­da­vau prie Auš­ros var­tų pa­si­mels­ti. Ir mels­tis ne­la­bai mo­kė­jau, toks bjau­ru­sis an­čiu­kas bu­vau, pa­ts krapš­čiau­si“, – sa­ko jis.

Pa­ma­žu su­bren­do no­ras pa­si­krikš­ty­ti. Pak­rikš­ti­jo. „Išė­jau – pa­sau­lis vi­sai ki­taip at­ro­dė, ki­ta spal­va švie­tė. Pri­si­me­nu kaip da­bar tą die­ną. Pa­rė­jau ir įra­šiau sa­vo die­no­raš­ty­je: „Šian­dien Die­vas ma­ne priė­mė į sa­vo vai­kų tar­pą.“ Ta­pau krikš­čio­niu. Man bu­vo 38 me­tai“, – sa­ko br. Jo­kū­bas.

Kar­tą Ka­ted­ro­je vy­ras iš­gir­do gie­dant gri­ga­liš­ką­jį cho­ra­lą. Tai bu­vo įspū­din­ga, vy­ras pa­ju­to, kad ten yra Tie­sa. Po­rą me­tų vien gri­ga­liš­ko­jo gie­do­ji­mo klau­sė­si, o ta­da įsi­trau­kė į Ka­ted­ro­je bu­vu­sį gri­ga­liš­ką­jį cho­re­lį ir ne­tru­kus nu­vy­ko į fes­ti­va­lį Bel­gi­jo­je, Pran­cū­zi­jo­je ap­lan­kė So­les­mės be­ne­dik­ti­nų vie­nuo­ly­ną, ku­ris vė­liau įkū­rė Pa­lend­rių vie­nuo­ly­ną.

„No­rė­jau ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­me ras­ti dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Kai nuė­jau į tas sek­tas, baž­ny­čios gy­ve­ni­mą ger­biau – gra­žų šven­to­rių, ba­by­tes su ska­re­lė­mis, lie­tu­viš­ką tra­di­ci­ją. Bet kad ten ga­li bū­ti dva­si­nis gy­ve­ni­mas, nė min­ties ne­ki­lo. Ma­niau, kad tai nuo­šir­di tra­di­ci­ja, ge­ras, šil­tas, sa­vas pa­li­ki­mas, kaip gim­to­jo kraš­to ka­pai. Jau bū­da­mas vie­nuo­ly­ne kar­tą nu­ste­bau – kaip ga­lė­jo bū­ti, kad ti­kė­ji­mo pa­sau­lis vi­siš­kai ne­da­rė įspū­džio, kad tai yra dva­si­nio gy­ve­ni­mo vie­ta? To pa­ties ga­li­ma ir da­bar la­bai rim­tai pa­klaus­ti“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

„Aš jį tik­rai ra­dau“

At­si­ver­tęs, pa­si­krikš­ti­jęs br. Jo­kū­bas po dve­jų me­tų, pa­dve­jo­jęs, pa­si­kan­ki­nęs, ga­lų ga­le ry­žo­si vis­ką pa­lik­ti. Su­si­ra­šė su So­les­mės vie­nuo­ly­no aba­tu ir pa­pra­šė jį priim­ti. „Du lie­tu­viai se­mi­na­ris­tai ten jau bu­vo iš­va­žia­vę, aš bu­vau tre­čias. Iš­va­žia­vau ieš­ko­ti pa­šau­ki­mo, ži­no­da­mas apie vie­nuo­lys­tę tiek, kiek ga­li ži­no­ti žmo­gus, pa­rą pra­lei­dęs vie­nuo­ly­ne“, – šyp­te­li vie­nuo­lis.

Jam bu­vo jau ke­tu­rias­de­šimt me­tų ir jis su­pra­to, kad ar­ba tu­ri kur­ti šei­mą, ku­rios be­klai­džio­da­mas ne­bu­vo su­kū­ręs, ar­ba ap­si­spręs­ti re­li­gi­niam pa­šau­ki­mui. „Pa­su­kau tuo ke­liu. Vis­kas bu­vo ne­ži­no­ma, ne­pa­žįs­ta­ma. Pir­mie­ji me­tai bu­vo lyg rū­ke, bet Die­vas siun­tė ypa­tin­gas ma­lo­nes, ly­dė­jo, gel­bė­jo, guo­dė. Ne­pa­bė­gau iš to vie­nuo­ly­no. Bu­vau jau pro­tin­gas – pa­sa­kiau, kad išei­siu tik ta­da, kai ži­no­siu, kur tu­riu ei­ti, nes tas žings­nis tu­ri bū­ti laip­te­lis į ki­tą žings­nį. Jei pa­bė­gi, grįž­ti į pra­džią ir pa­da­ry­tas žings­nis tam­pa be­ver­tis“, – sa­ko jis.

Sun­ku­mų bu­vo daug, ta­čiau Die­vas sa­vo vai­ku rū­pi­no­si, glo­bo­jo, sau­go­jo, mai­ti­no, tei­kė pa­guo­dą, įžval­gų ir švie­sų. „Tik­rai at­ra­dau dva­si­nį gy­ve­ni­mą ti­kė­ji­mo gy­ve­ni­me. Da­bar pa­pras­čiau­siai ži­nau, kad dva­si­nis gy­ve­ni­mas – tai as­me­ni­nis su­si­ti­ki­mas ir drau­ga­vi­mas su Die­vu, – sa­ko vie­nuo­lis ir pri­glau­džia del­ną prie šir­dies. – Jis čia gy­ve­na, Jis vi­są lai­ką su ma­ni­mi, Jam vis­kas rū­pi, Jis vis­ką ži­no, Jis ir ly­di, ir ve­da. Tik ma­no bė­da, kad aš vis kaž­kuo per daug už­siė­męs ir ne vi­sa­da iš­girs­tu, ką Jis man sa­ko. Ne­mo­ku įver­tin­ti tin­ka­mai Jo be­ga­li­nio rū­pes­čio ir ge­ru­mo lo­bių. Dva­si­nis gy­ve­ni­mas – ne įmant­rios sis­te­mos, įspū­din­gos ga­lios, fe­no­me­nai. Tai ty­lus, gi­lus my­lin­čių vie­nas ki­tą as­me­nų drau­ga­vi­mas. Vis­kas su­pap­ras­tė­jo. Tai tik­rai nuo­sta­bus pa­sau­lis, iš­ti­sa vi­sa­ta, į ku­rią mes tu­ri­me įkris­ti, pa­skęs­ti jo­je, kad vi­si da­ly­kai čia įgy­tų gy­vy­bę“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Pa­sak br. Jo­kū­bo, ne tik vie­nuo­liš­kas gy­ve­ni­mas tai at­sklei­džia – ir pa­pras­tas ti­kin­čio­jo gy­ve­ni­mas ga­li prie to at­ves­ti. Jis pa­žįs­ta ne vie­ną pa­sau­lie­tį, ku­ris la­bai in­ten­sy­viai gy­ve­na drau­gys­tės su Die­vu gy­ve­ni­mą. „Ma­no at­ve­ju pa­si­tei­si­no spė­ji­mas, kad aš čia, krikš­čio­niš­ka­me ti­kė­ji­me, Ka­ta­li­kų Baž­ny­čio­je, ra­siu dva­si­nį gy­ve­ni­mą. Aš jį tik­rai ra­dau“, – sa­ko jis.

Kai br. Jo­kū­bas bu­vo įvel­ka­mas į abi­tą, pa­gal tra­di­ci­ją aba­tas jam plo­vė ko­jas, o vi­si vie­nuo­liai ei­da­mi jam jas bu­čia­vo. „Vos ne šim­tas vie­nuo­lių ėjo ir bu­čia­vo. Ta­da plū­dau aša­ro­mis… Nu­sip­lo­vi­mo, iš­si­lais­vi­ni­mo… Li­tur­gi­nės apei­gos yra dau­giau nei vien tik išo­ri­nė ce­re­mo­ni­ja. Čia da­ly­vau­ja Die­vas. Jos yra ver­ti­ka­laus ry­šio ženk­las: iš šir­dies – į Die­vą, iš Die­vo – į šir­dį. Tą ver­ti­ka­lę tu­rė­ti la­bai svar­bu. Ta­da vis­kas, kas vyks­ta, su­ran­da sa­vo vie­tą ir pra­smę“, – sa­ko bro­lis.

Pag­rin­di­nė te­ma – šir­dies

Br. Jo­kū­bas sa­ko drą­siai ga­lin­tis tvir­tin­ti, kad yra sa­vo vie­to­je. Bend­ra­vi­mas su Die­vu jam pa­si­da­rė pa­ts ver­tin­giau­sias da­ly­kas, ir nie­kur tam ge­res­nių są­ly­gų, nei vie­nuo­ly­ne, jis ne­ras­tų.

„Kad ne­su­da­ry­čiau idea­li­zuo­to vaiz­di­nio, kad čia sken­di pa­lai­mo­je, tu­riu pri­min­ti, kad žmo­gaus pri­gim­tis smar­kiai pa­žeis­ta gim­to­sios nuo­dė­mės. Mes su ja tu­ri­me grum­tis iki pa­sku­ti­nės va­lan­dos. Tos grum­ty­nės yra mir­ti­nos. Daug yra pa­grin­do bū­ti sa­vi­mi ne­pa­ten­kin­tu, tad var­gu ar ga­lė­čiau eg­zal­tuo­tai su­šuk­ti, koks aš lai­min­gas. Kai žiū­riu į Die­vą, jo gai­les­tin­gu­mą, kiek jis pa­ken­čia ma­no ne­ti­kė­liš­ku­mo, ap­lai­du­mų, kar­tais pik­tu­mo, kaip jis at­lei­džia ir gy­do, aš tie­siog nu­ščiu­vęs esu, ran­kos nu­svy­ra. Kaip ga­li­ma to­kį niek­šą pa­kęs­ti? Jau va­kar bu­vau niek­šas, o šian­dien – dvi­gu­bas, o jis vis tiek ne­pa­lie­ka ma­nęs ir vis gel­bė­ja. Tas gy­ve­ni­mas, pa­ti­riant Die­vo ge­ru­mą, yra ste­buk­lin­gas sa­vo ma­lo­ne ir švel­nu­mu. Die­vas ne­nus­to­ja stul­bi­nęs ir gel­bė­jęs, ir tai aš va­di­nu dva­si­niu gy­ve­ni­mu“, – sa­ko jis.

Br. Jo­kū­bą kai ku­rie žmo­nės lai­ko sa­vo dva­sios bro­liu. „Da­ly­ką ga­li­ma ne­sun­kiai pa­da­ry­ti su­dė­tin­gą, o pa­da­ry­ti pa­pras­tą – sun­kiau. Bū­ti dva­sios tė­vu, bro­liu, reiš­kia, pa­dė­ti žmo­gui jo si­tua­ci­jo­je su­grįž­ti pas Die­vą, ras­ti drau­gys­tę su Juo. Rei­kia pri­min­ti, kad Die­vą žmo­gus tu­ri sa­vy­je“, – sa­ko jis.

Pag­rin­di­nė br. Jo­kū­bo te­ma – šir­dies. Jis nuo­lat kal­ba su žmo­nė­mis, kaip iš­mok­ti gy­ven­ti su šir­di­mi – fan­tas­tiš­ku or­ga­nu, ku­riuo mus ap­do­va­no­jo Die­vas. „At­va­žiuo­ja še­šias­de­šim­ties me­tų mo­te­ris, pri­si­skai­čiu­si nuo Ko­ra­no iki Dze­no, ir sa­ko: „Ma­no šir­dis – le­do ga­ba­las, kaip „skar­bon­kė“. Juk tai nuo­sta­bi, to­bu­la diag­no­zė. Pra­dė­jo­me su ta mo­te­ri­mi drau­gau­ti. Ji man bu­vo ypa­tin­ga ma­lo­nė, nes pa­ti priė­jo ri­bą ir aiš­kiai diag­no­za­vo pa­dė­tį – ji ne­gy­ve­na lyg tu­rė­tų šir­dį. Šir­dį ji nu­stū­mė į pe­ri­fe­ri­ją, ne­duo­da­ma jai mais­to, už­du­sin­da­ma. Bet šir­dis ne­ga­li mir­ti – ji ken­čia ir de­juo­ja, mer­dė­ja ir skun­džia­si. Žmo­gus tai jau­čia, jau­čia tuš­tu­mą ir šal­tį. Gal­va pil­na fe­no­me­nų, dva­si­nių aukš­ty­bių, plo­ny­bių, o gy­ve­ni­mo nė­ra“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Atė­ju­siems dva­si­nio pa­ta­ri­mo br. Jo­kū­bas paaiš­ki­na, kad rei­kia mo­ky­tis šir­dies kal­bos. Rei­kia klau­sy­tis ir iš­mok­ti su­pras­ti, iš­girs­ti, ką šir­dis kal­ba. Tam vi­sų pir­ma rei­kia nu­til­dy­ti šur­mu­lį gal­vo­je, pro­tar­piais su­sto­ti, įsi­klau­sy­ti ir mo­ky­tis at­pa­žin­ti, ką šir­dis sa­ko.

„At­ro­dy­tų, la­bai su­dė­tin­ga. Vi­siš­kai ne­su­dė­tin­ga! Yra mo­men­tų, kai vi­siš­kai aiš­ku, kad šir­dis man tai sa­ko. La­bai pa­pras­ti da­ly­kai – pa­dė­ko­ti, pa­klaus­ti, kaip pa­si­se­kė, pa­ma­ty­ti, kad ki­tam ne­ge­rai, ir jo da­bar ne­kan­kin­ti. Kai tą ma­žą da­ly­ką vi­du­je iš­gir­dęs pa­da­ry­si, iš­gir­si di­des­nį. Taip pa­ma­žu pra­dė­si gir­dė­ti šir­dį nuo­lat kal­ban­čią. Pra­dės šir­dy­je skam­bė­ti bal­sas, ir tu su juo kar­tu gy­ven­si“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Vien gir­dė­ti šir­dį ne­pa­kan­ka. Ją rei­kia ir mai­tin­ti. Šir­dies mais­tas yra ge­ri dar­bai. Pa­tys pa­pras­čiau­si – nuo šyp­se­nos iki ran­kos už­dė­ji­mo ant pe­ties: „Aš su­pran­tu ta­ve.“ Vis­kas.

„Žmo­nės neį­ver­ti­na, kaip svar­bu da­ry­ti ge­ra ki­tiems. Šir­dis tuo mai­ti­na­ma. Šir­dies pri­gim­tis yra duo­ti, my­lė­ti, rū­pin­tis ki­tu, ta­da ji kvė­puo­ja, gy­ve­na, au­ga. Jei žmo­gus ne­da­ro ge­ra, šir­dis dūs­ta. Žmo­gus tik orą gau­do ir laks­to. Ja­me nė­ra al­sa­vi­mo, nė­ra sa­vi­jau­tos, kad juo srū­va gy­vy­bės sul­tys lyg me­dy­je“, – sa­ko jis.

Pa­sak br. Jo­kū­bo, su gy­ve­ni­mo sun­ku­mais daž­niau­siai su­si­du­ria tie, ku­rie ne­gy­ve­na šir­di­mi, net ne­ži­no, kad yra toks da­ly­kas. Gy­ve­na gal­va ar­ba kū­nu – iner­ti­nė­mis sis­te­mo­mis. De­ja, tai at­si­tin­ka ir ti­kin­tiems žmo­nėms, kai vi­sas ti­kė­ji­mas bū­na tik „gal­vo­je“ ar tra­di­ci­jos vyk­dy­mas.

Įsik­lau­syk

Be­ne­dik­ti­nų gy­ve­ni­me pa­ts svar­biau­sias žo­dis – „įsi­klau­syk“ Br. Jo­kū­bas sa­ko, kad itin svar­bu mo­kė­ti klau­sy­tis. Bū­na, atei­na žmo­nės pa­si­tar­ti dėl mal­dos. Sa­ko, kad vis mel­džia­si, o ne­la­bai koks jaus­mas ap­lan­ko. „Ar Jūs mal­do­se klau­so­tės?“ – pa­klau­sia br. Jo­kū­bas. Juk žmo­gus pra­šo, dė­ko­ja, džiau­gia­si – „trans­liuo­ja“, bet ne­si­klau­so. Žmo­gus tik pro­du­kuo­ja triukš­mą.

Sa­vo var­dą „Jo­kū­bas“ vie­nuo­lis sa­ko iš­gir­dęs. Da­bar tai ta­po me­to­du. Vy­ras tu­rė­jo ryš­kią pa­tir­tį, kai jam pa­vy­ko mes­ti rū­ky­ti. Rū­kė gal pen­kio­li­ka me­tų, ka­bi­ne­te su bend­ra­dar­biu nuo­lat sken­dė­jo dū­muo­se. No­rė­jo mes­ti, vis ne­pa­vyk­da­vo, bu­vo nu­si­mi­nęs ir ne­ži­no­jo, ką da­ry­ti. „Sa­ky­da­vau – ateis lai­kas, ir aš me­siu. Pra­dė­jau tai kar­to­ti, dve­jus me­tus ta min­tis su­ko­si. Ir ką gal­vo­ja­te? Vie­ną kar­tą ei­nu va­ka­re pro te­le­vi­zi­jos bokš­tą, rū­kau. Apie sep­tin­tą va­lan­dą va­ka­ro, pa­ke­liui dar pen­kios ci­ga­re­tės, reiš­kia, iki mie­go jų dar tu­riu. Ke­liu ran­ką ir pu­siau­ke­lė­je ran­kos ju­de­sio bur­nos link aiš­kiai iš­girs­tu: „Da­bar.“ Ir nu­me­čiau. Ir vis­kas“, – sa­ko vie­nuo­lis.

Jis ži­no­jo – tą­kart bū­tų ne­pak­lau­sęs, var­gu ar ant­rą kar­tą bū­tų iš­gir­dęs. „Rei­kia pa­klus­ti. Man tai ta­po reikš­min­ga ry­šio su sa­vo ga­lin­guo­ju vi­di­niu or­ga­nu – šir­di­mi – pa­tir­ti­mi. Iš jos mums rei­kia iš­mok­ti gau­ti ži­nias ir pa­gal­bą. Rei­kia mo­kė­ti jas iš­girs­ti, pa­žin­ti, – sa­ko br. Jo­kū­bas. – Bet nie­ka­da neiš­mok­si, jei ne­vyk­dy­si.“

Šį įsi­klau­sy­mo me­to­dą vie­nuo­lis daž­nai re­ko­men­duo­ja tiems, ku­rie tu­ri pa­da­ry­ti svar­bų pa­si­rin­ki­mą gy­ve­ni­me. Rei­kia už­duo­ti klau­si­mą, jį ne­šio­tis ir lauk­ti at­sa­ky­mo. „Di­die­ji ap­si­spren­di­mai – ne gal­vos da­ly­kai. Jei žmo­gus prii­ma spren­di­mą gal­va, jis yra la­bai ne­tvir­tas. Jei spren­di­mas iš­ne­šio­tas, su­bran­din­tas ir iš­girs­tas kaip vi­daus, vi­su­mos at­sa­kas, jis yra su pa­ma­tu ir į jį ga­li­ma at­si­rem­ti“, – sa­ko vie­nuo­lis.

- O koks gi tas klau­si­mo, ku­ris jau­ną moks­li­nin­ką bu­vo įstū­męs į ak­la­vie­tę, at­sa­ky­mas?

- Tai at­si­ti­ko ga­na įspū­din­gai. Lū­ku­riuo­da­mas sve­ti­ma­me vie­nuo­ly­ne, be­var­ty­da­mas at­si­tik­ti­nį žur­na­lą, at­ver­čiau pus­la­pį, ku­ria­me te­bu­vo vie­nin­te­lis sa­ki­nys: „Vis­kas, kas nea­ti­duo­ta, pra­ras­ta“ (Šv. Ber­na­de­ta). Tai bu­vo žai­bo švie­sa, ku­ri man iki šiol jau 18 me­tų švie­čia, be­si­sten­giant pa­suk­ti žvilgs­nio ir įpro­čių ra­tą į prie­šin­gą pu­sę. Da­bar jau ži­nau, ko­dėl anas ke­lias at­ve­dė į ak­la­vie­tę.

Etaplius.lt