Kodėl ugnis? Nes ji – visas kultūras, visus sluoksnius ir visus laikus vienijantis šaltinis. Žemėje tiek daug skirtingų žmonių, tradicijų, kalbų, religijų, meno formų, o man norisi atrasti tai, kas mus visus sieja, kas mums visiems iš prigimties artima ir suprantama. Atsakymas – ugnis.

Indonezijoje Javos sala vadinama ugnies kalnu, ant savęs atlaikanti 45 aktyvius ugnikalnius. Čia vietos žmonių santykis su ugnimi labai stiprus, matyt, todėl, kad gyvena apsupti jos nuo gimimo ir perduoda tai kaip nenutraukiamą palikimą kitoms kartoms. Taigi iš kasdienio gyvenimo ir gamtos ugnis persikelia ir į vietinių ritualus, šokius bei aukojimus. Tai labiausiai mane ir domina šiame krašte, kuris susideda iš daugybės mažų ir didelių salų, salelių, ir visos salos turi savo skirtingas kalbas, tradicijas, religijas. Ši šalis tokia didelė ir įvairi, kad kartais pradeda atrodyti, jog kiekviena – kaip atskira respublika. Šiuo metu esu centrinėje Javoje, Merapio papėdėje.

Daug laiko praleidžiu su vietos žmonėmis ir bandau geriau suprasti jų kultūrą, nes čia galioja visai kitokios taisyklės. Indonezijoje islamas yra pagrindinė religija, ir šioje šalyje gyvena daugiausia musulmonų visame pasaulyje, o, žinia, islame ugnis yra suprantama kaip pragaro metafora. Taigi oficialiai islamo religijoje nėra jokių garbinimų ir aukojimų, susijusių su ugnimi. Tačiau, kaip ir sakiau, čia galioja savos taisyklės. Vietos kultūroje apstu ugnies, netgi religiniuose minėjimuose galima ją sutikti. 

Mane labai sudomino toks reiškinys kaip „Sepak Bola Api“ („Ugnies kamuolys“). Šis ritualas yra atliekamas pasibaigus ramadanui. Prieš žaisdami šį žaidimą žaidėjai privalo treniruoti savo dvasią ir atlikti tam tikrus ritualus, kalbėti maldas, o parą iki ritualo – nemiegoti ir nevalgyti. Jie tiki, kad visa tai apsaugos juos nuo ugnies kaitros. Taigi ramadanui pasibaigus ir paruošus savo sielą bei kūną ritualui, kojos yra išmirkomos nedegiame mišinyje, pagamintame iš žolelių ir prieskonių. Labai įdomu, kad kamuolį čia pakeičia kokosas, specialiai paruoštas ritualui. Prisotintas degiojo skysčio jis padegamas ir spardomas basomis kojomis. Šį žaidimą žaidžia ir vyrai, ir moterys, taisyklės – tokios pat kaip futbolo.

Dar įdomesnis reiškinys – „Debus Bantane“ kovos menas, susiformavęs VXI a. Bantene, Vakarų Javoje, tam, kad stiprintų karių moralę, taip pat islamui skleisti. Šis kovos menas iki šių dienų praktikuojamas Indonezijoje. Kaip javaniečiai sako, „Debus“ parodo neišsemiamas žmogaus kūno ir dvasios galimybes, jo nepažeidžiamumą. Šiomis dienomis vyksta komerciniai „Debus“ pasirodymai, kurie yra užsakomi ir atliekami daugiau kaip pramoga. Tačiau vis dar egzistuoja autentiški ritualai, kurių metu galima pamatyti tokių dalykų, kurie mūsų vakarietiškam protui yra visiškai nesuvokiami. Pavyzdžiui, valgyti ugnį ar stiklą, pjaustyti aštriais peiliais ir deginti savo kūną ugnimi, atidaryti kokosą dantimis, adatomis ir strypais perverti savo kūną ir pan. Tačiau tikrai ne visi gali dalyvauti šiame rituale, tam reikalingas didelis pasiruošimas.

Tikriausiai kyla klausimas: kam save žaloti, kam to reikia? Šis ritualas yra glaudžiai susijęs su islamu ir pasitikėjimu Dievu. „Debus“ išvertus reiškia „tikėti Dievu“.

Prieš pradedant ceremoniją skaitomas Koranas, atliekamos pasiruošimo apeigos ir kalbamos maldos, viskam vadovauja seh – šio ritualo vadovas. Dažniausiai pasirodymas vyksta po vakaro maldos, saulei nusileidus. Esminis šio ritualo principas yra išlikti sąmoningam.

Taigi Indonezija mane pasitinka ir dalijasi savo kultūros turtais, kurie atrodo tikrai neišsemiami, gal kartais man sunkiai suprantami, bet to čia ir atvažiavau: susitikti ir susipažinti.

Marija Žemaitytė yra Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros ir meno stipendininkė.