Baleto šokėjai Auksė Mikalajūnaitė (Pelenė Greta) ir Nerijus Juška (Princas Gustavas). Martyno Aleksos nuotr.

„Kita Pelenės istorija“ – baletas, kurio premjera įvyks šių metų lapkričio 18, 19 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – ypatingas įvykis pirmiausia pačiam teatrui, jo baleto trupei ir apskritai kauniečiams. Teatras kiekvieną sezoną paruošia naujų spektaklių, tačiau baleto premjeros, deja, retos. Kūrybos vyksmo procese kalbamės su teatro baleto soliste Aukse MIKALAJŪNAITE, kuri įkūnys pagrindinę veikėją Gretą.

Šio baleto muzikos autorius – Johannas Straussas. Kaip jaučiate šio kompozitoriaus muziką?

Reikėjo ją prisileisti – juk esame pratę prie dažniausiai baleto pastatymams naudojamos Sergejaus Prokofjevo parašytos „Pelenės“. Ji man labai gerai pažįstama. Mokydamasi M. K. Čiurlionio menų mokykloje šokau S. Prokofjevo „Pelenėje“. Šis spektaklis vien vaikų pajėgomis rodomas jau kelis dešimtmečius, tad per 9 metus mokykloje šokau beveik visus mergaitiškus vaidmenis (tik pačios Pelenės tuomet neteko šokti). Manau, visi vaikai, baigę šią mokyklą, S. Prokofjevo „Pelenę“ galėtų paniūnuoti nuo pradžios iki galo mintinai.

Tačiau netrukau pamilti J. Strausso „Pelenę“. Ji – be galo graži, lengva, pakylėta. Jei lygintume šiuos kūrinius, turbūt pasakyčiau, kad J. Strausso „Pelenėje“ mažiau dramatiškų, melancholiškų atspalvių. Muzika emociškai lengvesnė, ji skrieja kaip žavinga pasaka, neigiami personažai perteikiami su humoru, o dramatizmą pakeičia svajingumas.

Vis dėlto J. Straussas – operetės karalius, ir jo parašyta „Pelenė“ labai strausiška. Man labai patinka, kad choreografas Gianni Santucci, likdamas ištikimas klasikinio baleto žanrui, istoriją ir personažus atskleidžia kiek kitaip, nei įprasta. Mano kuriamam personažui muzika taip pat diktuoja tam tikrą charakterį.

Asmeniškai jums kokia yra Pelenė? Galvojant ne tik apie šį spektaklį, bet ir apskritai: labiau sava, pažįstama ar atmestina kaip pernelyg naivi, banali mergina?

Manau, nelygu, kaip ją atskleisi. Taip pat nemanau, kad galima kaltinti paauglį naivumu. Dabar tokios pasakos kaip ši sulaukia daug feminisčių ir lygių teisių gynėjų kritikos.

Taip, žiūrint į šią pasaką paviršutiniškai – tai tik dar viena meilės istorija, kur, rodos, merginos sėkmės paslaptis – ištekėti už princo. Kuriant šį vaidmenį kyla visai kitokių minčių. Čia Pelenė – visai ne užguita vargšelė, laukianti išgelbėtojo, o smalsuolė, svajotoja (juk jaunas žmogus taip ir kuria savo ateitį – visų pirma reikia svajoti, sugalvoti, ko norėtum), protingai ir kantriai pakenčianti savo nekantrias įseseres, rodos, vadovaudamasi taisykle: „Duok kvailiui kelią.“ Ji nesivelia į jų peštynes. Mano akimis, Pelenė – drąsi, neleidžianti savęs skriausti, nesureikšminanti ir nereaguojanti pernelyg karštai į seserų juokelius, svajojanti apie kai ką daugiau nei pamotės siuvimo ateljė. Šioje istorijos versijoje ji – labai jauna, gaivališka mergaitė.

O dėl svajonių princo – būkime teisingi, kad ir anksčiau, ir net šiais laikais pati elementariausia, natūraliausia mergaitės svajonė (neskaitant kitų) yra pirmą kartą įsimylėti ir suprasti, koks gi tas jausmas, apie kurį visi šneka. Manau, tuo ji ir artima visoms merginoms.

Baleto šokėjai Auksė Mikalajūnaitė (Pelenė Greta) ir Nerijus Juška (Princas Gustavas). Martyno Aleksos nuotr.

Repeticijų salėje vyrauja tam tikros mados. Gražūs repeticijų baleto kostiumėliai ir sijonėliai tikrai yra mano silpnybė.

Pasidalykite „Kitos Pelenės istorijos“ kūrybos ypatumais, papasakokite, kaip vyksta repeticijos, kaip randasi siužetas.

Nesinori užbėgti įvykiams už akių – juk spektaklis dar negimė, bet choreografo idėjos, sprendimai ir darbo pobūdis man labai imponuoja. Viskas vyksta ganėtinai sparčiai. Justi, kad choreografas moka prisitaikyti prie situacijos, pakanka valandų. Jis turi aiškią spektaklio viziją, žino, ko nori. Tai rodo didelį profesionalumą. Jo choreografija, nors neperžengia klasikinio baleto ribų – originali, choreografinis tekstas patogus, tačiau nelengvas, paliekantis erdvės tobulėti. Manau, man išties labai pasisekė, kad tenka su juo dirbti.

G. Santucci jau pažįstamas – kaip nusakytumėte šio kūrėjo darbo specifiką? Ar tai choreografas, kuris palieka laisvės šokėjo asmeninei raiškai, ar autorius labiau linkęs konkretizuoti ir atskleisti savo kūrinio interpretacijos viziją?

Pirmas dalykas, kurį norisi paminėti kalbant apie Gianni Santucci braižą, yra atmosfera. Jis ją sugeba sukurti puikią: visi jaučiasi saugūs, nebijo klysti. Manau, tai labai svarbu. Antras dalykas – aukštas profesionalumas. G. Santucci, rodos, visada randa reikiamą raktą, žino, kaip tau padėti įgyvendinti tai, kas nepavyksta – ar tai būtų techninis, ar vaidybinis nesklandumas. Jis reiklus, neleidžia eiti lengviausiu keliu, padrąsina, įkvepia tikėjimo savimi. Žino, ko nori iš artistų, tačiau yra lankstus vaidmens interpretacijos požiūriu. Mano nuomone, tai kūrėjas, vertas didžiausių komplimentų.

Kiek Jums, kaip baleto solistei, reikšminga veikėjo apranga, jo vizualus įprasminimas? Taip pat įdomu, kiek jums kaip moteriai gyvenime reiškia apranga, išorinis savęs sukūrimas?

Žinoma, kostiumas, sceninis vaizdas – labai svarbi spektaklio dalis. Ir jų išvaizda, ir patogumas šokant.

Kaip moteris dažniausiai rengiuosi sportiškai, paprastai, patogiai. Nors žaviuosi elegantiškomis damomis ir aukštakulniais, pati juos retai kada išsitraukiu. Kasdien nesureikšminu drabužių, nemėgstu išsiskirti. Tai diktuoja mano darbo krūvis ir pobūdis. Drabužiai, kuriuos apsirengiu rytą, dažniausiai visą dieną kabo ant teatro ar mokyklos persirengimo kambario kėdės atkaltės. Taigi įmantresnius apdarus palieku šventėms ar atostogoms.

Kaip atrodau darbo vietoje – man svarbu. Dirbdama su vaikais stengiuosi apsirengti neatkreipiančiais į save dėmesio, tvarkingais drabužiais, dažniausiai juodais, leidžiančiais pademonstruoti judesius, neuždengiančius tam tikrų linijų, kurias jiems reikia matyti. Repeticijų salėje vyrauja tam tikros mados. Gražūs repeticijų baleto kostiumėliai ir sijonėliai tikrai yra mano silpnybė.

Baleto šokėjai Auksė Mikalajūnaitė (Pelenė Greta) ir Nerijus Juška (Princas Gustavas). Martyno Aleksos nuotr.

Kviesčiau iš Pelenės virsti ne kuo kitu, o savimi pačiu. Kaip rašė mano mylimas rašytojas Romanas Gary: „Dauguma žmonių blogai jaučiasi savo kailyje todėl, kad tai ne jų kailis.“ Linkiu visiems atrasti savo kailį ir jaustis jame nuostabiai!

Žmogaus, aktoriaus virsmas personažu įvyksta dar būnant grimo kambaryje. Kiek jums svarbi ši erdvė, kokių minčių kyla būnat joje?

Sunku apibūdinti, tai intymi zona, neatskleidžiama žiūrovui. Įdomu, kad kiekvienas turi savo būdą ruoštis spektakliui. Kartais tie būdai juokingai nesutampa. Tarkime, vienam reikia tylos ir ramybės, o kitam tyla suteikia tik per didelę, nereikalingą įtampą, norisi ją išsklaidyti nerūpestingu pokalbiu. Sėdi dviese grimo kambaryje: vienas plepa, kitas tyli. Vienas bando kitą prakalbinti, o tas tik ir laukia, kada kolega baigs kalbėti. Gerai pažindamas kolegas jau žinai, kaip su kuriuo elgtis, kaip netrukdyti, ar padėti.

Koks būtų Jūsų linkėjimas „Kitos Pelenės istorijos“ žiūrovams? Iš Pelenės virsti...?

Ne kuo kitu, o savimi pačiu. Kaip rašė mano mylimas rašytojas Romanas Gary: „Dauguma žmonių blogai jaučiasi savo kailyje todėl, kad tai ne jų kailis.“ Linkiu visiems atrasti savo kailį ir jaustis jame nuostabiai!

Baleto šokėjai Auksė Mikalajūnaitė (Pelenė Greta) ir Nerijus Juška (Princas Gustavas). Martyno Aleksos nuotr.
Baleto „Kita Pelenės istorija“ repeticija. Martyno Aleksos nuotr.