Scena iš rež. Jūratės Trimakaitės spektaklio „Kryptis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Spalio 27 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ – premjera. Tarptautinė prancūzų ir lietuvių menininkų komanda pristato spektaklį „Kryptis“, skirtą žiūrovams nuo 12 m. Spektaklis pastatytas pagal prancūzų dailininko, komiksų autoriaus ir scenografo Marco Antoine'o Mathieu komiksų knygą „Sens“. Kalbamės su spektaklio režisiere, Prancūzijoje ir Lietuvoje kuriančia lėlininke Jūrate TRIMAKAITE.

Kaip kilo spektaklio „Kryptis“ idėja? Kokią temą norėjote perteikti?

Prieš kelerius metus į mano rankas pakliuvo prancūzų dailininko, scenografo ir knygų autoriaus Marco Antoine'o Mathieu komiksas „Sens“ (lietuviškai – „kryptis“ arba „prasmė“). Šiame kūrinyje, be teksto, skleidėsi gyvenimo kelionės metafora. Mane sužavėjo šio komikso subtilumas, estetika ir esminė idėja. Pagrindinis knygos personažas seka rodyklėmis ir taip pakliūva į įvairias absurdiškas situacijas. Situacijas, kurios augina, brandina, veda į akistatą su pačiu savimi.

Šis komiksas – labai aktualus šiuolaikiniams žmonėms. Daugelis mūsų ieško savo gyvenimo krypties: kokias studijas pasirinkti, kokį darbą dirbti, kurioje šalyje gyventi. Mes blaškomės, ieškome, kas mums geriausia.

Esame lyg laikini gyvenimo turistai: atvykstame į šį pasaulį, tyrinėjame jį, ieškome prasmių. Atrandame, pasiklystame, ieškome išeičių, kopiame, krentame ir vėl stojamės ant kojų. O kai ateina laikas ir mūsų viza šiame pasaulyje baigiasi – iškeliaujame... Kur? Nežinau...

Taip gimė šio spektaklio pagrindinė idėja. Bet nesinorėjo atkartoti komikso. Tad įkvėpti šio kūrinio su kūrybine komanda ieškojome savo scenografijos, dramaturginių sprendimų.

Koks jausmas buvo grįžti kaip režisierei į Vilniaus teatrą „Lėlė“, kuriame dirbote aktore prieš išvykdama į Prancūziją? Ar likote patenkinta kūrybiniu procesu?

Labai džiaugiuosi kūrybine komanda. Man pasisekė dirbti su tokiais talentingais aktoriais lėlininkais kaip Lijana Muštašvili, Asta Stankūnaitė, Deivis Sarapinas, Sigutė Mikalauskaitė. Gan sudėtingos scenografijos įgyvendinimas (didelio kubo sukonstravimas, kuris turi būti ir tvirtas, ir lengvas, kad aktoriai jį galėtų vartyti) be teatro gamybinių dirbtuvių vedėjo Martyno Lukošiaus būtų neįmanomas.

O kur dar lėlių gamyba! Čia puikiai pasidarbavo lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė, butaforės Virginija Pajarskienė ir Gintarė Vaivadaitė. Julius Stankevičius ir Paulius Butkus puikiai tvarkėsi su šviesa ir garsu. Ir dar nepaminėjau visų žmonių iš Vilniaus „Lėlės“ teatro, kurie man padėjo kūrybiniame procese.

Džiaugiuosi, kad mano kviesti kompozitorius Thomasas Demay ir scenografė Cerise Guyon galėjo susipažinti su šiuo teatru, jame ramiai kurti. Tad jausmas buvo labai geras.

Šis spektaklis be žodžių. Kiek jums svarbus tekstas?

Marco Antoine'o Mathieu komiksas „Sens“ yra be teksto. Tad buvau įkvėpta kūrinio, kuriame teksto nėra. Be to, lėlių teatras yra vizualus ir leidžia pasakoti nepasitelkus teksto. Kalbėti publikai be žodžių. Argi tai neįdomu? Argi tai ne iššūkis?

Scena iš rež. Jūratės Trimakaitės spektaklio „Kryptis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Šio spektaklio tema yra gyvenimas! Ieškojimas savęs, savo vietos šiame pasaulyje. Apie žmogų, papuolantį į įvairias situacijas, kurios jį augina, brandina. Apie žmogų, renkantį savo patirtis.

Lietuvoje lėlininkai dažnai linksta į dramą. O kiek jums svarbios lėlės?

Svarbios tiek daug, kad net spektaklyje „Kryptis“ pagrindinis herojus iš tiesų yra bunraku lėlė.

Savo kūryboje dažnai kalbate apie mirtį. Kuo jus traukia ši tema?

Šio spektaklio tema yra gyvenimas! Ieškojimas savęs, savo vietos šiame pasaulyje. Apie žmogų, papuolantį į įvairias situacijas, kurios jį augina, brandina. Apie žmogų, renkantį savo patirtis. Tad šis spektaklis yra apie žmogaus vidinę brandą.

Kokiems žiūrovams, jūsų nuomone, skirtas spektaklis „Kryptis“? Ką jis labiausiai galėtų sudominti?

Manau, spektaklis „Kryptis“ skirtas žmonėms, norintiems atitrūkti valandėlę nuo gyvenimo rūpesčių ir pasinerti į vizualią bei gana meditatyvę gyvenimo kelionės metaforą.

Kas jums šiuo metu atrodo patys įdomiausi lėlininkai pasaulyje? Koks lėlių teatras jus labiausiai domina? 

Iš Prancūzijos – Gisele Vienne, iš Brazilijos – Pigmaliao, norvegų kilmės artistė Yngvild Aspeli ir jos trupė „Plexus polaire“. Yra daug įdomių pasaulinių artistų.

Neturiu nusistatymų, koks turi būti lėlių teatras. Bet man svarbu, kad jis būtų profesonalus: geras lėlės animavimas, o ne jos kratymas, vizualaus vaizdo valdymas, o ne kakofonija ir beskonybė, spektaklio minties plėtra, o ne beprasmybė.

Kuo šiuo metu užsiimate Prancūzijoje? Ar vis dar priklausote trupei „23h50“, kurios darbus praėjusiais metais turėjo galimybę išvysti ir Lietuvos žiūrovai?

Dėstau lėlių teatro praktiką Žiulio Verno universitete, Teatro menų fakultete Amjeno mieste. Dirbu kaip aktorė, lėlininkė Centre de Créations pour l'Enfance (centras, skirtas kūrybai vaikams) Reimse. Su šiuo teatru šiais metais buvome atrinkti į Avinjono festivalį, kuriame vaidinome spektaklį „Petit theatre Nomade“.

Taip pat kaip aktorė lėlininkė dirbu su trupėmis „Les enfants sauvages“, Eun Young Kim Pernelle & CO bei artiste Julie Faure-Brac. Be to, gastroliuoju su savo režisuotais spektakliais, globojamais Amjenso lėlių teatro „Tas de sable”.

Ir, žinoma, dirbu su kolektyvu „23h50“. Šių metų spalio 16 d. išleidome premjerą – interaktyvų detektyvinį spektaklį vaikams „Ou sont passees des poissons?“ („Kur dingo žuvytės?“).

Scena iš rež. Jūratės Trimakaitės spektaklio „Kryptis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Dėl šios specialybės daug keliauju, susipažįstu su daug talentingų žmonių, dirbu ties įdomiais projektais. Ir tai man patinka! Esu linkusi manyti, kad susiduriu ne su sunkumais, o su iššūkiais.

Lietuvoje prie jūsų pavardės nuolat minima Šarlevilio-Mezjero nacionalinė lėlių teatro mokykla. Ar iš tiesų jaučiatės pirmiausia šios mokyklos atstovė? O gal jums, kaip menininkei, labiausiai susiformuoti padėjo visai kiti dalykai?

Lietuvoje baigiau studijas pas Algirdą Latėną, mokiausi pas Algirdą Mikutį, baigiau magistrantūrą pas Joną Vaitkų, dirbau kaip aktorė lėlininkė Vilniaus teatre „Lėlė“, išvažiavau studijuoti į Prancūziją, po studijų dirbau su daug skirtingų trupių ir teatrų. Žinoma, visos šios patirtys padeda formuotis kaip menininkei.

Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi lėlininkės specialybę? Su kokiais didžiausiais sunkumais tenka susidurti šios srities profesionalams?

Dėl šios specialybės daug keliauju, susipažįstu su daug talentingų žmonių, dirbu ties įdomiais projektais. Ir tai man patinka! Esu linkusi manyti, kad susiduriu ne su sunkumais, o su iššūkiais.

Kas jums artimiausia Prancūzijoje ir šios šalies teatro pasaulyje? 

Įvairovė!

Scena iš rež. Jūratės Trimakaitės spektaklio „Kryptis“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.