Pana Vasquez/ unsplash.com nuotrauka

Kažin kada ir kas pirmą kartą pavartojo žodžių junginį „politinis susidorojimas“? Ir, kai tai padarė, ar bent nujautė, kokią nepaprastą frazę sugalvojo? Juk pasako paksai, basčiai, baršauskai ir kiti (buvę) didieji, kad tai yra „politinis susidorojimas“, ir viskas paprastam, sveikos nuovokos žmogui tampa aišku kaip dieną – tas dorojamas asmuo yra iš esmės nekaltas.

Ir asmenį išteisina ne faktas, kad jis yra dorojamas. Doroti net nėra taip jau blogai. Doroti, kaip žinome, reiškia paruošti daiktą vartoti ir taip padėti jam išpildyti savo visuomeninę funkciją. Valstietiško pašaukimo lietuviui, pavyzdžiui, galima mėsą apdoroti ir paskui ją prie stalo sudoroti. Kai lietuvis tampa labiau išsilavinęs, jis tokį grynai fiziologinį dorojimą gali padaryti dvasinį. Ir štai nelyg koks Jablonskis teigti, kad „šeimoje dorojamas ir auklėjamas žmogaus charakteris“. Taigi dorojimas tampa tam tikros dorinės formos suteikimas, dorinimas. Šiuo atžvilgiu mes visi, kaip turintys dvasią ir šiokius tokius įsitikinimus, esame apdoroti. Ypač apdorotas ar veikiau sudorotas yra kiekvienas viešasis asmuo, politikas, akademikas ar intelektualas, nes iš jo tikimasi tam tikros, daugiau ar mažiau doros elgsenos. Jei jis taip nesielgia, suprask, šeima, partija ar visuomenė jį apdorojo nepakankamai, jis yra smerktinas kaip nedoras.

politinis susidorojimas yra pagavi ir kartu apgaulinga idėja

Dorojimo fenomeną kiek apsunkina ta sangrąžinė dalelė -si-. Susidorojimas yra lyg ir savarankiškas savęs dorinimas. O tokiems bandymams nebūtinas joks išorinis autoritetas. Žinoma, jis galimas ir net galima nurodyti, kad yra svarbus. Štai, pavyzdžiui, kad ir nesenas politinės išminties perliukas: „Negaliu išskleisti savo sielos, nes virš manęs yra Dievas ir etikos standartai.“ Suprask, aš turiu polinkių kažkur „skleisti savo sielą“, bet man neleidžia Dievo prisakymai ir etikos standartai. Suprask, savo dorą susidarau pats, atsižvelgdamas į tam tikrus savo paties pasirinktus išorinius dorinius autoritetus. Žiūrint iš dorojimo perspektyvos, viskas turėtų skambėti maždaug taip: aš pats save sudoroju, pats save sutvarkau taip, kaip manausi tinkamas. Kita vertus, kai sakome „susidorojimas“, turima omenyje, kad dorojamas ne aš pats, bet kitas. Tuomet Anas Kitas yra įveikiamas tvirtomis Savo Paties pastangomis. Bet ir tas, Anot Kito, įveikimas yra ne kas kita kaip teisingos, pirmapradės ar naujos ir geresnės, tvarkos sukūrimas.

Lyg sąmoningai suvokiant, kad pati viena sąvoka „susidorojimas“ tik pasakys, jog asmuo, nepaisant visų pasiekimų, yra silpnas ir dažnai nedoras, pradedama kalbėti apie susidorojimą su epitetais. Viešumoje apie politinį susidorojimą prabilusį asmenį turi išteisinti epitetas „politinis“. Viena vertus, tai suprantama, kai žiūri į politinę retoriką kaip pirmiausia žadinančią tam tikras emocijas. Todėl, kai gyvenam visuomenėje, kurioje žodis politika tuoj pat siejamas su nesąžiningumu ir slaptomis užmačiomis, žinoma, tokio tipo susidorojimas negali būti vertinamas teigiamai. Bet, atsiribojus nuo tokių emocijomis grįstų vertinimų, reikia pripažinti, kad politinis susidorojimas yra pagavi ir kartu apgaulinga idėja dėl visai kitų priežasčių.

būtent dėl politinio susidorojimo sovietinės potekstės norisi tikėti, kad ši idėja ilgainiui neteks savo turinio

Pirma, ji suponuoja, kad viešumoje dominuoja tam tikras tik politiškai įtvirtintas doros principas, kuriam nepaklusus gresia dorojimosi veiksmas. Tas principas yra priešingas tam, ką sako ir daro dorojimasis, kuris atstovauja kitokiai politinei laikysenai ir kitokiai dorai. Savaime šis pasaulėžiūros skirtumas natūralus ir nėra peiktinas. Bet jis tampa įtartinas tuomet, kai kiekvienas pasaulėžiūros priešininko veiksmas pradedamas matyti kaip daugiau ar mažiau užslėptas bandymas susidoroti ir nuslopinti tai, ką bando padaryti tariamas nusižengėlis. Diskusija gudriai perkeliama nuo to, ką iš tiesų padarė asmuo, link to, ką jis daro apskritai. Ir problema, pasak jo, ne tas konkretus nusižengimas, pavyzdžiui, plagiavimas, bet tai, kad procesas sabotuoja svarbiausius dalykus, tarkim, universiteto tinklo pertvarką. Net jei tai būtų tiesa (nors dažniausiai taip nėra), tai nepaneigia fakto dėl nusižengimo, tačiau dabar diskusija tampa užteršta prielaidomis apie priešininką (gudriai siaurinama akademinės saviraiškos laisvė, griaunami demokratijos ir valstybė pamatai ir, žinoma, rusai puola), kurių niekas neturi galimybių patikrinti, ir kurie pirmiausia mobilizuoja plačiąsias dorojamąjį palaikančiųjų mases.

Antra, tai yra kolektyvinį veikimą prieš asmenį nurodantis principas, net jei tai yra visiška netiesa. Kai kas nors prabyla apie politinį susidorojimą, jis leidžia suprasti, kad viską daro ne konkretus dorintojas, o visa priešininkų armija, kuri koordinuotai veikia prieš vienišą pasmerktąjį. Iš dalies tai tiesa, nes priešininkai visada apeliuoja į bendruosius principus, kuriuos remia ir kuriais remiasi ne jie vieni. Bet tam, kad šiais principais būtų remiamasi, veiksmų koordinuoti nereikia. Tiesiog reikia juos norėti pasakyti, nes tai būtų sąžininga. Tarkime, sprendimas dėl P. Baršausko yra grynai teisinis – jis nesilaikė akademinės etikos standartų. Tačiau politinis susidorojimas iš tiesų negali patikėti nei dora, nei teise. Politika yra antstatas, kuris lemia doros ir teisės panaudojimą. Todėl viskas yra tik politika, kurioje arba jie mane, arba aš – juos. Toks (po)sovietinis kovotojo idealas, kai už save kovoja tiek sovietžmogis, tiek rezistentas. Pirmasis supranta, jog viskas yra tik jėga, kuriai reikia paklusti, antrasis supranta, kad jo tikslas – sukurti alternatyvią jėgą, kuriai turi paklusti jėgos sąvokomis mąstantis sovietžmogis. Abiem atvejais dora ir teisė neturi jokio savarankiškos turinio ir yra tik laiku ir vietoje panaudota jėga.

Būtent dėl politinio susidorojimo sovietinės potekstės norisi tikėti, kad ši idėja ilgainiui neteks savo turinio. Jaunieji mąsto truputį kitaip. Štai kad ir liberalai, nepaisydami visos virtinės nuviliančių dalykų, ėmė ir nepasakė, jog tai – politinis susidorojimas. Jie tiki, kad teisė yra teisėta, todėl neieško už jos paslėptų prasmių. Institucijos darė tai, kam buvo sukurtos, ir demaskavo tai, ką turėjo demaskuoti. Suklydo liberalai ir dabar kenčia. Ir profesorius dabar galėtų taip elgtis. Priimti kritiką, kaip neturinčią jokios politikos. Tiesą sakant, net nereiškiančią jokio susidorojimo. Juk kas dabar bus? Neteks vardo, kurio neturėjo gauti. Neteks pareigų, kurias gavo nesąžiningai. Neteks gero vardo, bet tik dėl savo paties kaltės. Ir viskas. Niekas jo nedoroja, nors, tiesa, tai užkerta kelią bent kol kas siekti daugiau, užkerta kelią dar labiau viešojoje erdvėje normalizuoti nedorą.