Aktorė Rasa Samuolytė režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Prieš beveik dvejus metus dramaturgė Birutė KAPUSTINSKAITĖ išsiuntė savo ką tik parašytą pjesę „Terapijos“ aktorėms, kurias įsivaizdavo kaip personažų kūrėjas, dar rašydama paskutinę versiją. Šiandien pjesė jau virto Kirilo GLUŠAJEVO režisuotu spektakliu, įtrauktu į OKT/Vilniaus miesto teatro repertuarą.

Dramaturgė kalbasi su aktorėmis Nele SAVIČENKO, Rasa SAMUOLYTE, Viktorija KUODYTE, Aldona VILUTYTE, Virginija KUKLYTE, Severina ŠPAKOVSKA ir Gintare LATVĖNAITE apie teatrą, vidines baimes ir pamokas. Spektaklis „Terapijos“ OKT Studijoje – jau spalio 31 d. ir lapkričio 10 d.

Birutė KAPUSTINSKAITĖ: Daugumoje klasikinių pjesių pagrindiniai vaidmenys skirti vyriškiems personažams. Tačiau nors moterų vaidmenų teatre mažiau – dažnai jie tampa nepamirštami. Kuris jūsų kurtas vaidmuo jums buvo įsimintiniausias?  

Nelė SAVIČENKO: Kai tu, būdamas dar studentas, gauni vaidmenį teatre, tai ir tampa įsimintiniausiu vaidmeniu. Ir nors jis labai sunkiai sekasi, palyginti su profesionalais šalia, esi nerangus, vaidmuo kerėpliškas ir nelabai vykęs – labai juo tiki. Pirmas toks buvo Maksimo Gorkio „Dugne, Natašos personažas. Paskui buvo kitas etapas. Tikriausiai ryškiausias ir visai kitoks amplua teko Jeano Paulio Sartro „Už uždarų durų, Estelės vaidmuo. Kiekvienas periodas turėjo svarbų vaidmenį. Visi OKT kurti vaidmenys – įsimintini, brangūs, sudėtingi, kas kartą reikalaujantys naujo impulso.

Gintarė LATVĖNAITĖ: Nelė priminė apie pirmuosius vaidmenis. Abi Morgan pjesėje „Švelnumas vaidinau Hen. Nuo šio vaidmens viskas ir prasidėjo. Jį pamatęs Marius Ivaškevičius pasiūlė Rimui Tuminui paimti mane į „Madagaskarą. O šiaip ryškų pėdsaką ir profesiniame, ir asmeniniame gyvenime paliko Celinos vaidmuo M. Ivaškevičiaus „Mistre.  

Rasa SAMUOLYTĖ: Dabar galvoju, kas tas įsimintinas vaidmuo. Kaip ir neklasifikuoji tų vaidmenų. Gal įstringa tie, kurie arba daug kančių sukelia, arba daug džiaugsmo. Tie, kurie susiję su stipriomis emocijomis arba kažkokiu vidiniu supratimu.

Atsimenu, repetavome Mariuso von Maryenburgo „Ugnies veidą, kai supratau, kad visiškai nemoku vaidinti. Niekaip nesuprantu, iš kokio galo reikia pradėti, o intuicija tyli. Kažkaip buvo toks laikas. Prieš tai buvę vaidmenys tarsi vedė mane, atrodė, kad jau buvai daug supratusi, jau buvo kokie dveji treji metai po akademijos baigimo, bet ten buvo visiška duobė. Žodžiu, buvo toks jausmas, kad kažkas tave meta iš akademijos. Tik šiuo atveju pati mečiau save iš akademijos. O, pavyzdžiui, po „Romeo ir Džuljetos supratau, kas yra laisvė.

Aldona VILUTYTĖ: Nors ir neklasifikuoji, vis dėlto norėtųsi įvardyti tris spektaklius, net ne vaidmenis, spektaklius, kurie man yra svarbūs. Tai buvo kriziniai etapai, tuo metu mano gyvenime keitėsi dalykai, vyko permainos. Išėjimai iš teatro, asmeniniai pokyčiai.

Buvo keistas ir įdomus procesas, kai mes keturiese repetavome spektaklį pagal keturias Williamo Shakespeare'o pjeses, „Juokdario mirtis, arba kas nužudė Šekspyrą. Pusę metų nagrinėjome W. Shakespeare'ą ir po to padarėme tokį kaip ir koliažią. Pats žaidimas W. Shakespeare'u man buvo atradimas kaip aktorei, žaidimas teatru. Bet žodyje „žaisti“ nėra tik smagumas, į tą žodį telpa labai daug dalykų.

Po to nusprendžiau išeiti iš visų teatrų ir stoti į magistrantūrą. O į magistrantūrą aš stojau gal po dešimt metų nuo studijų baigimo. Tuo metu įsiminė su Jonu Vaitkumi ir Vladu Bagdonu kurtas spektaklis „Juodvarnis. Ir kitas spektaklis, kurį iki šiol vaidinu ir kuris man labai brangus – „Mašininkai. Tai yra vaidmenys ir spektakliai, kurie tampa kur kas daugiau nei tik vaidmenimis.

Viktorija KUODYTĖ: Man, kaip ir Nelei, vaidmuo, kurį pasiūlė kurti akademijos baigimo metu, pasiūlymas vaidinti profesionalioje scenoje buvo vienas keisčiausių ir įsimintiniausių. Tai buvo Eimunto Nekrošiaus „Mažosios tragedijos pagal Alkesandrą Puškiną. Kaip ir Rasa, aš supratau, kad nors jau ir esu baigusi akademiją, visiškai nieko nesuprantu apie teatrą.

Žinoma, suvokti E. Nekrošiaus pasaulį dar yra sudėtingiau, ypač būnant tokio amžiaus. Ten vaidinau Laurą, kapų mergaitę, kuri tiesiog lakstė po sceną su balta suknele, truputį dainavo, truputį šoko, per fortepijoną su koja braukė… O man, ką tik baigusiai fortepijoną, kilo nemažai klausimų dėl tokių sprendimų. Bet tiesiog dariau, ką liepė režisierius. O keisčiausia buvo, kad buvau nominuota geriausiam antraplaniui vaidmeniui, ir tada aš dar labiau įsitikinau, kad suprasti, kas yra ta sėkmė, yra neįkandama mįslė.

O paskui visa kita plejada vaidmenų, vienareikšmiškai susijusi su tuo, kas vyko gyvenime. Tiesiog aiškiai atsimenu, kas vyko su „Trimis seserimis, tai buvo šeimos kūrimas. Ir aš atsimenu ne spektaklį, o tai, kas vyko tuo metu, spektaklis buvo kaip atspindys. Tas pats buvo su „Hamletu“, buvo kita situacija, tas pats su „Makbetu“. Ir po E. Nekrošiaus plejados staiga papuoliau pas Gintarą Varną.

Kaip tik tada mirė mano tėtis – ir tuo metu kurtas vaidmuo man tiesiogiai siejosi tik su mano tėvu, atrodo, tarsi nieko bendra su kūrybos procesu, kaip šešėlių atspindžiai. Dar įstrigo visiškai kitokia patirtis spektaklyje „Aš tave labai myliu. Tai buvo Gyčio Ivanausko režisuotas šokio spektaklis. Tuomet, kaip tik su Rasa, buvome ką tik pasigimdžiusios po vaiką. Tu ką tik po gimdymo, tavo kūnas pasikeitęs, iškankintas, ir tau vėl siūloma grįžti į teatrą ir dar šokti – atsimenu savo reakciją: „O ką, juk mes stiprios, mes juk galim.  Tai buvo tarsi kažkoks spyris į užpakalį – noras kažką sau įrodyti.

Aktorės Viktorija Kuodytė ir Rasa Samuolytė režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Virginija KUKLYTĖ: Kaip Nelė sakė, kad dešimtmečiais teatrinę patirtį skaičiuoja, mes su Severina dar tik po pirmą dešimtmetį kabiname. Man vienas iki šiol sukurtas vaidmuo yra užsifiksavęs taip pat dėl asmeninių patirčių. Kai kūrėme spektaklį „Tetos, tai buvo autobiografinis spektaklis, turėjau vaidinti savo mamą. Tai tikrai buvo iššūkis – suvaidinti savo artimą žmogų. Ir tuo metu dar buvo laikotarpis, kai visa šeima buvo nusiteikusi, kad čia ne mano kelias, ir laukė, kol praeis tie ketveri metai, pagaliau ateisiu į protą ir pasirinksiu normalią specialybę.

Mano vyresnė sesuo labai laukė premjeros. Ji vis man primindavo: „O pameni, mūsų mama dar taip daro, taip daro. Taip išėjo, kad kai išleidome premjerą, sesuo jau buvo žuvusi ir negalėjo jos pamatyti. Po šio vaidmens pradėjo viskas verstis aukštyn kojomis – prasidėjo pasiūlymai, apdovanojimai. Toks jausmas buvo, tarsi ji mane lydi šiuo keliu.

Dar tokia detalė iš vaikystės, atsimenu, sėdėjome su sese, ir suaugusieji aptarinėjo mus su mama sakydami: „Na jau labai gražios tavo dukros, ypač viena, jau tokios akys didelės, gražios. Atsimenu atsisėdau, išpūčiau akis ir laukiau, kol ir apie mane ką nors pasakys, o jie vis tiek nieko nesakė. Po to vienoje iš „Tetų recenzijų rašė: „Didžiaakė aktorė V. Kuklytė – toks irgi tarsi simbolinis sutapimas.

Severina ŠPAKOVSKA: Aš pamenu, kaip vaidindama spektaklyje „Blogieji supratau, kas yra emocijos teatre. O vėliau pirmas nepriklausomas projektas buvo pjesės „Anglija pastatymas – kur nei dėstytojai padėjo, nei savų nebuvo.

Birutė: Kiek kuriant vaidmenį svarbi asmeninė patirtis, temos artimumas?

Viktorija: Skirtingai, man atrodo. Kada ko reikia. Buvo generalinė repeticija „Trijų seserų, buvau po nemiegotos nakties, tąnakt labai dramatiški įvykiai vyko šeimoje. Turbūt jie tiek paveikė psichofiziką, kad užsidėjo kažkoks blokas ant emocijų, ant visko. Tu tarsi robotas, viską vykdai, viską darai, bet nepasijungi.

E. Nekrošius sustabdė repeticiją ir sako: „Kuodyte, kas parašyta remarkėj? Sakau, „Irina verkia. Jis man: „Tai kur ašaros? Praėjo repeticija, jis mane pasivedė į šoną ir sako: „Man nesvarbu, kas dedasi tavo asmeniniame gyvenime, bet čia yra kitas pasaulis, ir būk maloni atstovauti šitam pasauliui, kuriame dabar esi. Tai buvo labai aiškiai sudėti taškai. Gera mokykla.

Gintarė: Be kita ko, man „Trijose seseryse buvo ta pati situacija. Irinos vaidmuo, irgi R. Tumino klausimas: „Tai kur ašaros? „Atšalom, sako, Latvėnaite, atšalom? Tai gal kažkaip užsikuriam?

Viktorija: Įvykiai, kurie vyksta šeimoje, atrodo taip tau padės, dabar jau kaip dėsi, ir nieko – visiškai atvirkščiai suveikia. 

Aldona: Kai kuriu vaidmenį, kai nesu scenoje, pradedu kiekvieną smulkmeną pastebėti, galvoti, kaip mano personažas geria, kaip vaikšto, ką galvoja. Tavo personažo patirtis – parodo, kad gali būti ir taip, tai praplečia tavo suvokimą. 

Birutė: Kartais juk nebūnate susidūrusios su situacijomis, kurias patyrė personažai. Ar ieškote panašių emocinių atitikmenų ar kokiu nors būdu tai patiriate per personažą?

Nelė: Kaip būna gera, kai išmoksti iš personažo kokių nors dalykų, kai patiri jausmą, kurio gyvenime nepatyrei, sužinojai, kaip gali būti, atradai kokią nors charakterio savybę ar tiesiog sužinojai, kaip galima elgtis vienokioje ar kitokioje situacijoj – tu gal taip ir nepasielgtum, bet personažas pasielgia, o jeigu jis dar turi ir stiprią motyvaciją – tai užkrečiama.

Labai matosi, kaip aktoriai keičiasi kurdami tam tikrus vaidmenis. Bendrauji su aktoriumi kuriame nors jo vaidmens kūrimo periode, kalbi apie visai kitus dalykus, bet matai, kad naujų spalvų yra atsiradę jo charakteryje, ir supranti, kad jis atrado jas iš personažo. Ypač gerai matosi, kai kartu nerepetuoji, kai susiduri teatre ar gatvėje. Taip įdomu, paslaptinga, traukia.

O dėl patirties gyvenimo, be abejo, patirties labai trūksta, kol esi jaunas. Kai per teksto, pjesės analizę suaugę, patyrę žmonės galėdavo iš karto įvardyti, kas tai yra – „Na, čia jau aiškiai pavydo scena. Iš kur jie mato, galvodavau, visiškai to nėra tekste, kokio pavydo?. „Šita tai isterikė.“ Kaip? Kodėl? Galvodavau, kur tos isterijos šaknys, kaip jie tai įžvelgia.

Taip laukiau, kada aš sugebėsiu įvardyti tuos dalykus – perskaitai tris puslapius ir gali dviem sakiniais paaiškinti esmę. Tai labai padeda, viskas stoja į savo vietas. Kita vertus, tas nemokėjimas, nežinojimas labai užaštrina patyrimą. Dabar aš jo pasiilgstu. Kiekviena naujai patirta informacija viduje prigydavo, tu tapdavai tarsi naujas žmogus, lyg apsinešdavai nuo jos. Ta patirtis, viena vertus, labai gerai, kita vertus – ji atima šitą gaivumą.

Aldona: Per diplominius vaidinome Antono Čechovo „Žuvėdrą, aš vaidinau Mašą ir tik po nemažai metų supratau, kad viską blogai tuo metu dariau. Repetuoju kokį nors spektaklį ir staiga suprantu, ką reikėjo daryti toje „Žuvėdroje, ką reiškia viena ar kita scena, viena ar kita frazė. „Tai va, apie ką ten buvo! Atrodo, tai buvo prieš dvidešimt metų, bet iki dabar prisimenu ir atrandu. Tarsi užuominos, kurios tau buvo duotos tada, paaiškėja tik dabar, su visai kitu vaidmeniu, visai kitame kontekste.

Rasa: Kai esi jaunas, tu savęs dar nepažįsti, negali prisimatuoti situacijų, jas atpažinti. Atsimenu, buvau ketvirtame kurse, ir vaidinome spektaklyje, kurio pastatymas buvo labai asketiškas – visi sėdėjome ant kėdžių. Ten buvo toks principas, kad kol sėdi, turi tiek emociškai viduje užaugti, kad kai jau pakyli – esi pilnos emocijos, personaže. Aš tą emociją taip augindavau ant tos kėdės, viskas versdavosi, atrodė. Ir vieną kartą, prisimenu, taip viskas užaugo, kad aš jau tuoj tuoj sprogsiu.

Ir J. Vaitkus sako: na, viskas, šiandien jau baigiam. O aš tą emocinį krūvį užauginus ir nežinau, kur jį nuleisti, kaip tas įžeminimas vyksta. Tai po repeticijos iki tualeto nuėjau, apsiverkiau, išsiliejau. Procesas buvo labai įdomus, gera mokykla buvo. Eidavau į tą spektaklį labai pasiruošusi, kokias keturias dienas iki spektaklio gatvėje ieškodavau situacijų, kur kas nors dramatiška vyksta, kur skauda. Bet, būdavo, atrodo, prikaupi visos tos tragedijos ir dramos, skausmo daug, bet ta visa patirtis taip šone ir lieka, tu visai į kitą pusę vaidini. Čia taip atrodo, kai prikaupi panašių emocijų ir jau atrodo dėsi, o nieko neįvyksta, šalta nosimi suvaidini. Tai nebūtinai padeda.

Aktorės Aldona Vilutytė, Severina Špakovska, Rasa Samuolytė, Viktorija Kuodytė ir Nelė Savičenko režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Birutė: Žiūrovams, matantiems aktorius scenoje, atrodo, kad jie – bebaimiai, savimi pasitikintys ir drąsūs žmonės. Kaip yra iš tikrųjų? Ar aktoriai turi kompleksų, galbūt net viešo kalbėjimo ar scenos baimę?

Rasa: Man labai reikėdavo kovoti ir nugalėti tą baimę prieš einant į sceną. Aš daug metų šokau, ir nuostabiausias dalykas man būdavo repeticijos. Koncertuose jau užsidėdavai kostiumus, turėdavai būti kažkoks įspraustas, o repeticijose – laisvė. Tas pats ir su spektakliais. Spektaklis geras, turi įvykti premjera, o baimė kausto. Su patirtimi, aišku, keičiasi dalykai, save pradedi pažinti.

Nelė: Visada yra baimė, kad tave išduos intuicija, kad nepataikysi, kad nepavyks.  

Virginija: Nesijaudinu prieš spektaklį. Atrodo, visą dieną ramu, o lieka trys sekundės iki išėjimo, ir viską pakerta. Kojas, rankas, teksto neatsimeni – o tada išeini, ir vėl viskas susidėlioja į vietas, bet per tas tris sekundes atrodo, kad į komą įkrinti.

Gintarė: Kažkokiais etapais užeina tas baimės jausmas. Baisiausia, kai galvoji, kad sugadinsi spektaklį. Kai pradedi jausti, kad spektaklis rutina, jausmų gal pradeda mažėti, tada kojas kerta, atrodo, tu tą spektaklį jau mintinai žinai, bet pakerta, nebeatsimeni teksto. Atrodo, kad gal žiūrovai tau bloga linki, bet dabar jau galvoju atvirkščiai – juk žiūrovas ateina į šventę, jis nori tave matyti. Dabar ėjimas į sceną visai kitoks, tu jaudiniesi, bet tas jausmas geras, azartiškas.

Birutė: Dažnai teatras įvardijamas kaip vieta, kuri turėtų liesti visuomenei aktualias, nepatogias temas. Ar yra temų, kuriomis sunku kalbėti, net ir prisidengus personažu?

Aldona: Nežinau, ar teatras turi liesti aštriausias, dramatiškiausias temas. Man atrodo, teatras turi liesti empatiškas temas, tai, kas visiems rūpi, su kuo susiduriame viduje ar išorėje. Dėl vaidmenų, kurie tave provokuoja, žinoma, yra tokių spektaklių. Kur keturios dienos iki spektaklio tu jau esi sudirgęs. Yra ir tinginystės, ir nenoro. Tu turi turėti tiek emocijų, jautrumo, kad tas vaidmuo įvyktų, o kartais gyvenime tu esi visai kitokios nuotaikos, ir tai kertasi, kartais atrodo: „Kodėl dabar?“. Tuomet reikia labai daug savyje nugalėti, kad pasijungtum vaidmeniui.

Rasa: Man atrodo, kad teatras gali kelti labai įvairius klausimus, nėra temos, kurios jis negalėtų liesti. Tik klausimas, kaip ji veikia ir kur tai veda.

Nelė: Aš irgi galvoju, kad nėra teatrui neįmanomų temų. Bet svarbu, kaip tai pateikiama ir ar nėra tuo piknaudžiaujama. 

Rasa: Yra tokia tarsi taisyklė, kad teatre neturi būti šunų ir vaikų. Bet pasižiūrėjus Romeo Castellucci spektaklį kažkaip kyla klausimas: kodėl? Ar reikalingas toks ribotumas?

Aldona: Vis tiek svarbiausia dialogas, ar tu eini per provokaciją, ar tu eini per prisijaukinimą temos, žiūrovo – man atrodo teatras yra tik dialogas.

Virginija: Spektaklio kūrimas yra ilgas procesas, ir kartais dalykai, kurie tuo metu yra labai aktualūs, po kūrimo proceso, kai praeina daug laiko, pasidaro arba nebeaktualūs, arba apie juos kalbama visur. Kartais, kai vadovaujamasi tik aktualumo rodikliu, aplink staiga pamatai daugybę spektaklių ta pačia tema. Tuomet natūraliai kyla atmetimo reakcija.

Rasa: Kažkaip dabar pagalvojau apie tai, ką Aldona sakė, kad teatras yra dialogas. Būna spektaklių, kuriuos žiūrovas atmeta, ir tik po kurio laiko jam grįžta tam tikri dalykai, suvokimas.

Aldona: Bet scenoje vis tiek eini į dialogą.

Rasa: Aš gal įvardyčiau tai kaip kontaktą. Kartais tu gali tik iškelti klausimą. Kartais juk net nėra atsakymo.

Birutė: Pjesę jums siunčiau prieš daugiau nei metus. Kokių minčių kilo ją perskaičius? 

Rasa: Man tuo metu buvo kaip tik labai paaštrėjęs fonas ta tema. Kaip tik buvo mirusi draugė, kai tu atsiuntei pjesę. Tada net nežinojau, kas kokiems vaidmenims numatyta, tik atsimenu, kad mane sujaudino, pasirodė artima. Atrodė, kad galima apie tai kalbėti. 

Nelė: Man irgi pasirodė, kad tema verta kalbėjimo, buvimo joje. Pjesė darė poveikį, atpažįstami momentai buvo ir gyvenime, todėl labai įdomu.

Aldona: Aš tai labai stipriai atsimenu, kad man buvo atmetimo reakcija. Norėjosi būti kuo toliau nuo to. Tarsi akistata su savimi. Liga yra per arti manęs, ir aš iš tų žmonių, kurie turbūt nepriima šitos temos, norisi kuo toliau nuo jos bėgti. Kol yra galimybių, aišku, nes tai labai arti. Nusprendžiau, kad šita medžiaga man pačiai asmeniškai yra kaip būdas prisijaukinti, išmokti, priimti, kalbėti apie tai. Bet pirmos repeticijos dar prieš skaitymus buvo emociškai labai intensyvios ir stiprios. Būdavo, kad prieš repeticiją tualete gerai išsiverkiu ir tik tada ateinu repetuoti. Bet mokausi būti su tuo. Ne tik spektaklyje, bet ir gyvenime, būti su ta tema.

Virginija: Aš pjesę gavau tik neseniai, ir man atrodo pirmas dalykas, dėl ko užsikabinau, buvo būtent pati tema. Apie tai reikia ir norisi kalbėti. Ir spektaklis gali būti viena iš formų.

Aktorės Rasa Samuolytė, Aldona Vilutytė, Severina Špakovska ir Viktorija Kuodytė režisieriaus Kirilo Glušajevo spektaklyje „Terapijos“. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Birutė: Su šita pjese dalyvavau vienose dirbtuvėse, kur reikėjo gatvėje praeiviams pristatyti pjesės idėją. Pjesė, kurią aptarinėjome grupėje, teatre, buvo teigiamai priimta, ištraukos buvo priimtos teigiamai. Bet žmonės, kuriems pasakydavau temą, iš karto net neišklausę sakydavo: ne, ačiū, nenoriu apie tai kalbėti. Iš čia ir atsirado pjesėje skambanti frazė „Kam apie tai kalbėti?. Aš pati nenorėjau jos rašyti, man pačiai buvo baisu, bet po to kažkaip eilinį kartą perėjus per tą baimių ratą tampa kažkaip paprasta. Ypač kai susiduri su skaičiais ir supranti, kad tai yra taip dažna, taip arti, kad būtų kvaila užsidaryti tamsiame kambaryje ir apsimesti, kad to neegzistuoja. Bet atmetimo reakcija greičiausiai natūrali.

Severina: Man labai laiku atėjo ta pjesė. Ta tema buvo labai jautri. Kai susitikome su Kirilu, jis iš karto pasakė, kad čia pjesė ir spektaklis ne apie ligą, o apie moteris. Man šitas procesas atrodo ir yra kaip ta terapija, kuri išvalo. 

Birutė: Teatre galioja prietaras, kad, jeigu nukrenta pjesė, prieš ją pakeldamas aktorius turi ant jos atsisėsti. Ar turite savo teatrinių prietarų, ritualų?

Rasa: Aš turiu. Prieš vieną spektaklį aš visuomet turėdavau klausyti Tomo Waitso, prieš „Ofeliją. Nežinau, kodėl. Jis visiškai nieko bendra neturi su spektakliu, bet man jis kažkaip atidarydavo kažkokį vidinį šliuzą. Laisviau, lengviau jausdavausi. 

Aldona: Man kiekvienas spektaklis turi savo pasiruošimo ritualą. Prieš vieną norisi buitiškai, fiziškai pavargti ir ateiti jau tiesiai į spektaklį. Kitame susirenkame prieš tris keturias valandas ir ruošiamės visi kartu. Ir turiu tokią kaip vidinę maldą, mantrą, kurią prieš išeidama į sceną visada sau pasakau. 

Virginija: Jeigu viename spektaklyje būnu geros nuotaikos, jau žinau, kad gausiu velnių. Tai jeigu tą rytą atsikeliu geros nuotaikos, per visą dieną bandau ją pamažu susigadinti.

Aldona: Bet yra ir kita ritualo turėjimo pusė – tai galiausiai tampa rutina, nepalieki vietos atsitiktinumui, o to kartais reikia spektakliui.

Gintarė: Kai kuriuose spektakliuose tu turi aktorinę laisvę pakreipti sceną pagal tos dienos nuotaiką.

Birutė: Jūs visos esate iš skirtingų teatro mokyklų, turite skirtingą profesinę patirtį, esate dirbusios su kitais režisieriais. Visos kartu scenoje pirmą kartą. Kokia tai patirtis?

Virginija: Teatras tuo ir unikalus, kad vienu metu skirtingų patirčių žmonės susirenka ir gali mokytis vienas iš kito. Man stebint koleges kartais atrodo: „Kaip, kaip tu taip sugebi? Man tai galimybė mokytis.

Gintarė: Aš tai matau kaip dovaną ir pamoką. Dabartiniu laikotarpiu jaučiuosi tuščia, atrodo, nieko nemoku. Todėl dabar tai matau kaip naują galimybę pasižiūrėti, kaip kolegės dirba, mokytis.

Aldona: Čia kitokios patirtys, kitokia etika. Skirtingas mūsų visų amžius, nuo studenčių iki aktorių, turinčių kur kas didesnę patirtį, skirtingos mokyklos, skirtingi žmonės man buvo vienas iš stimulų, kodėl noriu būti čia.