Žymus religijos tyrinėtojas amerikietis liuteronas Martinas Marty neseniai parašė knygą apie šiais metais minimą 500 metų protestantų Reformaciją. Autorius primena, kad prieš penketą šimtmečių katalikų, o ne protestantų, širdis išjudino Liuteris, kadangi, anot mokslininko, palietė dalykus, kurie tuo metu jiems patiems labai rūpėjo.

Šiais metais minime protestantų Reformacijos 500 metų jubiliejų. Nuo tada šį pusės tūkstantmečio senumo pasaulį keičiantį įvykį esame užfiksavę kaip įtampą „katalikai vs protestantai“. Tačiau lengva užmiršti paprastą tiesą, susijusią su tuo, kas nutiko 1517 metų spalio 31 d. ir viską, kas paskui iš to išėjo: pirminė Martyno Liuterio auditorija buvo šimtaprocentiniai katalikai. Šias mintis žymus amerikietis religijos tyrinėtojas Martinas Marty gvildena savo naujoje knygoje „October 31st, 1517: Martin Luther and the Day that Changed the World“ („1517-ųjų spalio 31-oji: Martynas Liuteris ir diena, pakeitusi pasaulį“). Anot autoriaus, nepaisant šimtmečius trukusio priešiškumo, protestantai ir katalikai turi bendrą paveldą, kuris mūsų dienomis sužydėjo per ekumeninį judėjimą. Siūlome ištrauką iš M. Marty interviu portalui „Crux“.

Kaip galėtume šiandien įvertinti protestantų Reformacijos palikimą, prabėgus 500 metų?

Šiais metais liuteronai ir daugybė kitų protestantų deda didžiules pastangas apmąstydami 1517 m. laikotarpį ir Matyną Liuterį. Prieš 500 metų Europa buvo tikra parako statinė, pasirengusi užsiliepsnoti bet kurią akimirką. Martynas Liuteris, augustinų vienuolis, paliko savo vienuolyną ir arba išsiuntė Mainco arkivyskupui paštu, arba prikalė prie Vitenbergo miesto (Saksonijoje, Pietų Vokietijoje) bažnyčios durų 95 tezes, kuriomis jis norėjo, kad vyktų debatai.

Jis pataikė tiksliai į tuos taškus, kurie buvo svarbūs daugybei žmonių. Jie visi buvo katalikai, ir tie dalykai jautriai palietė jų širdis, nes jiems patiems jie kėlė nemenkų rūpesčių. Iš esmės, remdamasis apaštalo Pauliaus laiškais, Liuteris argumentavo, kad Biblija apie atgailą moko kitaip, nei tai plėtojo Romos Katalikų Bažnyčios teologija.

Pirmąsias iš tų 95 tezių jūs apibūdinote, kaip pulsuojančią Liuterio vizijos širdį, kuri vėliau išaugo į protestantiškąją Reformaciją. Kodėl tai buvo taip svarbu?

Pirmoji tezė teigia, kad mūsų Viešpats ir Mokytojas Jėzus Kristus, sakydamas „gailėkitės“, turėjo omenyje, kad visas krikščioniškas gyvenimas privalo būti persmelktas atgailos. Aš visada įsivaizdavau, kad gailestis reiškia liūdesį, niūrumą, kentėjimą, nes tai yra dalis to, į ką esame kviečiami. Tačiau, kai labiau įsigilini, atsiskleidžia, kad šios tezės kalba ir apie tai, kad gailestis išlaisvina, jis reiškia taip pat ir džiaugsmą.

Pasiskolinau iš Maxo Schelerio, didžio vokiečių mokslininko, kuriuo žavėjosi ir Jonas Paulius II, mintį, kad geriausias būdas mąstyti apie tai, ką reiškia žodis „atgaila“, nėra gailestis dėl nuodėmių, o širdies pasikeitimas. Graikų kalbos žodis 'metanoia' pažodžiui reiškia „pakeisti kelionės kryptį“.

Manau, būtent apie tai kalbėjo Liuteris, ir būtent to ieškojo žmonės. Jie nenorėjo mokėti už teisumą Dievo akivaizdoje, norėjo jį įgyti nemokamai, o Liuteris tai vadina „malone“.

Kai kalbate apie mokestį, turite omenyje indulgencijų sistemą, kuri buvo išsikerojusi visoje Katalikų Bažnyčioje. Ar galite trumpai pristatyti ją bei Liuterio priekaištus dėl indulgencijų?

Indulgencijų sistema buvo susijusi su pačia seniausia religijos samprata, kuri teigė, kad jeigu aš ko nors noriu iš Dievo, turiu jam ką nors ir duoti. Tačiau aš niekada neturėsiu dalyko, kurį galėčiau pasiūlyti ir kurio išties pakaktų. Todėl galiu pasikliauti šventųjų didybe, kurie yra sukaupę papildomų dorybių. Jas Bažnyčia išmaino. Jūs nueinate, atliekate išpažintį pas kunigą, tuomet jis sako: „Sumokėk tiek ir tiek, arba padaryk tai ir tai.“

Liuteriui ir daugeliui žmonių Europoje tuo metu kėlė nerimą tai, kad sistema išvirto į teisinį sandorį. Roma norėjo pastatyti Šv. Petro baziliką, o pinigai tuo metu kaupėsi Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitur. Italija tuo metu laikėsi gana prastai, tad iš vieno miesto į kitą atvažiuodavo atstovų, kurie šiuos dalykus pardavinėdavo.

Liuterio manymu, visa tai visiškai profanavo širdies atsivertimą.

Knygoje minite, kad tikriausiai garsiausias ano meto pamokslininkas, ir jei norime, indulgencijų prekeivis, buvo dominikonas vardu Johannas Tetzelis. Nepaminite vieno dalyko, kurį esu girdėjęs, kad Tetzelis išgalvojo pirmąjį istorijoje reklaminę skanduotę, kurios esmė maždaug tokia: „Vos suskambo skrynutėje moneta, siela iš skaistyklos ištraukta!“ Ar, jūsų žiniomis, tai tiesa?

Tai yra tiek tapę istorijos dalimi, kad nebeįmanoma jos patikrinti. Tačiau žinant, kaip jam tai būdinga ir kaip viskas klostėsi... Tai išties nuostabi reklaminė skanduotė. Kas galėtų jai atsispirti? Įmetate monetą, ir siela iššoka iš skaistyklos. Tai genialu, ir prireikė galingos priešingos jėgos, siekiant iš to išsivaduoti.

Rašydamas apie Reformacijos 500 metų jubiliejų, jūs pasitelkiate tokius įvaizdžius kaip „širdis“ ir „siela“. Sakote, kad atgaila buvo esminis dalykas iš protestantų pusės, tačiau teigiate, kad per pastaruosius 500 metų katalikiškoje sieloje įvyko pokyčių. Nuo aitrių konfesinių kivirčų imta judėti artimesnių santykių su mūsų „atsiskyrusiais broliais ir seserimis“ link, – iš esmės, mes nebevadiname jūsų eretikais! Ar galite trumpai pakomentuoti šią evoliuciją, kaip ją matote, ypač po Vatikano II Susirinkimo, pasibaigusio 1965-aisiais?

Ryškūs pokyčiai prasidėjo su popiežiumi Jonu XXIII ir Vatikano II Susirinkimu bei staiga išaugusiu katalikų susidomėjimu Šventojo Rašto studijomis. Protestantai visada manė, kad katalikų bažnyčiose (Liuterio eroje) Biblija būdavo prirakinama tam, kad niekas jos nepavogtų, bet išties ji būdavo prirakinta todėl, jog tokia reta. Spauda buvo ką tik išrasta, ir Biblijų kopijų buvo išties nedaug.

Tačiau ir katalikai buvo alkani, ir jie pradėjo ją skaityti. Liuteris čia nebuvo vienas. Jis buvo priklausomas nuo to, ką mes vadiname „humanistais“, tai yra žmonėmis, kurie išmoko senąją graikų ir lotynų kalbą, ir jos atvėrė jiems visiškai naują pasaulį. Tas pat nutiko ir tarp katalikų, kas ypač sužydėjo mūsų laikais.

Dalį savo laiko skiriu pamokslavimui, ir kaskart, kai kalbu apie Laišką romiečiams, remiuosi Raymondo Browno, jėzuito, komentarais – jo komentarai vieni geriausių. Dabar bet kuriame svarbiame susitikime, tokiame kaip Biblinės literatūros draugijos, – nors tai gali nuskambėti juokingai, – tačiau būtų sunku atskirti protestantą nuo kataliko, nes jie vis labiau sutaria šia tema.

Kai kurie protestantai sakys, kad visa tai nieko nereiškia tol, kol katalikai neatšauks visko atgal. Tačiau niekas negrąžins visko atgal, esame tokie, kokie esame. Tačiau, žvelgiant į ateitį, nebėra jokių kliūčių.

Vienas pavyzdžių – dokumentas, kuris dabar pristatomas seminarijose ir kuris išnyra kaskart, kai vyksta komitetų susitikimai, – „Bendra deklaracija dėl nuteisinimo doktrinos“ , kurią 1999 m. pasirašė Pasaulinė liuteronų federacija ir Vatikanas.

Pamenu, kartą dalyvavau Pasaulio bažnyčių tarybos susitikime, kuriame gvildenta tema, kokios vienybės siekiame. Spaudos salę pasiekė dokumento juodraštis, kuriame buvo teigiama, kad krikščionių vienybės tikslas – kad visi kiekvienoje vietoje pasiektų „visišką komitetų bičiulystę“! Žinoma, tikslus žodis turėjo būti „committed“, tai yra įsipareigojusią bičiulystę, bendrystę. Šiandien katalikų ir liuteronų vadovybės išties yra įsipareigojusios judėti tos visiškos įsipareigojusios bičiulystės link.

Pirmiausia, man atrodo, kad Raymondas Brownas buvo tikrai ne jėzuitas, o Šv. Sulpicijaus kunigų draugijos narys. Žinoma, jėzuitams būtų labai patikę jį turėti! Ar galėtumėte plačiau paaiškinti, kodėl Bendroji nuteisinimo deklaracija yra tokia svarbi?

Žinoma, Martin Marty, ne jėzuitas ir ne Sulpicijaus kunigų draugijos narys, tikrai atsakys!

Visų pirma, jau pats faktas, kad turime bendrą deklaraciją, yra nuostabus dalykas. Šis procesas truko maždaug 20–30 metų: reguliarūs susitikimai, nuolatinis atvirumas Biblijai ir visai Bažnyčios istorijai.

„Nuteisinimas tikėjimu“ tam tikra prasme yra kodinis žodis, išreiškiantis laisvai teikiamą Dievo malonę. Ji remiasi sąvoka, kad Dievas mus nuteisina ne dėl mūsų gerų darbų, bet per tikėjimo dovaną. Visi katalikai biblistai sutaria, jog taip yra. Bendroji deklaracija tai labai aiškiai teigia.

Popiežius Pranciškus ir Liuteronų pasaulinės federacijos pirmininkas vyskupas Munib A. Younan, istoriniame ekumeniniame susitikime Lundo katedroje, Švedijoje.

EPA nuotrauka

Tai nereiškia, jog dabar privalai sakyti: „O, mes, liuteronai, laimėjome!“ Tai būtų visiškai priešinga pačiai temai. Kadangi mes sutarėme šiuo klausimu, bet kokį ir kiekvieną ateities judesį tos įsipareigojusios bendrystės link visada ves ši nuteisinimo, paremto Šventraščio studijomis ir Bažnyčios istorija, idėja.

Pabaigai, pernai spalio 31 d. popiežius Pranciškus vyko į Švediją, kur dalyvavo ekumeniniame susitikime su Pasaulio liuteronų federacijos vadovu. Kokia šios kelionės reikšmė?

Pirmiausia, manau, kad išties įdomu, kad jis vyko į Švediją, kuri pagal liuteronų skaičių yra antra šalis pasaulyje po Vokietijos. Spėkite, kas yra trečioje vietoje? Tanzanija. Ketvirtoje? Etiopija. Liuteronizmas pasuko pietų kryptimi, ir kai Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje tam tikru būdu silpsta dvasingumas, pasaulio pietūs – kupini dinamizmo.

Mano galva, labai įdomu ir tai, kaip jis ar kas nors kitas už jį tą kelionę dar puikiai praturtino. Švedijos arkivyskupas ir popiežius kartu dalyvavo ekumeninėse pamaldose, o Švedijos arkivyskupas juk yra moteris! Tai būtų buvę visiškai neįmanoma net prieš 30 metų, ir vargu ar matyta kada nors anksčiau, net ir dabar. Didelis dalykas buvo tai, kad liuteronai ir katalikai susitiko kartu, popiežius ir arkvyskupė buvo kartu.

Visa tai rodo, kad šiandien esame naujoje situacijoje?

Tikrai, ir esame dėkingi visiems žmonėms, kurių dėka šitai tapo įmanoma, tiems jėzuitams ir sulpicijonams, ir visiems tiems, kurie padeda mums dabar tai suprasti.

Pagal „Crux“ parengė Saulena Žiugždaitė