Tradicinė liturgija Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, 2013 m. Gonzague Bridault nuotrauka.

„Pas Dievą, kuris džiugina mano jaunystę“ (lot. ad Deum qui laetificat juventutem meam), – atsako patarnautojai į pirmuosius kunigo žodžius per šv. Mišias: „Žengsiu prie Dievo altoriaus“ (lot. introibo ad altare Dei). Neteko girdėti? Nenuostabu, mat šios eilutės – iš šv. popiežiaus Jono XXIII mišiolo, naudoto iki Vatikano II Susirinkimo. Nors šiandien dauguma katalikų yra pripratę prie 1970 m. pal. Pauliaus VI mišiolo, jau dešimtmetį jie gali būti naudojami lygiavertiškai. 2007-aisiais popiežius Benediktas XVI apaštališkuoju laišku motu proprio „Summorum Pontificum“ paskelbė, kad senoji (tridentinė, lotyniška) mišių forma yra legitimi, kaip ir naujoji. Tai dvi Romos rito formos – ekstraordinarinė ir ordinarinė.

Vilniuje Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje ir Kauno Šv. Kryžiaus (Karmelitų) bažnyčioje kiekvieną sekmadienį aukojamos senosios Mišios. Jose dalyvaujančių bendruomenių nariai – ne tik vyresnio amžiaus žmonės, prisimenantys lotyniškas maldas iš vaikystės, bet ir jaunimas, atradęs senąją liturgiją kaip giliai paslėptą Bažnyčios turtą. Vilniuje gyvenantys Elena ir Robertas Prybylos, gilindamiesi į Bažnyčios paveldą, stiprina savo katalikišką tapatybę ir raško dvasinio gyvenimo vaisius. Tradicionalistais sutuoktiniai savęs nelaiko: „Esame Tradiciją mylintys katalikai.“

Pribloškė trukmė ir lotynų kalba

Lietuvaitė Elena Bautrėnaitė iš Elektrėnų ir amerikietis Robertas Prybyla iš Teksaso valstijos susituokė 2015 m. vasarą Dievo Gailestingumo šventovėje, Vilniuje. Robertas dirba rinkodaros specialistu, o Elena augina pusantrų metų sūnų. „Buvau priblokšta Mišių ilgumo ir lotynų kalbos – daug ko negalėjau suprasti. Turiu prisipažinti, kad man buvo sunku priimti tokią formą“, – kalba jauna moteris apie pirmąjį susidūrimą su tradicine liturgija, kuris įvyko Romoje. Amžinajame mieste ji ir susipažino su vyru, abu mokėsi Emanuelio misijų mokykloje. Iki tol apie senąją liturgiją ji nežinojo nieko.

Tuo metu Robertas apie tridentines Mišias sužinojo dar antrame studijų Bayloro universitete kurse, pakviestas dėstytojo nuėjo į jas iš smalsumo. „Įsivaizdavau, kad Mišios iki Vatikano II Susirinkimo buvo tokios pat kaip šiandien, tik lotynų kalba. Dėstytojas gerai patarė neišsigąsti, jei nesuprasime, kas vyksta. Mane labai sužavėjo“, – pasakoja jis. Didžiausią įspūdį jam paliko pagarba Dievui, esančiam Eucharistijoje.

Roberto ir Elenos vestuvės, 2015 m. Aleksandros Balinskajos nuotrauka.

Verta stengtis

Elena pasakoja, kad šiandien ekstraordinarinę Mišių formą ji priima visiškai kitaip, nes mato dalyvavimo joje vaisius: „Šios Mišios man padėjo geriau suprasti, kad Švenčiausiajame Sakramente tikrai yra Dievas. Anksčiau man atrodė, kad Dievas yra labiau draugas, o dabar – kad Karalius. Gilinimasis į tradiciją man padeda pažinti savo tikėjimą, jame sutvirtėti.“ Tradicinės Mišios jai vis dar atrodo ilgesnės ir sudėtingesnės, tačiau, pasak pašnekovės, verta stengtis. Jai antrina ir sutuoktinis: „Tikrą Viešpaties buvimą Eucharistijoje padeda suvokti visų žvelgimas į tabernakulį, Komunijos priėmimas atsiklaupus ir ant liežuvio. Augdamas nemačiau nė vieno iš šių dalykų naujosiose Mišiose. Dabar galiu teigti, kad šios praktikos sustiprino mano tikėjimą tikru Viešpaties buvimu Eucharistijoje, manau, kad gali sustiprinti ir kitų katalikų.“

Neretai laikomasi požiūrio, kad senoji Mišių forma šiuolaikiniams žmonėms per sudėtinga dėl lotynų kalbos, kurią nūdienos pasaulyje moka tik siauras elito būrelis. „Šimtus metų paprasti žmonės meldėsi lotyniškai. Ši kalba nėra per daug sudėtinga, paprasčiausiai neturėjome su ja jokio ryšio pastaruosius penkiasdešimt metų. Normalu, kad sunku suprasti tai, ko anksčiau niekada nesi girdėjęs, – atremia Robertas. – Iš kur aš žinau, ką atsakyti per Mišias angliškai? Nes nuo mažumės su šeima ėjau į Mišias anglų kalba. Jei vaikai eitų į tridentines Mišias, išmoktų lotyniškas maldas taip pat lengvai.“

Robertas ir Elena vestuvių dieną Aušros vartų koplyčioje. Aleksandros Balinskajos nuotrauka.

Vienybė laike ir erdvėje

E. Prybyla pasakoja, kad įtikėjo paauglystėje: „Jeigu penkiolikos metų būčiau pakliuvusi į Mišias, kurias mes lankome šiandien, nemanau, kad būčiau likusi. Nebūčiau galėjusi jų suvokti. Esu iš Elektrėnų, ir ten bažnyčioje melstasi gan tradiciškai. Negalėjau pritapti. Sąmoningas mano kaip tikinčiosios kelias prasidėjo tik pakliuvus pas pranciškonus.“ Anot jos, naujosios Mišios tikrai yra paprastesnės ir suprantamesnės, tačiau jai gaila, kad dažnai katalikai nieko nežino apie senąją liturgiją, kuri XXI a. tikintiesiems turi daug ką pasiūlyti. Pavyzdžiui, stiprų Bažnyčios – mistinio Kristaus kūno – vienybės laike ir erdvėje suvokimą.

„Susijungiame ne tik su katalikais visame pasaulyje, bet ir istorijoje. Žinoma, Mišių forma laikui bėgant kito, tačiau niekuomet taip šiurkščiai ir tokiu mastu kaip per septintą XX a. dešimtmetį. Didžioji dalis šventųjų Bažnyčios istorijoje patyrė Mišias tokias, kaip mes šiandien ekstraordinarine forma. Tai nepaprastai galinga liturgija. Tariu ir girdžiu žodžius, kuriuos katalikai tarė ir girdėjo daugiau nei tūkstantmetį. Gyvenimas Vilniuje suteikė man progą pažinti šv. Faustiną, pal. Mykolą Sopočką, pal. Jurgį Matulaitį, kurie šiame mieste vaikščiojo. Jaučiu labai artimą ryšį su mistiniu Kristaus kūnu dalyvaudamas tradicinėse mišiose, tariu ir girdžiu lygiai tuos pačius žodžius kaip šie šventieji. Šią Mišių formą mintinai mokėjo ir lageryje meldėsi pal. Teofilius Matulionis“, – kalba R. Prybyla. Pašnekovas pabrėžia ir senosios liturgijos tylą kaip priešnuodį šiuolaikinei triukšmo kultūrai: didesnę dalį maldų prie altoriaus kunigas šnabžda. Elijas Dievą susitiko ne vėjyje ar žemės drebėjime, o švelnioje tyloje. Taip ir mes turime vertinti tylą, kurioje kalba Dievas, įsitikinęs Robertas.

Iš naujo atrasti grigališkąjį choralą

Elena studijavo džiazą, yra giedojusi gospelo chore, pianinu grodavo per šv. Mišias sostinės Gailestingumo šventovėje. Prie ritmų ir harmonijų pripratusi, ji sunkiai priėmė vienbalsį, monotonišką grigališkąjį choralą: „Skaičiau, domėjausi ir supratau, kad tai yra sakrali, nuo pasaulio atskirta muzika. Mus išjudina ir malonumą teikia pasaulietinė muzika, o sakralioji skirta ne tam, ji skirta garbinti Dievą. Dar negaliu sakyti, kad grigališkasis choralas man labai gražus, tiesiog bandau jį suprasti, pažinti.“

„Pradžioje negalėjau suprasti, kuo grigališkasis choralas toks svarbus ir ypatingas. Atrodė, kad vieno skiemens išgiedojimas trunka amžius, laukdavau, kada gi tas „amen“ pasibaigs. Dabar kur kas labiau vertinu choralą“, – savo santykį nupasakoja Robertas. Įspūdį jam paliko šv. Tomo Akviniečio įžvalga apie tai, kad lėtas giedojimas ir kurio nors skiemens sureikšminimas simbolizuoja, kaip Dievo žodis apsigyvena ir įleidžia šaknis mūsų sielose. Nors Vatikano II Susirinkimo Konstitucijoje apie šventąją liturgiją „Sacrosanctum Concilium“ rašoma, kad „grigališkąjį giedojimą Bažnyčia laiko būdingu Romos liturgijai. Todėl, kai kitkas nekliudo, jam tebūnie skiriama pagrindinė vieta liturginiuose veiksmuose“, šiandien retai kur jį išgirsi. Pasak Roberto, dabartinė situacija rodo, kad arba Vatikano II Susirinkimo nutarimai dar nebuvo įgyvendinti, arba buvo įgyvendinta ne tai, ko siekta, juos priimant.

„Net jei mūsų šiuolaikinėms ausims choralas atrodo lėtas ar nuobodus, apmaudu, kad jo, turinčio nepaprastai gilias šaknis Bažnyčios istorijoje, nenorime pažinti“, – kalba R. Prybyla. Apsigyvenęs Lietuvos sostinėje, amerikietis pirmąsyk lankėsi Dieviškojoje liturgijoje pas ortodoksus: „Jų giedojimas nuostabus, tik jiems būdingas. Būtų apmaudu, jei jo atsisakytų.  O ką padarėme mes, katalikai? Ką vis dar darome? Nekreipiame dėmesio į tai, ką giedojome per amžius. Manau, kad verta grigališkąjį choralą atrasti iš naujo, didžiuotis savo paveldu.“

Roberto ir Elenos sūnaus Jono Roberto krikšto apeigos pagal senąją liturgijos formą, 2016 m. Aleksandros Balinskajos nuotrauka.

Duoti, o ne gauti

Naujose Mišiose akcentuojamas bendruomenės išorinis įsitraukimas: pasauliečiai skaito skaitinius, gieda psalmes, dalina Komuniją. R. Prybylos nuomone, šiais laikais išorinis dalyvavimas sureikšminamas vidinio sąskaita: „Sumenkinama dvasinio, vidinio dalyvavimo Mišiose reikšmė. Deja, pastaraisiais dešimtmečiais praradome supratimą, kad į Mišias ateiname ne gauti, o duoti. Daugybę kartų esu girdėjęs tėvus aiškinant, kad jų vaikai nenori eiti bažnyčią, nes nieko ten negauna, žinau, kad ir patys suaugusieji neretai taip galvoja. Tokia mąstysena ydinga. Einame ne gauti, o atiduoti save: savo laiką, rūpesčius, intencijas, padėkas, kentėjimus. Ateiname susivienyti su Kristaus auka“.

Pašnekovas įsitikinęs, kad kunigo žvelgimas į Rytus, o ne į tikinčiuosius yra labai sveikas. Šiandienė tvarka primena teatrą ar koncertą, sekuliaraus pasaulio įvykius, kur publikos dėmesys skiriamas esančiam priešais. Tokiu būdu, pasak Roberto, pamirštame, kad per Mišias visų dėmesys skiriamas Dievui, esančiame tabernakulyje: „Pirmąkart atėjus į tradicines Mišias kunigo elgesys gali atrodyti keistas, bet greitai supranti, kad jis nė nežiūri į mus, o žiūri į Dievą, kalbasi su Juo mūsų vardu.“ 

Prybylų sūnų krikštija kun. Juozapas Minderis. Neringos Širkaitės nuotrauka.

Praturtintas šeimos gyvenimas

Prybylų šeima pagal senąjį apeigyną krikštijo sūnų Joną. Elena prisimena, kad apeigos nustebino artimuosius. Sutuoktinių nuomone, senosios liturgijos populiarumas ir prieinamumas priklauso nuo tikinčiųjų ir kunigų, kurie ją jau atrado ir vertina. Jų pareiga dalintis patirtimi, liudyti gyvenimo pokyčius, kviesti kitus katalikus susipažinti su Bažnyčios paveldu. Elena ir Robertas pasakoja, kad Bažnyčios tradicijos pažinimas praturtino jų šeimos gyvenimą: pora pradėjo drauge kalbėti novenas, šventinius himnus, pasninkauti per ketvirčio dienas, įsigilino į Bažnyčios liturginius metus. „Buvo smagu atrasti šias „senienas“, kurios praturtina mūsų maldos gyvenimą“, – sako Robertas. Elena priduria: „Dalyvavimas tridentinėse Mišiose padėjo man naujomis akimis skaityti katekizmą, su pasitikėjimu priimti paprasčiausius tikėjimo pagrindus, kurie anksčiau atrodė pernelyg sudėtingi.“

Kelis dešimtmečius po Vatikano II Susirinkimo katalikus skaldė vadinamieji „liturginiai karai“. Dalis tikinčiųjų laikėsi nuomonės, kad naujosios Mišios – antrarūšės, kiti norėjo senąsias išmesti į istorijos sąvartyną. Ar blogai, jei tikintiesiems viena ar kita liturgija artimesnė? „Faktas, kad šiuo metu Katalikų Bažnyčioje yra du Romos rito naudojimo būdai. Tai aišku kaip dieną nuo „Summorum Pontificum“. Labai žmogiška, gavus du pasirinkimus, teikti pirmenybę vienam kito atžvilgiu. Tikrasis klausimas toks – kodėl labiau patinka toji Mišių forma? Nes ji patogesnė? Nes žavi nėriniai, auksas ar senoviniai liturginiai rūbai? Nes ji trumpesnė? Nes ilgesnė? Visose gyvenimo srityse – šeimoje, mokykloje, darbe – galioja vienas principas: kelias į pilnatvę galiausiai pareikalauja sunkaus darbo ir pastangų. Tas pats reikšminga ir garbinant Viešpatį. Aš pats teikiu pirmenybę senajai Mišių formai, nuo tada, kai ją atradau, ir manau, kad bent jau su ja susipažinti yra svarbių priežasčių kiekvienam katalikui“, – įsitikinęs Robertas.

Prybylų sūnaus krikšto apeigos pagal senąją liturgijos formą. Neringos Širkaitės nuotrauka.

Ne tradicionalistai, katalikai

Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos kongregacijos prefektas kard. Robertas Sarah „Summorum Pontificum“ dešimtmečio proga atkreipė tikinčiųjų, branginančių senąją Romos rito formą, dėmesį į terminą „tradicionalistai“, kuriuo jie neretai vadinami ar net patys vadinasi. „Jūs nesate tradicionalistai. Esate Romos katalikai taip pat kaip aš ar Šventasis Tėvas“, – sakė kardinolas, ragindamas vengti už(si)darymo į getą.

Robertas teigia, kad ši etiketė jo nežeidžia, tačiau pats savęs tradicionalistu nelaiko: „Esu katalikas, o tai reiškia, kad priimu tradiciją ir perduodu ją kitoms kartoms.“ „Gilindamasi į tradiciją, aš tampu labiau katalikė, o ne tradicionalistė“, – antrina Elena, pabrėždama, kad tikėjimo paveldas, kaip moko Bažnyčia, yra ir Šventojoje Tradicijoje, ir Šventajame Rašte.