Iš Ievos Sadauskaitės parodos „Atgal į širdį“. Vaidoto Žuko nuotr.

Sostinės senamiesčio galerijoje „Argentum“ (Latako g. 2) atidaryta jaunos menininkės Ievos Sadauskaitės autorinės juvelyrikos paroda „Atgal į širdį“. Vasarą Ieva apsigynė Dailės akademijos Telšių fakulteto metalo meno ir juvelyrikos diplomą, ką tik grįžo iš stažuotės Miunchene.

Ieva Sadauskaitė su tėvais. Vaidoto Žuko nuotr.

Sakralumas visuomet modernus ir avangardiškas, tai nėra kažkoks praėjęs etapas. Nesakyčiau, kad jis konservatyvus. Jis visada aktualus – tokia jo specifika. Kaip sakydavo žemaičių mąstytojas Justinas Mikutis (1922–1988): „Sakralumas arba šventumas yra aukščiau už talentus, aukščiau už genialumą.“ Nori nenori – sakralumas yra aukščiausia egzistencijos būsena. To siekia žmogus net nesusivokdamas arba sąmoningai tai atmesdamas – vis tiek jis yra santykyje su sakralumu. Tai ne tik žmogaus, bet apskritai visų kultūrų, cilizacijų spirtus movens. Tai žmogaus kontaktas ir bendravimas su vidiniu pasauliu ir anapusybe bei visos šio veiksmo išraiškos.

Anapusybės kvintesencija arba sankaupa yra būtent širdyje. Širdis yra nuo senų laikų ir įvairiose kultūrose žinomas sakralinis objektas. Juvelyrė Ieva Sadauskaitė kuria būtent naujas tos pačios širdies formas, leidžiasi į netikėtas jų interpretacijas.

Nesakyčiau, kad sakralumas yra grįžimas prie kažko praeito. Tai tiesiog dabar kuriamos kitókios sakralumo formos. Sakralumą reikia pagauti, ištraukti iš kasdienybės, sustabdyti, įsižiūrėti į jį, įsimąstyti. Mes galime nusikalbėti aiškindamiesi ir sakydami, kad tai yra „grįžimas prie tikrų vertybių...“ Tai ne grįžimas, nes sakralumas niekad nebuvo išėjęs. Tik mes patys arba mūsų aplinka galėjo būti nusisukusi. Bet kai kas galėjo būti nenusisukęs. Čia reikia kalbėti nebent apie savo asmeninį išėjimą arba sugrįžimą. Ir, žinoma, tai yra maištas šiuolaikinio gyvenimo ir meno kontekste.

SAKRALUMAS VISADA BUVO MAIŠTAS – ne tik dabar. Tai buvo maištas visose kultūrose ir visose religijose.

Manau, kad šiuolaikinis europietis negali būti tik katekizminis žmogus, savo močiučių kaime išmokytas su rožantėliais ir poterėliais. Mes vis tiek jau esame užkrėsti egzistencializmo, tiesiogiai ar netiesiogiai išgyvenę XX amžiaus okupacijas, karus, holokaustus, trėmimus, egzistencinę abejonę, Dievo praradimą. Tik dabartinė bedievybė yra kažkokia lėkšta. XX amžiaus Dievo išsižadėjimas buvo brangus, skausmingas. Tokia buvo Albert'o Camus ar Jeano Paulio Sartres‘o bedievybė. Pagrindinis A. Camus klausimas: „Ar žmogus gali būti šventas be Dievo?“

Mes, XXI amžiaus žmonės, negalime grįžti į katinukų būseną. Deja, mūsų bažnyčios pilnos tų katinukų – katekizminių, gražučių, kičinių, fabrikinių štampų. Jei tai senas, prieš 100 metų fabrike atspaustas, štampas – jis netampa geresnis. Imitacija niekada nebus autentiška išraiška – labiau kaip pasityčiojimas, kaip tik tai, kas suvartojama ir išmetama į šiukšlyną.

Kiekvienas TIKRAS daiktas, kūrinys turi būti autorinis, kūrybinis. Todėl interpretuodami sakralinius dalykus be nors ir mažiausio kraujo kvapo, be kančios įprasminimo, negalėsime sukurti vertingesnių dalykų. Čia kaip net ir smulkiausias pinigėlis turi būti padengtas aukso verte. Tik tada jis tampa pinigu. Kitaip jis bus plagiatas.

Jeigu mes stengsimės egzistencinio dramatizmo išvengti, nuo jo pabėgti, tai bus nenatūralu ir netikra. Nebijokime realybės, nevenkime nusidaužyti krumplių ar kélių.

Iš žmogaus religinių pažiūrų ir praktikų nebūtinai atsiskleidžia tikrasis vaizdas. Kartais tai gali pasitarnauti kaip priedanga. Iš žmogaus gyvenimo būdo ir jo darbų matosi, ar jis turi kažkokias pažiūras, ar ieško autentiškų išraiškos priemonių ir savo stiliaus (Ernest Hello), protestuoja prieš rutiną ar plaukia pasroviui.

Šventumas gali būti visoks – ir labai gražus, ir paties bjauriausio pavidalo. Lietuvos mene sakralumo reiškinį apmąstė Eglė Rakauskaitė savo „Šokoladiniais krucifiksais“ (1995). Arba Andres‘o Serrano „Kristus šlapime“ (1987). Tai drastiškas kelias, iš pirmo žvilgsnio – pasityčiojimas, šlykštumas. Bet mus arba mūsų tėvus, išgyvenusius stribų draskomus krucifiksus ir mėtomus į lauko išvietes, tokie dalykai neturėtų gluminti.

I. Sadauskaitė neina į šitą šokiravimo pusę. Ji panaudoja Artimųjų Rytų augalą arba vaisių – granatą. Dėl savo sunkos, sėklų, spalvos ir formos granatas yra širdies, kančios, Kristaus kraujo simbolis. Renesanso menininkai mėgo tapyti kūdikėlį Jėzų su granatu rankoje (sprogstamoji granata yra vėlesnis reiškinys, nors savo prasmėmis – iškalbingas).

Iš Ievos Sadauskaitės parodos „Atgal į širdį“. Vaidoto Žuko nuotr.
Iš Ievos Sadauskaitės parodos „Atgal į širdį“. Vaidoto Žuko nuotr.
Iš Ievos Sadauskaitės parodos „Atgal į širdį“. Vaidoto Žuko nuotr.

Granatas I. Sadauskaitės kolekcijoje tinka, jis artimas votui. Bet kyla klausimas dėl šių papuošalų funkcionalumo. Kokia moteris (ar vyras) pasipuoštų šitokia juvelyrika, prie kokio drabužio ir kokiu atveju šis papuošalas tiktų ant moterų ir vyrų krūtinių? O gal tai gali būti kaip modifikuoti bažnytiniai votai?

Granato vaisius yra labai imlus krikščioniškajai semantikai. Ievos parodoje granatai primena Sacharoje kritusio ir sudžiūvusio driežo odą, gyvatės išnarą, jis čia tampa nebe augaliniu, o zoomorfiniu, gyvūniniu motyvu (be kita ko, driežas arba drakonas yra ir velnio, ir prisikėlusio Kristaus simbolis, driežas išsirita, išsivaduoja iš kiaušinio kapo).

Granatas I. Sadauskaitės kolekcijoje tinka, jis artimas votui. Bet kyla klausimas dėl šių papuošalų funkcionalumo. Kokia moteris (ar vyras) pasipuoštų šitokia juvelyrika, prie kokio drabužio ir kokiu atveju šis papuošalas tiktų ant moterų ir vyrų krūtinių? O gal tai gali būti kaip modifikuoti bažnytiniai votai?

Jau minėtas J. Mikutis sakydavo, kad „pats neorginaliausias dalykas yra kalbėti apie originalumą“. Vis dėlto menas įdomus ir vertingas tik savo originalumu. Negana to, menininkai bus įdomūs sau ir kitiems tik tada, jei jie bus aktualūs ir jei turės ką pasakyti sau ir kitiems.

Toliau interpretuojant meno pavidalais sakralumo reiškinį, jį reikia sustabdyti ir jam suteikti paties autoriaus žvilgsnį – švelnų, aštrų, bet visada kritišką. Europietis apskritai turi (ar net privalo) išsiugdyti kritinį mąstymą. Jei kultūrinis produktas išlaiko šitą kritinį žvilgsnį ir vertinimą, tada jis tik pagerėja, tampa išbandytas, ištirtas, nes kritiškumas apvalo realizuotą idėją kaip ugnis sidabrinį ar auksinį votą.

Ievos Sadauskaitės paroda „Atgal į širdį“. Vaidoto Žuko nuotr.