Nuotraukos autorius - Dainius Dirgėla

Perversmas, revoliucija, revoliucija revoliucijoje – įvairiai vadinama bolševikų sėkmės istorija mini savo šimtmetį. Maža, tačiau ryžtinga politinė grupuotė su stipria ideologija ir Vladimiru Leninu priešakyje 1917 m. spalio 25 d. pakeitė ne tik Rusijos, bet ir viso XX a. istorinį naratyvą. Vis dėlto komunizmo įsigalėjimas, Vakaruose suvokiamas kaip didžiulė humaniškumo tragedija, Rusijoje vertinamas nevienareikšmiškai. Anot rašytojo ir istoriko Tomo Vaisetos, dabartinė Kremliaus valdžia pasimokė ir nereiškia savo ideologijos taip tiesmukai, kaip tai darė bolševikai, tačiau siekis susigrąžinti Rusijos galybę sau įkvėpimo semiasi iš tų pačių komunistinės diktatūros herojų.

Pokalbis T. Vaiseta apie naują istorijos puslapį atvertusią Spalio revoliuciją, bolševikų kūrybinį projektą „Proletaro diktatūra“ ir ideologijos vaidmens kismą Rusijos politikoje.

Įvairiuose šaltiniuose 1917 m. įvykiai Rusijoje apibrėžiami įvairiai – vienur kalbama kaip apie perversmą, kitur – kaip apie revoliuciją, o galima rasti šaltinių, kur šie pavadinimai lyg sinonimai keičia vienas kitą. Vis dėlto, kaip teisingiausia būtų pavadinti tai, kas prieš šimtą metų įvyko Rusijoje?

Neseniai paskelbtame tekste istorikas Nerijus Šepetys, regis, geriausiai atsakė į šį klausimą: tai buvo ne revoliucija ir net ne perversmas, o tiesiog valdžios paėmimas, kai ėmus formuotis tam tikram galios vakuumui šia situacija pasinaudojo tie, kurie norėjo beatodairiškai veikti. Kita vertus, ir tokiu atveju vis dar kalbama apie „revoliuciją iš viršaus“, kuri esą prasidėjo jau nuo pirmųjų bolševikų valdymo dienų. Kalbėti ar net ieškoti „revoliucijų“ tarp sovetologijos istorikų yra įprasta: ši sąvoka vartojama ir 1917 m. rudeniui, ir 1928 m., ir net 1940 m. apibrėžti. Tačiau sakyčiau, kad čia – nebūtinai sąmoningai – tarsi toliau mėginame prisiderinti prie žodyno, kurį primetė patys bolševikai.

Tad gal geriau būtų sakyti, kad 1917 m. rudenį bolševikai paėmė valdžią ir ėmėsi radikalios ir – o tai šiuo atveju svarbu – sistemingos visuomenės transformacijos. Komunizmo statybų eksperimentas, kaip vieną iš didžiųjų XX a. katastrofų, kilo kaip tik iš čia – valdžią paėmę bolševikai nelabai žinojo, ką su ja daryti, bet jie labai gerai žinojo, ką norėtų padaryti su visa žmonija. Šis neatitikimas tarp tikrovės suvokimo ir ideologinės utopijos iš karto vedė prie nežabotos prievartos savo pačios, o vėliau per okupacijas ir kitų šalių visuomenių atžvilgiu. Visuomenės transformacija vyko ne tik naikinant žmones, bet ir naikinant jų tarpusavio ryšius ir tapatybes.

Kaip bolševikų atėjimas į valdžią buvo vertinamas tuometinės Rusijos visuomenės?

Negalima būtų sakyti, kad bolševikai visai neturėjo paramos, ypač ji išaugo per sumaišties pilnus 1917 metus. Tačiau visuomenės palaikymą, ar tiksliau – nepalaikymą geriausiai parodo pats tuomet kilusio Pilietinio karo faktas. Tai, kas yra vadinama Baltąja armija, t. y. pagrindinė kovotoja su bolševikų Raudonąja armija, iš tiesų juk buvo labai skirtingiems interesams, pasaulėžiūroms ir politinėms vizijoms atstovaujančių grupių darinys ar dariniai, atspindintys ir to meto Rusijos politinę įvairovę, ir milžinišką nepritarimą bolševikams. Beje, būta ir grupuočių, kurios kariavo ir prieš Raudonąją, ir prieš Baltąją armiją.

Bolševikai, žinoma, nesitikėjo, kad „proletaro diktatūrą“ įgyvendinti galėsi be pasipriešinimo, bet juos pačius turbūt labiausiai nustebino tai, kiek mažai paramos jie sulaukė iš to meto kultūrinės inteligentijos, štai Maskvoje ir Petrograde streikavo mokytojai, provincijoje inteligentija stipriai rėmė „baltuosius“. Nors Pilietinio karo metais bolševikai neskubėjo jų atvirai vadinti priešais, bet tokios inteligentijos laikysenos nepamiršo ir jai, galima sakyti, atkeršijo po dešimties metų, kai kartu su pirmuoju penkmečio planu (1928–1932) buvo vykdyta vadinamoji „kultūrinė revoliucija“, nukreipta pirmiausia prieš techninę ir kitokią inteligentiją. Tada ji buvo iš esmės palaužta, bet bolševikai labai įtariai žiūrėjo į inteligentiją visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį.

Keldami klausimą apie bolševikų valdžios palaikymą, neturime pamiršti to paradokso, su kuriuo bolševikai iš karto susidūrė – jie paėmė valdžią skelbdami apie „proletaro diktatūros“ kūrimą, tačiau agrarinėje Rusijoje to tikro proletaro buvo labai nedaug. O Pilietinis karas ir pirmieji valdymo metai ir visai sugriovė tradicinę visuomenės sanklodą: aristokratija, žemvaldžiai ir stambesnieji kapitalistai buvo žudomi, jų turtas priverstinai nusavinamas, jie bėgdavo iš šalies, o darbininkai masiškai plūdo iš miestų, kuriuose vyko kovos ir teroras. Tad faktiškai nebuvo likę nei tų, kuriuos bolševikai galėjo vadinti priešais, nei tų, dėl kurių nauja valdžia sakėsi kovojanti. Tokiu būdu – anksčiau laiko ir visai kita prasme, nei bolševikai siekė, – Rusijoje buvo sukurta „beklasė visuomenė“. Garsi sovietologė Sheila Fitzpatrick tai yra pavadinusi „istorijos ironija“. Norėdami šią problemą išspręsti, bolševikai gerokai išplėtė tiek „priešų“, tiek „proletaro“ sampratas, jos dabar aprėpė ir tuos, kurie nelabai ką bendro turėjo nei su „kapitalistais“, nei su „darbininkais“. Vėliau, žinoma, situacija keitėsi, ypač su paspartinta industrializacija, kolektyvizacija ir urbanizacija, tačiau sovietinės visuomenės įvairovė niekada netilpo į siauras leninizmo-marksizmo kategorijas.

Rusija 1917 m. spalio revoliucijos minėjimo atsisakė dar 2005 metais, tačiau iki šiol verda diskusijos apie tai, kaip turėtų būti vertinamas bolševizmo įsigalėjimas. Kas kursto šias diskusijas?

Rusijos visuomenėje, kaip ir bet kurioje kitoje, esama pačių įvairiausių vertinimų, tačiau sociologinės apklausos rodo, kad žmonių vertinimai paprastai pasiduoda dabartinio režimo siūlomiems naratyvams, nors sutikčiau, kad tos apklausos, net jei atliekamos nepriklausomų centrų, turėtų būti vertinamos atsargiai. O pagrindinis oficialaus naratyvo teiginys yra Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino frazė (dabar nuolat prisimenama), kad Sovietų Sąjungos griūtis yra didžiausia XX a. katastrofa. Tačiau dabartinė valdžia labiausiai remiasi, palaiko ir net puoselėjo ne tiek Sovietų Sąjungos vykdytų „komunizmo statybų“, kiek „Rusijos galybės“ atkūrimo mitą, todėl ir Stalinas yra vertinamas ne kaip didis komunizmo kūrėjas, o kaip Rusijos galybės atkūrėjas, jos modernizuotojas ir, žinoma, Antrojo pasaulinio karo, tiksliau, Didžiojo tėvynės karo nugalėtojas. Būtent dėl to ir šiuolaikinės Rusijos vadinamuoju steigiamuoju mitu pasirinkta ne Spalio revoliucija, o Pergalė Didžiajame Tėvynės kare, po kurios tarsi visam pasauliui buvo įrodyta, kad Sovietų Sąjunga tapo viena iš dominuojančių pasaulio valstybių.

Kiek ideologija buvo iš tiesų svarbi Sovietų Sąjungos kūrėjams ir jos vadovams?

Nors ideologijos vaidmuo per Sovietų Sąjungos istoriją kito, fundamentalios ideologinės vertybės išliko. Net jei priimtume tą grynai pragmatišką tvirtinimą, kad bolševikams rūpėjo valdžia ir tik valdžia, net ir tada būtų neįmanoma paneigti, jog vykdyta radikali visuomenės transformacija rėmėsi aiškiomis komunistinės ideologijos prielaidomis. Iki Stalino valdymo pabaigos ideologija buvo gyvybinga ir kartu, žinoma, gana lanksti, nes buvo reaguojama į besikeičiančią situaciją (pirmiausia – iš sovietinės valstybės kūrimo pagrindo ji turėjo tapti sukurtos sovietinės valstybės gynimo pagrindu, o tai jau visai kitas vaidmuo), todėl kartais daroma išvada, kad vadovautasi ne ideologija, o tik pragmatiniais interesais. Tačiau svarbu pabrėžti, kad pamatinių ideologinių principų niekada nebuvo atsisakyta, pavyzdžiui, privačios nuosavybės naikinimo ir planinės ekonomikos. Kaip yra pažymėjęs sovetologas Stephenas Kotkinas, Sovietų Sąjunga kurta ir visada išliko kaip sistema, kuri galėjo būti bet kokia, tačiau būtinai – antikapitalistinė, net jei priemonės šiai sistemai kurti ir buvo nusižiūrėtos nuo Vakarų (pavyzdžiui, pramonei kurti naudotasi „know-how“ (liet. praktinė patirtis) ir netgi konkrečiais inžinieriais iš Vokietijos ir JAV).

Postalininiu laikotarpiu sovietinė ideologija ėmė stabarėti, Nikita Chruščiovas dar žadėjo po dvidešimties metų sukurti komunizmą, tačiau vėliau ir tokie pažadai nutilo, o visuomenės požiūris darėsi vis skeptiškesnis ir abejingesnis. Vis dėlto net ir tada niekas iš Sovietų Sąjungos vadų nedrįso ir nebūtų drįsęs išsižadėti sovietinės ideologijos ir jos pamatinių postulatų, nes tai būtų reiškę pačios sistemos delegitimaciją. Kai „perestroikos“ metais Michailas Gorbačiovas paskatino viešas diskusijas, galiausiai buvo prieita ir prie pačios ideologijos kvestionavimo – pritarčiau aiškinimui, kad tai labai stipriai prisidėjo prie pačios Sovietų Sąjungos griūties.

Koks ideologijos vaidmuo dabartinėje Rusijos politikoje?

Neseniai apie tai diskutavome su bičiuliu istoriku Valdemaru Klumbiu, jis teigė, kad Kremliaus režimas išmoko Sovietų Sąjungos pamokas ir nebebando taip tiesmukai „primesti“ ideologijos visuomenei, nors kitais požiūriais dabartinės valdžios sudėtis turi nemažai panašumų į sovietinę sistemą. Vis dėlto negalima pamiršti, kad esama geopolitinės „rusų pasaulio“ idėjos, kurią lydi tariamai „konservatyvių vertybių“ gynimas – nors esama nuomonės, kad tai nėra idėjos, kuriomis seka V. Putino režimas, nes jos tik padeda jų pragmatinius interesus paaiškinti „kilnesne kalba“.

Kita vertus, iš Sovietų Sąjungos laikų tikrai yra perimtas ir netgi į naujas aukštumas iškeltas jau minėtas ideologinis „Didžiojo Tėvynės karo“ mitas – Sovietų Sąjunga įveikė ir savo galybe visą pasaulį apsaugojo nuo didžiausio žmonijos blogio – fašizmo (sąjungininkams mite paprastai tenka antraeilis ar net visai neryškus vaidmuo). Į valdžią atėjęs V. Putinas ir jo aplinka šį mitą vis labiau puoselėja. Jo reikšmė, stiprus, netgi intymus Rusijos visuomenės santykis su juo padeda valdžiai įgyvendinti ne vieną tikslą. Jis, pavyzdžiui, padeda dabartinei valdžiai palaikyti Rusijos, kaip pasaulio galybės, įvaizdį ir netgi legitimaciją savo pačios visuomenėje – kol režimas sugeba save pristatyti kaip tiesioginę anos karą laimėjusios valdžios tęsėją, tol ji yra „sava“. Neatsitiktinai Rusijoje gegužės 9-ąją ne taip seniai sugalvotoje ir labai pasiteisinusioje „Nemirtingojo pulko“ eisenoje, kurios dalyviai neša per Antrąjį pasaulinį karą žuvusių artimųjų nuotraukas, yra „netikėtai“ pasirodęs ir V. Putinas, kaip vienas iš „savų“. Beje, „Didžiojo Tėvynės karo“ mitas turi ištisą naratyvą ir žodyną, kuris padeda pateisinti daugelį Rusijos valdžios užsienio politikos veiksmų, pavyzdžiui, galima iš bet kurios šalies padaryti priešą priskiriant jai „fašistų“ etiketę. Tuomet daugiau nieko nereikia aiškinti, juk fašizmas – pamatinis blogis.

Kirgizijai šiais metais nusprendus bolševikų revoliucijos minėjimą pakeisti dviem nacionalinėmis šventėmis, iš Rusijos įstatymų leidėjo Igorio Lebedevo atskriejo grasinimas sugriežtinti apribojimus į Rusiją migruojantiems darbininkams. Kodėl pati Rusija, neminėdama šimtmečio, siekia bausti tas šalis, kurios nusprendžia taip pat?

Per įvairius iš sovietmečio išlikusius ideologinius naratyvus yra palaikomas tų šalių gyventojų ryšys su dabartine Rusijos Federacija. Kol kitų šalių gyventojams bus svarbūs tie ideologiniai naratyvai, kol jie aiškins istoriją apskritai ir savo šalių istoriją konkrečiai per tos ideologijos prizmę, tol jų tapatybėje, kitais požiūriais neabejotinai kintančioje, bus galima išsaugoti sovietinės tapatybės elementus, o per juos – manipuliuoti žmonių jausmais ir nuotaikomis.

Beje, Lietuvoje tai taip pat siekiama daryti. Pernai su kolegomis iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atlikome tyrimą apie sovietinių karių palaidojimo vietas Lietuvoje, jų memorializacijos reikšmę šiuolaikinei visuomenei. Rusijos valdžia skyrė milžiniškų lėšų sovietinių karių kapinėms restauruoti, ir tai turi savo paskirtį. Šios vietos dabartinėje Lietuvoje įkūnija „Didžiojo Tėvynės karo“ mitą ir padeda palaikyti jo atmintį.

Gegužės 9-ąją į didžiuosiuose miestuose esančias sovietinių karių kapines susirenka daugybė žmonių. Ir būtų galima manyti, kad šis minėjimo ritualas nukreiptas tik į praeitį, tačiau iš tiesų Rusijos valdžia ji sugeba nukreipti ir į dabarties ar net ateities tikslus. Per šiuos minėjimus yra išsakomos aiškios politinės vertybės, o kas dar svarbiau – palaikomas ryšys su Rusijos Federacija: kartojami ten sukurti ir puoselėjami simboliniai ritualai (Georgijaus juostelės, Rusijos valstybinė simbolika, „Nemirtingųjų pulko“ eisena), o pati Rusija dar kartą ir dar kartą atpažįstama kaip šalis, kuri pritaria toms pačioms vertybėms ir istoriniams pasakojimams, kurie yra savi tam tikrai daliai ir čia, Lietuvoje, gyvenantiems žmonėms, jų tapatybėms.

Mes vis dėlto neturime pamiršti, kad šie žmonės yra mūsų visuomenės dalis, mūsų bendrapiliečiai, mūsų kaimynai ir draugai. Negalima jų atstumti dėl kitokio požiūrio į praeitį, su jais reikia kalbėtis, aiškintis.