Slaptos eucharistiečių rekolekcijos Palangos kopose, priekyje – ses. Gema Jadvyga Stanelytė ir ses. Ksavera Julija Kuodytė, apie 1970 m.

Sukako 70 m., kai 1947 m. spalio 11 d. Šiauliuose pirmuosius įžadus slapta sudėjo kunigo jėzuito Pranciškaus Masilionio pogrindyje įkurtos Echaristinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuolės.

Spalio 28 d. šv. Mišiomis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčioje prasidėjo jubiliejinės iškilmės. Eucharistiją koncelebravo Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ, Kaišiadorių vyskupas Jonas Ivanauskas bei vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, svečias iš Moldovos – Kišiniovo vyskupas Antonas Koša bei kunigai, tarp jų – ir tėvai jėzuitai. Giedojo Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos kun. Virgilijaus Jaugelio jaunimo centro choras.

Homiliją pasakė arkivysk. L. Virbalas, jis atkreipė dėmesį, kaip prasminga minėti kongregacijos jubiliejų apaštalų – Šventųjų Simono ir Judo (Tado) – dieną.„Viešpaties pašaukti apaštalai tapo įkvėpimu kitiems iki pat mūsų laikų visiems pakrikštytiesiems. Visi jie yra šventieji bendrapiliečiai, Dievo namiškiai, besiremiantys apaštalų pamatu, o šio pamato kertinis akmuo – Jėzus.“

Kun. P. Masilionis SJ: „Reikia naujo pogrindžio vienuolyno.“

Tarp auksinių klevų Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos (jėzuitų) bažnyčios šventoriuje 1947 m. raudonavęs šermukšnis priminė dažno lietuvio širdyje rusenusią širdgėlą. Gyvenimą kaustė tremtys, areštai, tikėjimo varžymas, tačiau kunigas jėzuitas Pranciškus Masilionis buvo įsitikinęs: „Bažnyčiai vis tiek reikia dirbti. Reikia kurti naują vienuolyną, kuris veiktų pogrindyje labai slaptai ir galėtų padėti Bažnyčiai gelbėti sielas.“ Pats degdamas meile Eucharistiniam Jėzui, t. P. Masilionis, taip pavadinęs naują kongregaciją, kaip rašė ses. Saulė Belarmina Lapėnaitė, pretendavo į jos visuotinį charakterį: „Būtent Eucharistijoje, kaip niekur kitur, jis įžvelgė visą Dievą, visą Švč. Trejybę, visą Jėzaus gyvenimą, atpirkimą, didžiausią žmogaus meilę. Todėl šis pavadinimas turėtų sąlygoti labai įvairiapusę veiklą.“

Pirmųjų naujos kongregacijos įžadų šventei t. P. Masilionis neatsitiktinai pasirinko spalio 11-ąją, Švč. M. Marijos Motinystės minėjimo dieną. Su įsteigtos kongregacijos pagalba norėta atnaujinti visą Bažnyčią ir visus (netikinčius ir ateistus) patraukti prie Dievo. Pagrindinė vienuolijos veikla – Eucharistinis sąjūdis, į kurį įtraukiami kunigai, kitos vienuolijos bei organizacijos, pasauliečiai, studentai, inteligentai ir visos, kiek įmanoma, gyvenimo sritys. Kongregacija siekia ne tik vienos kitos sielelės, bet vis daugiau ir daugiau. Savo malda ir kančių auka apima visą Bažnyčią ir visą žmoniją.

„…Trokštu būti apaštalė, išpažintoja, misionierė, pamokslininkė, kunigas, kankinė, noriu dirbti visus galimus darbus – gydytojos, mokytojos, žurnalistės, ūkininkės, darbininkės. Ir pasiryžimas: kad nepraleisčiau progų padaryti kitiems gero, malonaus…“ Šitaip dienoraštyje rašė 1947 m. spalio 11 d. slapta kartu su Julija Alijošiūte pirmuosius vienuolinius įžadus sudėjusi ir steigėjo vyresniąją seserimi paskirta Joana Juozapaitytė, didžiadvasė mergina, ateitininkė, dėl socialinės kilmės (tėvai buvo išvežti į Sibirą) turėjusi pasitraukti iš Kauno universiteto Medicinos fakulteto. Šiauliuose t. P. Masilionis, vadovaudamas jos dvasiniam gyvenimui, įkvėpė ryžtą aukotis stojant į naują vienuolyną. Spalio 11-oji reikšminga buvo ir stomatologiją studijavusiai, dalyvavusiai organizuojant ir platinant Lietuvos laisvės sąjungos leidžiamą laikraštį „Į laisvę“, tai pačiai studentų ateitininkų korporacijai „Gaja“ priklausiusiai ir gyvenimo krypties ieškojusiai Julijai Kuodytei, vienuolijos kandidatei, tą pačią dieną davusiai amžinuosius skaistybės įžadus.

Pirmosios eucharistietės. Trečioje eilėje ketvirta iš kairės – ses. Ksavera Julija Kuodytė, pirma iš dešinės – ses. J. Juozapaitytė. 1950 m.

Pirmoji seserų eucharistiečių bendruomenė buvo įsikūrusi Šiauliuose, bet, iškilus pavojams,1950 m. vienuolyno reikmėms ses. Pranciška Mockaitė, pardavusi savo turėtą krautuvėlę, Kaune vienuolynui nupirko du namus K. Donelaičio ir P. Višinskio gatvėse. 1957 metais kongregaciją užgriuvo persekiojimai: namuose P. Višinskio gatvėje padaryta krata, išspausdinti patyčių pilni straipsniai ne tik sovietinės Lietuvos, bet ir Maskvos spaudoje, prasidėjo seserų tardymai ir sekimas. Jos buvo priverstos išsikelti iš centrinio namo ir išsisklaidyti po miestą, pragyvenimui dirbdamos valdiškus darbus. „Visos seserys privalo švenčiau gyventi negu pasauliečiai“, – rašė t. P. Masilionis, raginęs naudotis visomis visuomenės pažangos priemonėmis, tačiau perspėjęs, kad seserys turi išsiskirti savo dvasingumu, nesupasaulėti, nebūti vidutiniškos. Kitaip, be asmeninio šventumo, liktų vien tik darbas, kurį gali atlikti kiekvienas. O seserų paskirtis yra ne tik „labai rūpintis“ Dievo reikalais, bet „rūpintis išskirtinai vien tik jais“, ir tas turi atsispindėti seserų gyvenimuose.“

Nors vienuolinio gyvenimo sąlygos buvo sunkios, bet, pasak ses. Gerardos Elenos Šuliaauskaitės, padedant Dievo apvaizdai ir globojant įkūrėjui, kuris nuolat dvasiškai ir morališkai stiprino, vienuolija gyveno ir augo. P. Masilionis vyresniąsias ragino neišskirti savo autoriteto, o tiesiog būti seserimis, kaip ir visos likusios. Primygtinai buvo kviečiama laikytis meilės tylos – niekada nekalbėti ir niekam (net seserims) nepasakoti to, kas negero sužinota apie kitus žmones. Neįmanomas joks seserų žeminimas, kritika, o atvirkščiai – skatinamas palaikymas, gynimas, palankumas, pagarba,patarnavimas, padrąsinimas, ieškojimas progų meilei įrodyti.1968 m., kai Saugumo pastangomis ir dėl negalėjimo susisiekti bei išspręsti iškilusius klausimus su aukščiausiomis Bažnyčios instancijomis Vatikane, kongregacija suskilo, įkūrėjas tėvas Pranciškus skaudžiai išgyveno, tačiau seseris ragino nepasiduoti nevilčiai.

„Mes klausydavomės jo drąsių konferencijų bei rekolekcijų, – kalbėjo ses. Julija Kuodytė, pasakodama apie t. Pranciškų Masilionį. – Tėvelis niekada neįsakinėdavo, palikdavo mus apsispręsti laisva valia. Dažnai patardavo: „Darykite, kaip norite, kad tik būtų teisinga.“ Kaip Viešpats pamoko, duoda įsakymus ir palieka laisva valia apsispręsti, taip ir Tėvelis, kaip vyresnysis, niekados kategoriškai nieko neįsakinėdavo.“

Besąlygiškas atsidavimas misijoms

„Kongregacija nėra ramybės ir poilsio pastogė, bet Dieviškojo Valdovo pasiryžėliai kariai. Seserų gyvenimas tebūna degąs švyturys visiems žmonėms, jos ne tam, kad vegetuotų, būtų paviršutiniškos, smilktų, bet degtų. liepsnotų, rizikuotų“, – visose Konstitucijos redakcijose t. P. Masilionis pažymi, kad Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija – misijinė. Apie 1965 m. į Kauno Vilijampolės parapijos pamaldžių moterų maldos susibūrimus atėjusios eucharistietės aiškindavo tikėjimo tiesas, nevengdavo kalbėti apie tikėjimo suvaržymus Lietuvoje. Ses. J. Kuodytės iniaciatyva apie 1968 m. pradėtos rengti vadinamosios apaštalinės kelionės pas veikliuosius kunigus Alfonsą Svarinską, Praną Račiūną MIC, Vincentą Jalinską, Antaną Šeškevičių SJ, Joną Lauriūną SJ, Bronių Antanaitį, vyskupą tremtinį  Vincentą Sladkevičių. Raudondvaryje kun. J. Lauriūno SJ sesers Ievos Laurusevičiūtės atoki sodyba nuo 1969 m. buvo virtusi rekolekcijų vieta eucharistietėms (iki 1974 m.) bei Kauno pamaldžių tėvų vaikams.

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos steigėjas kun. P. Masilionis SJ.

1969 m. eucharistietei ses. Gemai Jadvygai Stanelytei kilo mintis išplėsti tradicinę Velykų adoraciją iš Didžiojo Ketvirtadienio į Penktadienį tarp pasauliečių, paskatinti dalį paros laiko skirti bendrauti su Jėzumi – mokant gyventi Dievo akivaizdoje. O paskui imta pratęsti adoracijas, dieną paskirstant pusvalandžiais. Kad ir ką tą pusvalandį žmogus veiktų, – dirbtų ar mokytųsi – pirmiausia paaukoja Viešpačiui, Eucharistiniam Jėzui ir stengiasi kuo geriausiai tą darbą atlikti.„Aš būsiu pirmas Eucharistijos bičiulis“, – sakė vyskupas tremtinys (vėliau kardinolas) Vincentas Sladkevičius, susipažinęs su ses. Gemos į Nemunėlio Radviliškį atvežta būsimo sąjūdžio programa. Gavusi Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos įkūrėjo t. P. Masilionio SJ pritarimą bei vyskupo V. Sladkevičiaus palaiminimą, vienuolės Gema, Julija ir kitos seserys pradėjo veikti Kaune, Vilijampolėje, Šančiuose, Žaliakalnyje, kur rinkdavosi įvairiuose butuose. „Tuo metu, – atsiminimais dalijosi ses. Gema, – dirbau Kauno medicinos institute moksline sekretore ir visą laisvą laiką pašvenčiau Eucharistijos bičiulių ugdymui. Būreliuose studijavome Šv. Raštą, Bažnyčios ir Lietuvos istoriją, asketikos ir dogmatikos pagrindus, organizavome vaikų, jaunimo bei šeimų rekolekcijas.

Rožančiaus malda „apjuosėme“ visą Lietuvą ir net kelias Baltijos šalis, ir visa tai – už tikėjimo išsaugojimą ir tautos laisvę. Atsiliepdavome į visus Bažnyčiai ir tautai iškilusius klausimus. Pirmiausia malda, ypač naktinėse adoracijose ir asmeniniu dalyvavimu visose religinėse ir tautinėse akcijose.“ Eucharistijos bičiulių idėjos greitai pasklido Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Biržuose, Tauragėje, Kupiškyje, Utenoje, Švenčionyse ir kituose miesteliuose. Eucharistijos bičiuliai tuo metu visais galimais būdais stengėsi padėti persekiojamai Bažnyčiai. Jų sumanymu ir pagalba buvo atstatytas sunaikintas Kryžių kalnas, organizuojamos maldingos atgailos kelionės į Šiluvą, didesnėmis grupėmis vedamos slaptos uždaros rekolekcijos jaunimui ir suaugusiesiems.

1972 m. išėjus pirmajam „LKB kronikos“ numeriui, jis neatsitiktinai pateko į eucharistietės ses. Julijos Kuodytės rankas. Kunigai J. Zdebskis ir S. Tamkevičius, ja visiškai pasitikėdami, įspėjo, kad vieni žmonės reikalingą informaciją atneš, kiti pasiims. Eucharistietės padėjo „LKB kroniką“ redaguoti, dauginti ir platinti. Pasak ses. Gerardos Elenos Šuliauskaitės, Dobužinskio gatvės vienuolyno namelyje susibėgdavo daug kelių. Čia rinkdavosi disidentai, jaunimas. Kas pasitarti, kas pasiguosti... Ten dažniausiai plaukdavo ir „Kronikai“ reikalinga informacija. Klastingų Bažnyčios persekiojimų metais gyvenimas vienuolyno name buvo kaip ant vulkano. Bendra virtuvė su neaiškia kaimyne, kaip vėliau paaiškėjo, bendradarbiavusia su Saugumu, bendras koridorius, o už tos saugumietės sienos – koplyčia, iš kur viskas girdisi.

T. Masilionis priima vienuolinius įžadus. Sidabravas.1956 m.

Ses. Gerarda pasakojo: „Toje koplyčioje vykdavo mūsų seserų įžadai, priėmimai, šv. Mišios. Čia susirinkusiems pamokslus sakydavo drąsiausi Lietuvos kunigai – arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, monsinjoras Alfonsas Svarinskas kunigai Juozas Zdebskis ir kiti. Tai buvo didysis Apvaizdos stebuklas, kad susirinkimų ar iškilmių metu neįsiverždavo KGB. Sesers Julijos Kuodytės drąsa nuostabiai veikė ir visą bendruomenę. Žinodamos, kaip yra sekamas tas namelis, seserys vis vien kas mėnesį rinkdavosi pirmojo ketvirtadienio agapei. Susirinkdavo apie trisdešimt seserų. Dabar, atrodo, kaip mes galėjome ten ir sutilpti? O tada būdavome kaip silkės statinėje, bet jautėmės laimingos ir su didžiausiu dėmesiu gaudydavome kiekvieną žodį, kiekvieną žinią ir jautėmės savotiškai saugios ir drąsios.“

Nuo 1968 m. kongregaciją pradėjo globoti vyskupai tremtiniai V. Sladkevičius ir J. Steponavičius. Seserys taip pat jautė nuolatinę Lietuvos jėzuitų provincijolo t. Jono Danylos paramą.

Tikslai išliko tie patys, bet širdis talpesnė nei protas

Lietuvą žadinę Atgimimo ūžaujantys vėjai glostė ir Bažnyčios pogrindžio veikloje dalyvavusias seseris eucharistietes. Tikslai išliko tie patys – liudyti ir skleisti eucharistinę meilę pašvęstu gyvenimu ir sielovados veikla, bet keitėsi priemonės, kaip juos įgyvendinti. „Ypatingas buvo tas laikmetis, – atsiminimuose rašė ses. Bernadeta Mališkaitė, kuriai teko būti „LKB kronikos“ literatūrine redaktore ir kurią „Carito“ sambūrio steigėja ses. Albina Pajarskaitė MVS ir tuometinis Kybartų parapijos klebonas kun. Sigitas Tamkevičius (arkivyskupas) 1989 m. pakvietė prisidėti prie besikuriančio katalikiško žurnalo. „Pamenu tik, kad laisvės, vilties, drąsos veikti, tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu, kitais, savimi, pačiu gyvenimu tomis dienomis kasdien buvo vis daugiau ir daugiau. Žodžiu – palankiausias laikas gimti „Caritui“.

Ne visi tada žinojom ir tikrąją šio žodžio prasmę. Nežinantiems padėjo susigaudyti sambūrio „Caritas“ darbai.“ „Caritas“ žurnalas gerokai pakeitė ir pačios ses. Bernardetos gyvenimą. Iš pasienyje ties Kaliningrado sritimi įsikūrusių numylėtų Kybartų nuolatiniam gyvenimui išvyko į Kauną darbuotis „Gyvenimo ir tikėjimo“ institute. Iš Kybartų į Šiluvą vienuolijos siuntimu išvyko ir kita buvusi aktyvi „LKB kronikos“ talkininkė ses. Onutė Šarakauskaitė. Kybartuose augęs jėzuitas kun. Arvydas Jakuševas prisipažino, jog toliau augti tikėjime labai padėjo tuometis Kybartų parapijos klebonas kun. Vaclovas Stakėnas, parapijoje dirbusios seserys vienuolės Bernadeta Mališkaitė ir Onutė Šarakauskaitė. „Be jų ir parapijos jaunimo grupės nebūtų buvę dvasinio augimo, reikalingo tolesniam bei gilesniam savo pašaukimo supratimui.“

Eucharistijos bičiulių eisena į Šiluvą.

Katekizmo mokytus, prie altoriaus adoracijai vestus, saugotus, kad nepatektų saugumiečių akiratin, kaip ažuoliukus aukštyn besistiebiančius vaikus sovietiniu laikotarpiu ugdė daugelis seserų eucharistiečių. Antai ses. Gaudenta Viktorija Maknauskaitė pasakojo, jog Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje pastebėjusi, kaip nepažįstamasis vyriškis smalsiu žvilgsniu tyrinėja, kurį tremtinių šeimos vaiką, būdavo jam tyliai sukužda: „Šiandien eik, kitą dieną susitiksim.“ Parapijose jaunimo sielovadai vadovavusios seserys dalydavosi patirtimi. Trūkstant religinio švietimo žinių, buvo įsteigta pogrindinė, t. V. Aliulio MIC vadovaujama katechetų mokykla. Seserys konspektuodavo iš kunigų seminarijos atneštus vadovėlius, laukdavo atvykstant dėstytojų kun. J. Borutos (Telšių vyskupas), kun. Deltuvos, kun. Pilkos, kun. Dobilaičio, kun. Poderio.

Užsiėmimai vykdavo seserų butuose: „Apie 1981–1982 m., kai prasidėjo kratos, būdavo susitariam, ten, kur buvo krata, geriau nesirodyti. Renkamės kitame atokesniame bute. Todėl, mėtant pėdas, mokymasis pogrindinėje katechetų mokykloje tęsėsi šešerius ar septynerius metus.“ 1991 m. liepos mėn. Kauno arkivyskupas kardinolas Vincentas Sladkevičius savo raštu patvirtino 9 narių Kauno arkivyskupijos katechetinę komisiją, pirmą kartą nepriklausomoj Lietuvoj kūrusią katechetikos centrą. Pirmoji jo vadovė buvo Eucharsitinio Jėzaus kongregacijos ses. Viktorija Maknauskaitė: „Žengiant pirmuosius žingsnius katechetikos centre, teko programas kurt, skaityt papildomą pedagoginę literatūrą. Visur padėjo žmonės. Nuoširdūs vyresnio amžiaus kunigai eidavo į mokyklas. Pati dviračio neišradinėdavau, kartu apsvarstydavom programas, rengdavome vadovėlius. Neišdildomą įspūdį paliko Romoje vykusi katechetų konferencija, kur pagrindinį pranešimą skaitė kardinolas J. Ratzingeris( Benediktas VI).“

Atgavus Nepriklausomybę, daugelis vienuolijų galėjo grįžti prie prieškario tradicijų ir paveldo. Pogrindyje gimusiai Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijai buvo sunkiau: reikėjo ne tik mokytis gyventi didesnėse bendruomenėse, bet ir surasti, kur gyventi, o svarbiausia reikėjo ieškoti būdų, kaip ugdytis ir įgyvendinti savo tarnystes. Guronyse, kardinolo V. Sladkevičiaus tėviškėje, kur yra įkurtas Švč. M. Marijos rožinio kelias, dešimtmetį veikia eucharistiečių įkurti rekolekcijų namai.

Ses. Ligita Ryliškytė rašė: „Turbūt kiekviena vieta turi savo atspalvį, skonį, veidą. Rekolekcijų namuose, Guronyse, ypač kreipiame dėmesį į keletą dalykų. Pirmiausia, būdamos ignaciško paveldo bendruomenės narės, stengiamės padėti žmonėms rasti Dievą visame. Pirmiausia Eucharistijoje ir kituose Bažnyčios sakramentuose, Dievo Žodyje, bendruomenėje ir jos dovanojamame tikėjimo pavelde, bet taip pat kiekviename, kurį Dievas duoda mylėti, mūsų gyvenimo istorijose, mene, mokslo atradimuose, gamtoje, mūsų kūne ir sielos galiose, mūsų laisvėje ir troškimuose… Pagrindinis klausimas, kurį sau užduodame svajodamos, kurdamos ir vesdamos programas, yra: ar tai padės žmonėms eiti Dievo link? Kitaip sakant, ar tai augins jų tikėjimą, viltį ir meilę? Vidinę laisvę? Džiaugsmą? Ramybę? Patirtis rodo, kad šitaip klausiant Šventoji Dvasia randa būdą savaip prakalbinti kiekvieną, ir pasirengusius ir „nepasirengusius“. 

„Tie, kurie yra bent kiek pagyvenę Guronyse, pritars man, kad ten yra labai daug dangaus, visiškai tiesiogine prasme. Saulėtekis ar saulėlydis, giedra ar lyja, labai aukštai plunksniniai ar pažeme tamsūs audros debesys – labai daug dangaus. Čia pasisotini dangumi. Nuncijus, apsilankęs Guronyse, pasakė: „Dievas čia jaučiasi tarsi namuose“, – taip Regimantas Laugalis dalijosi čia patirtais įspūdžiais. –Tai vieta, kur manęs laukia, kur manimi bus pasirūpinta, kur galiu būti, koks esu, kur galiu prisidėti prie namų statymo ir palaikymo, kur pats galiu laukti kitų ir jais rūpintis, lyg būčiau paties Dievo įgaliotas.

Visa tai Guronyse yra. Padėjau surasti darbininkų pertvarų statymui, išsirinkti ir atvežti duris, dar kažkokias smulkmenas, šiek tiek bendradarbiavau pertvarkant seminarų salę ir namų koplyčią. Su sese Modesta kasinėjom gazonus, ieškodami užsikišusio kanalizacijos vamzdžio. Valiau krūmus. Šienavau dalgiu. Padėjau išsirinkti traktoriuką žolei pjauti... Manau, kad daugelis galėtų prisiminti ir papasakoti savas istorijas, kaip jie prisidėjo prie namų kūrimo sau ir kitiems, ir... Dievui, Nazareto savaitgalių ar bet kuriuo kitu metu savo darbu, malda, kūryba.“

Agnė Žemaitytė Guronių rekolekcijų namus iš kitų išskyrė seserų aktyvumo, modernumo, įsiklausymo į šiuolaikinį žmogų, naujausių dvasinių pratybų formų ir modelių: „Teko dalyvauti ne vienose rekolekcijose ir savaitgaliuose, skirtuose įvairaus amžiaus ieškantiems žmonėms. Nieko naujo? Anaiptol. Liturginis šokis, moterų mistikių poezija, svečių iš užsienio – gerai žinomų dvasinių lyderių, psichologų seminarai, kūrybinės, fotorekolekcijos. Drąsiai pasakius – seserų Guronys prilygsta naujausiam išmaniųjų telefonų modeliui – žinai, kad čia visuomet bus naujausios dvasinės praktikos, originaliausios susikaupimo idėjos ir nepasenę bendravimo su pasauliečiais modeliai.“

„Pirmiausia sakome, kad tai yra „lėta mokykla“ arba „mokykla, turinti laiko žmogui“, – šitaip apie Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos ir Vilniaus šv. Juozapo bendruomenės įkurtą katalikišką mokyklą yra kalbėjusi jos vadovė Rūta Šalkauskienė. – Kiekvienas vaikas auga savo tempu, pagal savo galimybes. Ši mokykla stengiasi padėti kiekvienam vaikui tame etape, kuriame jis yra. Mes pabrėžiame, kad akademiškumas ir žinios yra svarbu, tačiau manome, kad jos neturi pranokti santykių svarbos. Mokykla yra mažytė bendruomenė, pagrįsta pasitikėjimu, pagarba vieno kitam: tarp mokytojo ir vaiko, tarp mokytojų ir tėvų, tarp vaikų ir tėvų. Antras dalykas, kurį norime pabrėžti, kad vaikas, atėjęs į šią mokyklą, neturi užsitarnauti savo vertingumo. Jo asmens buvimas reikalauja besąlygiškos pagarbos, nepaisant jo įgimtų gabumų, socialinės padėties.“

Jau daugiau kaip dešimtį metų šalia seserų bendruomenės Vilniuje priimamos gyventi katalikės studentės. Tai vienų metų programa, suteikianti progą patirti bendruomeninį gyvenimą, labiau pažinti tikėjimą, gilinti dvasinį gyvenimą ir dalyvauti savanoriškoje socialinėje veikloje. Studentės taip pat gauna progą geriau pažinti save, savo pajėgumą mylėti, mokosi bendrauti, dalintis žmogiška patirtimi, sugyventi tarpusavyje.

Su šiomis seserimis gera būti“

„Jūsų, mielos seserys, užduotis – būti Kristaus veidu šioje aplinkoje, kitokiu būdu priešiškoje Jėzaus vardui ir tikėjimui, būti druska vis labiau krikščionybei priešiškoje aplinkoje“, – sakė arkivyskupas Lionginas Virbalas, atkreipdamas dėmesį, jog tam reikia asmeniško Jėzaus užkalbinimo.

Visuotiniais maldavimais vėliau buvo apglėbta visa Kristaus Bažnyčia ir pasaulis, Eucharistinio Jėzaus ir kitų vienuolijų Lietuvoje seserys ir broliai, dėkota už eucharistiečių draugus, bičiulius, melsta Viešpatį parodyti vienuolijos atsinaujinimo kelius. Atnašų procesijoje seserys eucharistietės paaukojo Dievui savo pasiryžimą ir toliau ištikimai tarnauti Dievui ir žmonėms, atnešdamos prie altoriaus steigėjo t. Pranciškaus Masilionio maldą „Eucharistinis Credo“, piligrimo batus, pasaulio žemėlapį, „gyvojo“ vandens bei duoną ir vyną Eucharistinei aukai.

„…Taip Dievas vedė šią kongregaciją, gyvuojančią ir šiandien. Norisi palinkėti išsaugoti t. Pranciškaus puoselėtą meilės dvasią. Jei ši dvasia išlaikoma, visa kita Viešpats pats prideda“, – minėjime kalbėjo arkivysk. S. Tamkevičius, dėkodamas seserims už daugybę jų padarytų gražių darbų – kad mokė tikėjimo vaikus ir jaunimą, subūrė Eucharistijos bičiulius, talkino leidžiant pogrindžio spaudą.

„Kai jūsų kongregacija steigėsi, iš Kaišiadorių kurijos buvo išvežtas, suimtas ir įkalintas Vilniuje, o vėliau Vladimiro kalėjime pal. Teofilius Matulionis“, – sakė Kaišiadorių vyskupas J. Ivanauskas, atkreipdamas dėmesį į persekiojimų, kankinystės už tikėjimą, ištikimo tarnavimo Bažnyčiai sąsajas su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, kuri savo dvasingumą puoselėja žvelgdama į Eucharistinį Jėzų. Juk į Jį visos Lietuvos tikinčiųjų žvilgsnį dar 1934 m. atkreipė vysk. T. Matulionis, pradėdamas nuolatinę Švč. Sakramento adoraciją Kaune, Benediktinių bažnyčioje. Ganytojas padėkojo seserims už rekolekcijų namus Guronyse, palinkėjo naujų pašaukimų.

Seserims už jų misijas Moldovoje padėkojo Kišiniovo vyskupas A. Koša. Sveikinimo laišką su palinkėjimu kongregacijai taip pat drąsiai, kaip ir sovietmečiu, skelbti ir liudyti Evangeliją perdavė dėl ligos iškilmėse nedalyvavęs Telšių vyskupas emeritas Jonas Boruta SJ.

„Norime būti siunčiamos ten, kur mūsų labiausiai reikia Dievui ir Bažnyčiai, su viltimi žvelgiame į ateitį, kad Dievas per mus veiks taip, kaip veikė per mūsų įkūrėją t. Pranciškų“, – sakė visiems dėkodama dabartinė vienuolijos generalinė vyresnioji sesuo Paula Svetlana Malčiuc SJE.

Seseris sveikinusios „Bendrakeleivių“, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės, „Marijos radijas“, „Bernardinai.lt“ portalas ir kiti pabrėžė: su šiomis seserimis gera būti, jos prieinamos ir reikalingos, jos augina žmones, drąsiai ieško naujų būdų, kaip būti su ieškančiais, siūlo šiandienos krikščionių ugdymui skirtų programų, tarnauja malda.

„Esate lobis toms bendruomenėms, kurios atsirado Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo“, – sakė Marijos Dangun Ėmimo (asumpcionisčių) kongregacijos ses. Danguolė Gervytė RA, be kita ko, prisimindama ses. Gerardos Šuliauskaitės SJE maldos pamoką atsakant, kaip pavykdavo „suderinti maldos gyvenimą“: „Pasiimdavau Švč. Sakramentą ir išvažiuodavau į Rusiją.“