Benjamin Lambert/ unsplash.com nuotrauka

Kodėl gerbiamas „Bernardinai.lt“ dienraščio skaitytojas turėtų sukti galvą skaitydamas apie postmodernizmą? Pirma, postmodernistinė filosofija nėra tik filosofija. Ji turi politinę programą (kurios vienas iš metodų yra politinis korektiškumas) su revoliucionieriška ambicija pakeisti vakarietišką liberalios demokratijos pasaulį. Antra, abejonių kelia jų atnešamų pokyčių naudingumas, moralumas ir tai, kuo jie prisidengia – tolerantiškumas. Trečia, postmodernistinės srovės jau atpučia vėjų ir į Lietuvą, todėl, mano nuomone, svarbu suprasti, su kuo turime reikalą, nes jų ambicijas liečia ir Lietuvos pertvarkymas.

Drįstu teigti, kad, tik turint nuovoką apie postmodernistinių idėjų istoriją, galima suprasti aktyvistų, kovojančių už rasinių, etninių ir lytinių mažumų toleranciją, pasirenkamą politinę strategiją ir taikomus metodus. Tam, kad suprastume postmodernizmą, svarbu šiek tiek užsiminti apie modernybę, kurią kritikuoja pagrindiniai postmodernizmo autoriai (M. Heideggeris, J. Derrida, M. Foucault, J. F. Lyotard‘as, R. Rorty ir kt.).

XVIII a. pabaigoje, po Prancūzijos revoliucijos, pereinama prie laikotarpio, vadinamo Švietimo amžiumi, kuriame įsigali proto bei individualizmo aukštinimas. Tai yra maištas prieš viduramžių filosofiją, feodalinius režimus, individo subordinaciją. Apšvietos epochos mąstytojai iškelia individo autonomiją ir požiūrį, jog egzistuoja tiesa, kurią galima pažinti protu. Tai paskatina mokslinio metodo suklestėjimą, industrinę revoliuciją, medicinos siekį suprasti žmogų. Individualizmas politikoje pasiūlo liberalią demokratiją (politinės galios išcentravimą), ekonomikoje – laisvą rinką, kapitalizmą. Švietimo amžiaus liberalizmas pagrįstas pasitikėjimu asmens autonomija ir protu: žmonės gali pažinti pasaulį, planuoti savo gyvenimus ir juos susitvarkyti; bendradarbiaudami mainais, diskusijomis, argumentų svarumu.

Žodis tarnauja galiai, todėl ad hominem prasivardžiavimai yra ne tik leistini, bet ir pageidautini. Postmodernistai teigia, kad kalba tėra retorinė priemonė pasiekti savo tikslams.

Postmodernistai priešinasi Apšvietos pažangos laimės pažadui ir jam oponuoja. Visų pirma, postmodernizmas nesutinka su galimybe pažinti tikrovę, atrasti tiesą. Jis sako: tiesa neegzistuoja, kanono nėra. Yra tik įvairios tiesos, ir jos tėra žmogaus subjektyvių asociacijų arba socialinio susitarimo pasekmės. Kitaip tariant, jie iškelia radikalų reliatyvizmą ir nuo sosto verčia tikėjimą proto galia. Taip dekonstruojamas pažinimas, ir tai sukelia rimtų padarinių, kurių vienas ryškiausių yra dialogo sunaikinimas. Kadangi tikrovė yra nepažini ir mes negalime prieiti prie tiesos, nes mūsų protas yra subjektyvus, dialoge vartojami argumentai negali būti svaresni ar silpnesni. Tiesos – reliatyvios, todėl reliatyvūs yra ir argumentai. Nei viena tiesa, nei vienas argumentas nėra tvirtesnis už kitą. Argumentai gali būti tik patrauklūs (įtikinami) arba ne. Viskas, kas lieka dialogui – galios santykiai, pasiremiant F. Nietzsche‘s fraze: „Kur nėra tiesos, ten yra tik galia“ ir tikėjimo klausimas: „Kurioje pusėje aš esu?” Žodis nebetarnauja tiesai. Žodis tarnauja galiai, todėl ad hominem prasivardžiavimai yra ne tik leistini, bet ir pageidautini. Postmodernistai teigia, kad kalba tėra retorinė priemonė pasiekti savo tikslams. Jie netiki dialogu.

Kitas svarbus kritikos modernybei taškas, iš kurio prieisime prie postmodernizmo šaknų, glūdinčių marksistinėje filosofijoje, yra Vakarų pasaulyje įsigalėjusio individualizmo kritika. Nuo Apšvietos epochos įsigalėjęs individo aukštinimas sulaukia rimto skepsio: suteikime žmonėms laisvę valdyti savo gyvenimus, ir jie taps žiaurūs, savanaudiški. Kadangi racionalumas yra dekonstruojamas ir viskas, kas lieka, tėra galios santykiai, tai žmogaus laisvė nuosekliai veda prie galingųjų ir silpnųjų. Jau ankstyvieji Apšvietos racionalizmo kritikai kalba apie tai, kad individualizmas nukrypsta nuo bendrojo gėrio, kuris reikalingas tam, kad žmonės gyventų laimingai ir taikiai. Tuo remdamiesi postmodernistai nuneigia asmeninę tapatybę, pakeisdami ją į grupinę: tai, kas yra žmogus, yra jo grupinės (rasinės, ekonominės, seksualinės ar kitokios) priklausomybės produktas. Kadangi dekonstruojamas ne tik protas, dialogas, bet ir individas, tuomet viskas, kas lieka, yra galios santykiai tarp galingesniųjų grupių, kurios yra išnaudotojiškos, ir silpnesniųjų, kurios yra engiamos. Postmodernizmas tokią strategiją mato kaip racionalią ir atliekamą dėl kilnaus tikslo – tolerancijos. Deja, istorijos pavyzdžiai moko, kad žmonijos radikali segregacija į grupes nuveda iki genocido. Pasinaudodamas kalba kaip retorine galios siekimo priemone ir siekdamas gerbiamą „Bernardinai.lt“ skaitytoją įtikinti čia dėstomu požiūriu, pacituosiu turbūt stipriausią dekonstrukcionistą Jacques Derrida, žygiuojantį pačiame postmodernizmo priešakyje: „Dekonstrukcija, mano požiūriu, niekada neturėjo jokio kito intereso ar prasmės, išskyrus radikalizavimą, kaip tam tikrą marksizmo tradiciją, tam tikrą marksizmo dvasią.

Tokiu būdu postmodernizmo sąsaja su marksistine ideologija tampa ne tik išvestine kaip nuosekli vienas kito idėjų tąsa, tačiau ir esmingai būtina postmodernizmo autoriams, kylančia iš jų pačių. Dar galima pridurti, kad visi keturi XX a. postmodernizmo vėliavnešiai – J. Derrida, R. Rorty, M. Foucault, J. F. Lyotard‘as, yra buvę socialistinių partijų nariai. Šioje vietoje svarbu dar kartą pabrėžti, kad postmodernizmas nėra vien tik filosofija. Ji turi dar ir politinę, socialiai revoliucionierišką ambiciją pertvarkyti dabartinį modernųjį Vakarų pasaulį. Dėl šios ambicijos ir dėl tikėjimo (kadangi argumentai ir teisingumas neegzistuoja, belieka pasirinkti tam tikrą tikėjimo poziciją) savo pažiūromis, galima visiškai pagrįstai postmodernizmą vadinti ideologija. Nors postmodernizmas tiki reliatyvizmu, jis išlieka nuoseklia, išbaigta idėjų visuma, kurios absoliučiu teisingumu tikima ir siekiama ją įgyvendinti politiškai ir kultūriškai. Atrodytų paradoksalu teigti reliatyvizmą ir savo pozicijos absoliutų teisingumą (bei, vėliau matysime, nuoseklią politinę programą), bet tik ne tada, kai kalba tėra retorinė priemonė pasiekti savo tikslams. Atrodytų paradoksalu teigti dialogu bei argumentais priimamų sutarimų dekonstrukciją ir tuo pat metu sakyti, kad turime svaresnių argumentų, tačiau ne tuomet, kai turime reikalą su ideologija.

Pereikime prie marksizmo. Klasikiniam marksizmui būdingi keturi pagrindiniai teiginiai:

1)    Kapitalizmas yra išnaudotojiškas: turtingieji pavergia neturtinguosius. Kapitalizmas yra brutaliai konkurencingas šalių viduje ir imperialistinis tarptautiniu mastu.

2)    Socializmas yra humaniškas ir taikus: žmonės dalinasi, yra lygūs, bendradarbiaujantys.

3)    Kapitalizmas yra mažiau produktyvus už socializmą: turtingieji turtėja, neturtingieji skursta. Klasių konfliktas neišvengiamai privers kapitalizmą žlugti.

4)    Socialistinė ekonomika bus produktyvesnė ir atneš naują suklestėjimo amžių.

XIX a. marksistai su entuziastingu tikėjimu iškėlė šiuos teiginius, o XX amžiuje jie buvo praktikoje paneigti visais aspektais. Laisvosios rinkos šalininkai laimėjo prieš socialistinę iš viršaus – žemyn ekonomiką. Kapitalistinių šalių ekonomika ne tik atsigavo po karo, bet ir didėjo progresyviai, turtėjant tiek turtingiems, tiek skurdiesiems, o socialistiniai eksperimentai žlugo ekonomiškai. Moraliai kapitalistinės valstybės tapo gana humaniškos, gerbiančios žmonių teises ir laisves, įgalinančios žmones pasirinkti jiems prasmingus gyvenimus. Socializmo pasekmės – milijonai lavonų.

XX a. antrojoje pusėje socializmas Vakarų pasaulyje praranda savo politinį patrauklumą. Nepaisant to, jis išlaiko savo poziciją tarp intelektualų akademinėje aplinkoje. J. Rousseau, I. Kanto, J. H. Herderio, J. G. Fichte, G. V. F. Hegelio ir kitų filosofų idėjos vis dar gyvos savo kritika liberaliam demokratiškam kapitalistiniam pasauliui, net jam klestint kultūriškai bei ekonomiškai. Šie autoriai teigia, kad kapitalizmas savo piliečius nužmogina ir paverčia ekonominiais sraigteliais, tarnaujančiais kapitalui per mechaninį darbą bei kompulsyvų vartojimą. Anot jų, pažanga lemia moralinę degradaciją, protas ir žinios kraunami moralės sąskaita. Žmogus tampa preke, kuri turi būti naudinga ir patraukli (net seksuali). Dėl didėjančio buitinio komforto žmogus tampa politiškai pasyvus, tingus, minkštas ir nemaištaujantis prieš politiškai ar ekonomiškai galingųjų valią. Nelygybė tampa Vakarų pasaulio prakeiksmu, įžiebiančiu konfliktus tarp silpnesniųjų ir galingesniųjų. Laisvė veda į konfliktus, cituojant I. Kantą: „Laisvės istorija prasideda nuo blogybės, nes tai yra žmogaus kūrinys.“ Teigiama žmogaus iškrypėliška ir savanaudiška prigimtis, kuriai ištiesinti reikia prievartos ir pareigos. Tokią kritiką pateikia intelektualai, ir čia svarbu suklusti: viena vertus, demokratinės visuomenės ligos diagnozuojamos taikliai ir nėra reikalo bandyti nuo to išsisukti. Kita vertus, svarbu atkreipti dėmesį, kaip subtiliai šios idėjos remiasi neapykanta žmogui iš esmės. Taip mąstant logiškas tampa kovojančių už gamtą ir prieš industrializaciją aktyvistų, kurie įkvėpimo taip pat semiasi iš naujųjų socialistinių idėjų, teiginys, kad žemei būtų kur kas lengviau, jeigu joje nebūtų žmonių. Nesileidžiant į psichologinius tokios pasaulėžiūros motyvus, apsistosiu ties pripažinimu, kad kritika yra pagrįsta, tačiau tokios situacijos sprendimas, siūlomas naujųjų socialistų (nuosekliai – ir postmodernistų), yra bauginamas.

Postmodernizmas tęsia marksistinę mintį, kalbėdamas apie tai, kad protas tėra priemonė išreikšti galiai. Kaip teigia J. F. Lyotard‘as: „Protas ir galia yra tas pats.“

Markso šūkis „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“ praranda autoritetą, pamačius, kad žmonių ekonominius ir kultūrinius poreikius geriausiai tenkina kapitalistinės demokratinės santvarkos. Socialistams tenka keisti strategiją. Klasikinis socializmas teigė ekonominį klestėjimą ir skurdo išnaikinimą, o vėlesnysis (besivadinantis postmodernistų, socialdemokratų ir panašiais leftistiniais vardais) ima kritikuoti turtą bei santykinį žmonių, gyvenančių kapitalistinėje demokratijoje, skurdą (dauguma gyvena kukliai, o mažumoje sutelkti turtai). Taip iš politinės strategijos patraukiami poreikiai ir ekonominis jų patenkinimas. Į pirmą planą iškeliama lygybės tema.

J. Derrida sukuria neologizmą – falogocentrizmas (angl. Phallogocentrism), sudarytą iš dviejų šakninių žodžių „falas“, nurodančio į vyriškumą ir „logosas“, nurodančio į kalbą, žodį. Šiuo naujadaru postmodernistas siekia parodyti, kad vakarietiškame demokratijos pasaulyje vyrai yra galingieji, kurie kalbą pavartoja kaip savo galios išreiškimo būdą pavergti kitus žmones. Prãsmės, kurios priskiriamos kasdienio ir politinio gyvenimo reiškiniams, yra baltųjų vyrų rankose, ir jie tuo naudojasi. Šitaip demokratinės visuomenės nutapomos kaip patriarchalinės ir nustatoma kaltųjų grupė – baltieji vyrai.

Postmodernizmas tęsia marksistinę mintį, kalbėdamas apie tai, kad protas tėra priemonė išreikšti galiai. Kaip teigia J. F. Lyotard‘as: „Protas ir galia yra tas pats.“ Protu (ir juo grindžiama laisve, individualizmu, laisva rinka) pagrįsta vakarų visuomenė neišvengiamai sukelia tarpgrupinius konfliktus (ir smurtą), kuriuose galingesnieji engia silpnesniuosius. Postmoderniosios ideologijos šalininkai, atsakydami į anksčiau iškeltą klausimą „kurioje pusėje aš esu?“ vieningai pareiškia – engiamųjų.

Taip jie iškelia naująją politinę strategiją, kurios šiuolaikiniu metodu tampa politkorektiškumas. Trumpai tariant, tai yra įsitraukimas į tarpgrupinį konfliktą engiamųjų pusėje siekiant persverti galios svertus į jų pusę, panaudojant teisines, politines, edukacines priemones. Galingieji yra išnaudotojai, žiaurūs tironai, todėl juos reikia nuversti arba suvaldyti, kas abiem atvejais reikštų patiems įvesti tironiją. Pavojingiausia yra tai, kad šios ideologijos tironija (kaip ir jų didžiausiųjų įkvėpėjų) yra įvilkta į gražų blizgantį popierėlį, ant kurio parašyta: „Prieš diskriminaciją, už lygybę“. Šį gražų mėlynąjį saldainį pirmieji praryja ne kas kitas, o socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai bei jauni žmonės. Jie patiki, kad utopija yra įmanoma, ir pamiršta, jog jos realizavimas virto istorine distopija.

O jeigu tu, gerbiamas skaitytojau, dar netiki tuo, už ką jie pasisako, vadinasi, esi vienas iš tų, engiančiųjų mažumas ir silpnesniuosius, todėl tave reikia perauklėti. Ties šia revoliucionieriška ambicija baigiasi jų postuluojamas reliatyvizmas ir pereinama prie absoliutistinės ideologijos, siekiančios pakeisti pasaulio veidą. Apie šio proceso praktinius pavyzdžius bus kalbama kitame tekste, skirtame politiniam korektiškumui. 

Gediminas Tumėnas – psichologas